(Šis straipsnis įėjo į knygą “Amūrinė vizija“, parsisiunčiamą skiltyje “Knygynas“. Šią vasarą naujų straipsnių srautas bus mažesnis, todėl yra galimybė prisiminti ankstesnius. Čia pataikiama viena iš parapsichologijos temų, kuri naudinga norint geriau suprasti žmogaus sielos mistiškąją pusę.)

Dabartinis Filognozijos variantas nėra aukšto lygio, nes naudojamas tik antisumavimo pavadinimais metodas, kuris gali sukurti daugiausiai 1 versijos teoriją. Toks metodas naudojamas religijoje, ezoterikoje ir filosofijoje, kurių lygis po tūkstančių metų darbo – minimalus. Šį lygį seniai turėjome gerokai pakelti, tačiau tikras darbas buvo slaptinamas, o fasade naudojamas tas pats žemo lygio modelis, su kuriuo apgaunama kiekviena nauja žmonių karta. Filognozijos tikslas – ištaisyti šią padėtį, tačiau galėsiu pasiūlyti tik, geriausiu atveju, 2 versijos gnostinį implantą į visus tris jau ne kartą minėtus substratus. Tie, kas sugebės įsisavinti – supras daugiau, tačiau imuosi saugumo priemonių, kad tai nepavirstų nusikalstamomis technologijomis, prie kurių kūrimo prisidėti nenoriu.

Šiame skyrelyje panagrinėsiu šviesos arkos modelio išplėstą variantą, kuris pagilina ankstesnę struktūrą, papildo ją naujomis sąvokomis, naujais principais, nubrėžia perspektyvą į anapusinį pasaulį, pateikiant viltingą pomirtinio pasaulio interpretaciją. Jokių garantijų duoti negaliu, tačiau tam tikri svarstymai gali pasirodyti pakankamai įdomūs visiems, kas domisi religinėmis temomis, sielos ciklu šioje realybėje. Prie to paties, galima sakyti, pateikiamas ir naujas sielos modelis, kuris ją iškelia į paviršių iš hipostratinės pasąmonės gelmės. Kitaip aiškinama mirtingoji ir amžinoji žmogaus dalis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome paaiškinau, kad žmogus sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos. Rodančioji dalis yra ta, kuri rodo, o rodomoji yra tai, kas rodoma. Šios struktūros visuma vadinam sumatoriumi, nes rodančioji dalis rodo anapusinę tikrovę per informacijos sumavimą. Akivaizdu, kad sumavimo pagrindas turi būti kažkokia reali substancija, sudaranti pirmapradžio, hipostratinio žmogaus kūno galinę dalį, kurią aš įsivaizduoju kaip tam tikrą bozoninį eterį. Anksčiau šią struktūrą vadinau luksorinų lauku, tačiau antisumavimo pavadinimais lygmenyje šis pavadinimas reiškia nedaug, nes jis nerealizuotas praktiškai. Filognozija yra praktinė, todėl turi vykdyti realius tyrimus, tačiau visi tyrimai prasideda nuo idėjos.

Kadangi mūsų sumatorius veikia informacijos rinkimo principu ir informacijos plotas nedidelis, jis sumavimui naudoja šmėklinę terpę, kuri reikalinga išorinių struktūrų reprezentavimui, paimančiam tik labai menką tos aplinkinės hipostratinės realybės vaizdą. Mūsų sumatorius tik paviršinė iliuzija, kuri gaunama iš nelanksčios šmėklinės terpės rodančiojoje substancijoje. Šios terpės galimybės atvaizduoti tikrą realybę – labai menkos, todėl mes neturime jokio gilaus tikrovės supratimo, nežinome nei kas esame patys, nei kas yra mūsų pasaulis. Vienintelis pažinimo būdas yra antisumavimas, kurio metu sujungtą vaizdą išrenkame į savo pačių sukonstruotas detales, kurias paskui vėl surenkame savo mintyse.

