Prigimtinė metafizika ir ateitis

Metafizika yra pagrindinis civilizacijos sąveiką su realybę apibrėžiantis mokslas, kuris archontų naudojamas žmonijos gnostinio apskritimo suformavimui. Gyvenimas yra vektorius, kuris įbrėžtas į archontinį apskritimą, kuris jį riboja, formuoja, kreipia, slopina, kad gyvybė turėtų suformuotą psichikos struktūrą, įvedant tvarką, normas ir apibrėžiant civilizacinį psichovektorių. Tai reikalinga tam, kad būtų išvengta betvarkės, savivalės, kad žmonės neapgalvotai nesirinktų pavojingų krypčių, nekurtų vargo ir kančių pasaulio. Šis mokslas gerai išvystytas, pagrįstas sątvarologijos dėsningumais, žmogaus psichikos prigimtinėmis savybėmis. Metafizika yra taikomoji ir teorinė, nors istorijoje pirmas jos variantas buvo labiau paplitęs ir naudojamas, o teorijos atsirado tik pasiekus filosofinį išsivystymo lygį. Jos pagrindinė atsiradimo sąlyga buvo kalbos sukūrimas prieš maždaug 100-200 tūkst. metų. Tai reiškia, kad visą ta laiką buvo vystoma kalba, kuri vėliau buvo pradėta jungti su rudimentinėmis metafizikos formomis, kurios yra prigimtinė psichikos dalis, vadinama metaphysica naturalis.

Per visą civilizacijų istoriją metafizika perėjo per tokias raidos stadijas:

a) maginė metafizika,

b) mitologinė metafizika,

c) teologinė metafizika,

d) ontologinė metafizika,

e) technologinė metafizika.

Visais atvejais ji naudojama transcendencijos tam tikros interpretacijos sukūrimui, suformuojant maginės stratos sątvare pagrindinę gaubiančią formą, kuri aiškina tikrovės reiškinius, apibrėžia gyvenimus, formuoja mintis, veiksmus, daiktus, įdeda galvą į apibrėžtą psicho-lingvo-formą. Žinoma, transcendencijos apibrėžimas gali būti teisingas ir neteisingas, parodantis tikras simetrijas ir neparodantis, todėl metafizika gali būti efektyvi ir tik psichologinė priemonė. Tokia jos forma atsirado maždaug nuo filosofijos laikų ontologinės metafizikos, kurioje transcendencija buvo išvalyta nuo fantastinių kalbinių vaizdinių ir buvo įvestas griežtas kalbos naudojimo režimas, kuris reikalavo, kad įvedant metafizinį objektą, jį reikia griežtai pagrįsti, įrodyti. Taip metafizinė transcendencija ištuštėjo, ji buvo logizuota, taip paruošiant kelią mokslinio metodo pritaikymui ir metafizikos pavirtimui technologine.

Dėl metaphysica naturalis įsišaknijimo į žmogaus prigimtį, prieš tiriant transcendenciją turi būti ištirtas pats žmogus, jo metafizinis sugebėjimas, ir tik tada galima sėkmingai kurti transcendencijos teoriją. Žinomoje ir nežinomoje metafizikos istorijoje, kuri Vakarų filosofijoje prasidėjo nuo arkhe paieškų, Kinijoje nuo dao filosofijos, galėjo būti daug žymių metafizikų, tačiau imant visumą ir teorinę metafiziką, lūžio taškas yra I. Kanto ir G. Hegelio metafizikos, kuriose buvo ištirta žmogaus prigimtinė sąmonės struktūra ir sukurtos klasikinės teorinės metafizikos sistemos, kurios paruošė dirvą posthumanistinei technologinei metafizikai. Centriniai veikalai yra I. Kanto „Grynojo proto kritika“ (1781) ir G. Hegelio „Dvasios fenomenologija“ (1807). Tai teoriniai veikalai, kurie padėjo pagrindą archontinei metafizikai, kuri naudojama taikomųjų metafizikos priemonių kūrimui. Filosofinė metafizika yra lūžio taškas tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų metafizikos formų, nes sukūrė mokslinę žmogaus teoriją, pagrindė jame metafizinį sugebėjimą, ir susiejo su ja dvi kertines ašis: pažinimą ir gyvenimą.

Archontinis apskritimas planetoje turi tokias pagrindines formas, pagal tai, kokia naudojama metafizika:

a) maginė civilizacija, su įvairių etninių grupių magijos sistemomis,

b) mitologinė civilizacija, su tautų mitologijomis,

c) religinė civilizacija, kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, budizmas,

d) filosofinė civilizacija, kaip graikų, indų, kiniečių filosofijos,

e) mokslinė civilizacija, kaip Vakarų universitetų ir mokslo tinklas.

Mano kuriama filognozija turi būti posūkio tašku panašiai kaip posūkiu buvo filosofija, po kurios sekė mokslo era. Numanomas principas yra

a) filognozinė civilizacija,

b) avangardinio mokslo civilizacija, ir galutinė forma

c) baltojo drakono civilizacija.