Pagrindiniai sumavimo tipai yra sensorinis ir kognityvinis. Senoriniame sumate surenkame iš išorės ateinančius informacijos signalus, kurie pereina į rodančiosios substancijos šmėklinį sluoksnį, iš kurio mes lipdome realybės imitaciją, mums atrodančią kaip tikras pasaulis. Iš tikro tai tėra biologinė matrica, substancijoje sukurta iliuzinė, šmėklinė realybė. Kognityviniame sumatoriuje mes sumuojame antisumatus, kurie yra pavadinimų ir semantinių struktūrų rinkiniai sukaupti mūsų prote sumatų antisumavimo pagrindu. Pradinis antisumavimo būdas, kurį naudoju ir pirmuose Filognozijos tomuose, yra antisumavimas pavadinimais. Taip atsiranda mūsų minčių paveiksliukai, kuriuos naudojame kaip gnostinius implantus į pirmapradę realybę, esančią bet kokio sensorinio objekto kauzaliniame kūne.

Yra ir daugiau sumavimo variantų, tiek kiek yra sąmonės tipų, tačiau kitų plačiau neaptarinėsiu, tik pateiksiu apibendrintoje schemoje, kurioje matosi šviesos arkos bendroji visuma:

Turime tris pagrindinius pirmus sumatorius, kurie yra fiksatas, korporiumas ir jausmai. Ketvirta dalis yra laksatas, kurio pagrindinė funkcija yra antisumavimas, tai yra, paveiksliukų išrinkimas į detales, pavyzdžiui, naudojant pavadinimus arba struktūrinius multipleksus. Laksatas turi ir sumavimo funkciją, kuri jau buvo pavadinta kognityviniu sumavimu, kurio metu surenkami minčių paveiksliukai. Minčių paveiksliukus galima projektuoti į kitus sumatorius kaip sumantus, gnostinius implantus arba tulpas. Tuo naudojasi visos magijos ezoterikos ir religijos, susikuriančios savo mistinius pasaulius. Jeigu tai naudojama filognozijoje, tai tik tyrimo tikslu. Taip pat tai naudinga sąmonių formavimui pagal trečią sąmonės kokybės kriterijų.

Žiūrint į schemą vertikaliai matosi dvi pagrindinės sumatoriaus šviesos arkoje dalys, vadinamos realiąja ir šmėkline. Realioji yra tikras, bozoninis eteris, kurio paskirtis būti sumavimo substratu, o šmėklinė dalis yra tik vaizdavimui sukuriamas iliuzinis sluoksniukas, kuris mums tarnauja kaip tikrovės imitacija. Šmėklinės struktūros kokybė priklauso nuo to, kiek joje sumuojama informacijos, nes jeigu ateinančios informacijos kiekis nedidelis, šmėklinė rekonstrukcija prilygsta haliucinacijai, kuri tik pagal jausmą atrodo kaip tikrovė. Kadangi gyvename šmėklinėje iliuzijoje, mums reikalingos specialios pažinimo priemonės – tikrovės tyrinėjimas religijoje, magijoje, filosofijoje, moksle ir filognozijoje. Svajonė yra sumuoti visą tikrovę, tačiau šmėklinės terpės struktūra turi įgimtus apribojimus, kuriuos peržengti bus labai sunku ir anksčiau ar vėliau tokio tipo sumatorius prieis niekaip neįveikiamą pažinimo ribą. Nesinori tikėti, kad dabartiniai 1 – 100 versijos gnostiniai implantai yra riba, tačiau pilna realybė tokiomis šmėklinėmis priemonėmis vargu ar sumuojama ir paverčiama suvokimo objektu.