Filognozija suvokiama kaip „pažinimo meilė“, kuri filosofijoje atitinka epistemologijos teorijas, tačiau filognozija daug kartų išplėsta, išsivadavusi iš filosofinio modelio ribotumų, nes suartinta su mokslu, tačiau su juo nesusiliejanti. Pagrindinis filognozijos pasiekimas yra sumatoriaus teorija, metafizinės skalės užbaigtas variantas, ir atsisakymas veiklos imitavimo metafizikoje, kur tūkstančius metų mąstoma „tas pats“ ir nėra jokios pažangos. Sumatorius savo sumatuose atskleidžia tik nedidelį kiekį informacijos, dėl ko reikalingas pažinimas, kad juo būtų galima kompensuoti trūkstamą informaciją. Pažinimas vyksta atskleidžiant papildomus transcendencijos procentus, taip pamažu visą metafizinę skalę nuo 0 proc. iki 100 proc. užpildant pažinimo turiniu. Ši idėja buvo numatyta jau Hegelio, kuris kalbėjo apie absoliučios dvasios sklaidą istorijoje, kuri, pažindama save, veda istoriją prie aukščiausio jos savimonės taško. Filognozijoje siekiama panašaus, – kad dvasia, kaip ribotas sumatorius, pažintų visą būtį, ją įtraukdama į save ir suteikdamas jai prote psicho-logo-lingvo-formą. Ši struktūra vadinama drakono akimi, nes transcendencija žymima drakono simboliu. Taip ribotas sumatorius, įtraukęs į save begalybę, tampa begaliniu sumatoriumi – absoliučia dvasia.

Žinoma, yra ir pasipriešinimas šiam projektui – tai antitechnologinė ontologija, kuri priešinasi galutiniam technologiniam metafizikos variantui ir vulgarusis materializmas, kuris neigia transcendentinę realybę ir metafiziką laiko archaiška atgyvena. Antitechnologinė ontologija pirmiausiai yra egzistencializmas, o vulgarusis materializmas vadinamas pozityvizmu, kuris metafizines realybes laiko kalbos kliedesių rinkiniu. Egzistencializmas bando suartinti civilizacija su filosofine tradicija, o pozityvizmas traukia prie mokslo, kuris savo techniką interpretuoja tik empiriškai, be metafizinių pasakų. Filognozijoje pripažįstamas tik egzistencialistinis projektas, o pozityvizmas, vulgarizuojantis ir materializuojantis technologijas, nepriimamas. Toks pasirinkimas daromas todėl, kad materializmas per daug seklus, nesuprantantis metaphysica naturalis prigimties žmoguje, neteisingai aiškina tikrovės sąrangą ir technikoje propaguoja primityvų vartotojiškumą, kuris nemąsto, o tik ima naudą. Šis principas reikalingas prieš technologinį proveržį, kuris įvyks sukūrus avangardines technologijas, tokias kaip antigravitacija, psichotronika, kvantiniai kompiuteriai, dirbtinis intelektas. Filognozija turi būti tarsi gaubiantis debesis, sukuriantis sutvarkytą sąmonę, kuri išmano archontinę metafiziką ir nedaro klaidų civilizaciniuose pasirinkimuose.

Archontinės sąmonės formos keičiamos lėtai, tik gerai apgalvojus visą struktūrą ir susitarus visuotiniu susitarimu. Į šį procesą geriausiai įtraukti ir žmoniją, atskleidžiant teorinius principus, kad pagerinus supratimą būtų mažesnis pasipriešinimas, nekiltų noro maištauti ir nepaklusti. Tai vykdoma per kalbą, keičiant psichines formas, logines struktūras, transcendentinio pasaulio supratimą, taip pat, modifikuojant santvarką ir žmogaus sampratą, kuri padaroma nauja, labiau pritaikytą naujam civilizaciniam projektui. Kadangi vienu metu gyvena penkios kartos žmonių, kurios aprėpia šimto metų genealoginę realybę, jaunosios kartos pokyčius priima lengviau, nes jie yra galutinai nesuformuoti, „švieži“, o vyresnė karta priešinasi, nes jų kompetencijos mažos, negeba mokytis ir prisitaikyti. Todėl būna didžiausio pasipriešinimo taškas pradžioje, kuris pasiekia maksimumą ir laikui bėgant nusilpsta – tam reikia 20-40 metų.

Gali būti, kad filognozijos pasirinktas formatas – ne pats geriausias būdas pritraukti prie idėjų jaunąją kartą, nes jų pasaulis kitoks, kitokios bendravimo ir kūrybos formos, o tekstai ir knygos, gana pasenęs metodas. Tačiau filognozijos pagrindinis koziris – būti ne tik teorija, bet ir pasiūlyti realių technologinių proveržių, kurie padidintų susidomėjimą teoriniu metodu. Kad filognozija ne laiko švaistymas – turi būti įrodyta, ir tokio rezultato tikimasi per 15 metų. Jeigu tai pavyktų, galimas tikras metodo suklestėjimas, kuris pritrauktų kopijuotojus ir plagijuotojus iš visų pusių, kurie išpopuliarins sistemą. Žmonės yra savanaudžiai, ir pritraukti juos tikintis altruizmo – sunku. O kur nauda, ten ir pakilimas bei suklestėjimas. Kadangi kopijuotojai dažnai būna žemesnio kūrybingumo, jie formą kopijuoja tokią kokia yra, negebėdami pakeisti, taip įrašant į psichologijas naudingus šablonus ir imprintus. Tai ir yra pagrindinis „Ateities istorijos“ tikslas – sukurti naują laiko giją, kuri per valių informacinį suformavimą sustiprėtų ir net taptų dominuojančia laiko atšaka, turinčia ir idėjinę, ir finansinę galią.