Šio skyrelio svarbiausias klausimas – realiosios sumatoriaus dalies likimas po žmogaus mirties, kurios metu šmėklinė dalis atsiskiria ir išnyksta. Kadangi sumatoriuje šmėklinė dalis yra tik hipostratinio pirmapradžio kūno reprezentacija, tai ji susijusi su priekine spektro dalimi, kuri nunyksta, susijungia su materija. Tačiau galinė pirmapradžio kūno dalis susijusi su sumuoti gebančia substancija, kuriai ši savybė įgimta. Todėl atsiskyrus šmėklinei daliai šviesos arkoje nuo realiosios dalies spektro gnostinėje pusėje, pastaroji pereina prie globalinio sumavimo sistemos, kuri susijusi su kuriančiąją gauble ar panašiai. Galima tikėti, kad ši globalinė plotinio sumavimo sistema yra ne informacinė ir joje nėra tokios šmėklinės dalies, kokią turi individualus sumatorius. Jeigu tai būtų tikrovinis sumatorius, jis sumuotų pačią tikrovės struktūrą be jokio tarpinio, šmėklinio intarpo. Tokiu atveju sumuojamos informacijos plotas labai padidėtų.

Iš esmės, pasaulis kuriame gyvename yra iliuzijų pasaulis, mūsų suvokimo surinkimo taškas pasislinkęs į šmėklinę dalį, kurią mes matome kaip savo asmeninį subjektą. Tačiau tas subjektas kuriamas išnykstančio substrato, signalų jame sumavimo būdu. Išnykus šmėklinei daliai, dėmesio surinkimo taškas pasislenka į realiąją dalį, kurioje nėra jokių iliuzinių konstruktų ir tikrovė matosi tokia, kokia ji yra iš tikro, be jokių elgesio varikliukų ir motyvatorių, kurie mus valdo šiame individualiame gyvenime. Šmėklinė realybė apjuosta galinga apsaugine zoną, kuri yra baimės, siaubo, kančios jausmas, įkalinantis žmogų gyvenimo kalėjime be lengvo išėjimo. Iš tikro tai tik šmėklinės iliuzinės realybės, kurios perėjus slenkstį išsisklaido ir žmogus tampa globalinio sumavimo proceso dalis, be iliuzinių struktūrų. Ši dalis ir vadinama siela, kuri atsiskiria mirties momentu.

Kaip ši realybė atrodo savo tikroje būtyje – pasakyti labai sunku, tačiau ji turėtų būti ypatinga dieviška sąmonė, kuri tikrovę mato per visą jos gylį ir neturi jokios iliuzija uždengtos dalies. Tai susiliejimo su pačia tikrove būsena, kuri turėtų būti susijusi su kuriančiuoju substratu, galinčiu veikti tikrovėje kaip kūrybinis jos pradas. Tai aukštesnė egzistencija, palyginus su kuria šmėklinis sumatorius ir gyvenimas jame yra didelis smukimas. Gyvenimas yra kančių pasaulis vien dėl to, kad gyvenimas iliuzijoje yra kančia, kurią pašalinti gali tik tiesa, o tiesa įmanoma tik realiosios sumatoriaus dalies kryptyje, sumuojant tikrą, nesumeluotą realybę.

Ši idėja nėra nauja, seniausias jos variantas randamas budizme, kur šmėklinis sumatorius vadinamas Maja, o realiosios dalies susijungimas su globaliniu sumatoriumi – Nirvanos būsena. Nemanau, kad budizmo kelias yra teisingas, nes sumatoriui esant šmėklinės būsenos ir turint joje surinkimo centrą, iš iliuzijos išsivaduoti neįmanoma, tačiau tirti tam, kad žinotume kas mes esame po atsiskyrimo, manau, yra svarbu. Kita vertus, tokiems tyrimams reikalingi aukšti moraliniai standartai, nes toks žinojimas gali sukurti dar didesnių kančių pasaulį, neleidžiant žmogui natūraliu būdu pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, užkertant kelią perėjimui į tikrovinį sumatorių.

Šmėklinio sumatoriaus būsena gali būti ir laiminga, tačiau tai laimė iliuzijoje, nežinant šios tikrovės paslapčių ir tiesos. Taip pat visi gyvenimo džiaugsmai praeina, ypač vis labiau artėjant prie gyvenimo ciklo pabaigos. Pažinimas neturi būti vien tik šmėklinių struktūrų antisumavimas pavadinimais, reikia siekti kažko daugiau, norint pamatyti tikrą tiesos pasaulį.

• Sąmonės teorija