Norint apsaugoti ateities civilizaciją nuo katastrofos, reikalinga paprasta, bet veiksminga etikos sistema, kuri būti orientyras renkantis istorijos kryptis. Kadangi siekiama apsaugoti gyvybę sudėtingame aukštųjų technologijų pasaulyje, etika turi būti paremta ne vien jausmu, bet ir protu, turinčiu tvirtai įsitvirtinusias vertybes ir neišduodančiu pagrindinių gėrio principų. Tokią etiką bandė sukurti I. Kantas, naudodamas visuotines valios maksimas, kaip formalų moralės dėsnį. Tačiau manau, kad jo principas per daug painus, kad būtų aiškus paprastam žmogui, todėl galvoju, kad vietoj to turi būti išskirti pagrindiniai objektai, kurie būtų saugomi ir tausojami, laikomi nejudintinais ir neliečiamais.
Pirmiausiai etika turi būti apvalyta nuo subjektyvizmo ir pastatyta ant visuotinio objektyvaus pagrindo, kaip tai darė Nietzsche, kur jis savo viršžmogio moralę gyvenimo atžvilgiu siejo su dviem kriterijais: jo asmenine valia ir gyvenimu, kuris turi augti ir klestėti. Valia vertinama pagal tai, kuri ji atveda gyvenimą – į smukimą ar augimą. Gyvenimą smukdanti valia yra dekadentinė, o auginanti – ascendentinė. Subjektyvios valios yra dviejų tipų, priklausomai nuo to, ar žmogus paklūsta ar viršauja, o objektyvus pagrindas, gyvenimas, yra vienas ir tas pats, jeigu principas tinkamai suformuluotas prote. Filognozijos principo esmė ta, kad joje išskiriamos dvi gėrio rūšys: visakryptis gėris ir vienakryptis gėris. Jie skiriasi tuo, kad visakrytis gėris yra objektyvus ir kyla iš bendro pagrindo ir vienodai pasidalina visoje gyvybėje, o vienakryptis gėris subjektyvus, nes nukreiptas į kurį nors vieną išskirtinį tašką. Tas išskirtinis taškas yra privilegijuota „auksinė forma“ kuri surenka į save visą vertę, atimdama ją iš kitų ir mėgaujasi privilegijuotu gyvenimu. Visakrypčiame gėryje tokio principo nėra ir visi turi vienodą bazinę vertę, kuri suteikia neatimamas teises. Pažiūrėkime kokie tos vertės atributai, kurių turi paisyti visos kontrolės sistemos, jeigu nori, kad gyvybę valdanti valia nebūtų dekadentinė.
Gyvybė. Tai yra pagrindinė vertybė, kuri yra visų kitų vertybių pagrindas ir saugotina biosferoje ne vien savo rūšyje, bet ir visoje planetoje, nelaikant, kad žmogus turi išskirtinį statusą ir tik jam galioja privilegijuota padėtis. Tam gali prieštarauti pagrindinis gyvybės planetoje principas, kurioje išgyvenimas pagrįstas mitybos grandine, tačiau šiuo atveju čia daugiau kalbama apie pusiausvyros saugojimą ir leidimą gamtai veikti harmoningu, netrikdomu veikimu. Visuotinis gėris reiškia, kad jis dalinamas visiems nedidelėmis dalimis, ir nei vienoje vietoje jo neturi būti daugiau negu kitur, nes taip apvagiami kiti, kurie praranda išgyvenimo galimybes, netekę vertės, nesaugomi ir neprižiūrimi.
Laisvė. Antra vertybė yra iš prigimties kylanti žmogaus laisvė, kuri yra svarbiausias plotinio sumatoriaus bruožas – žmogus tikrovės gauna daugiau, negu reikia ar gali pasiimti, todėl turi rinktis tarp galimybių. Jeigu pripažįstama ši vertybė, žmogui rinktis leidžiama savarankiškai, nesikišant į jo vidinius sprendimus arba tariantis gražiu protiniu tarimusi, nepažeidžiant teisingumo principų. Laisvė kyla iš nebūtinosios žmogaus dalies, todėl laisvi sprendimai nėra privalomi, nes jie subjektyvūs, ir jų turinys turi būti derinamas su būtinąja tvarka ir objektyviuoju pagrindu, kad neperžengtų ribų ir nebūtų konfliktų priežastimi. Laisvė turi ne tik subjektinę, bet ir objektinę dalį, o tai reiškia, kad jeigu ji nesaikinga, ji kuria vergovę, nes mano laisvė yra kito laisvės antitezė. O tai reiškia, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, ir kuo jos daugiau vis siauresniame rate arba kastoje, tuo didesnis vergovės mastas planetoje. Todėl laisvė žmogui pripažįstama tik tinkamai prote įpavidalinta ir suformuluota.
Turtas. Visi žmonės turi sugebėjimą dirbti ir kaupti tiek natūralų, tiek dirbtinį turtą, sukurtą savo darbu. Valdyti ir kaupti savo darbu sukurta turtą yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri įvertina jo sugebėjimus ir tai, kokiam veiklos mastui jis tinkamas. Kuo didesnis ekonominis turtas, tuo didesnis veiklos mastas ir galia, todėl visi žmonės dirba siekdami padidinti savo svertų įtaką, kad taptų įtakingais žmonėmis. Tačiau išvystytoje ekonomikoje turtas yra socialinė institucija, kuri kuriama visų pastangomis, todėl pilna saviizoliacija turtinėje padėtyje neįmanoma ir turtuolis turi mokėti už jo turtui teikiamas paslaugas, tai yra, dalintis turtu. Kita vertus, jeigu turtas įgytas sąžiningu būdu, jis turi būti neliečiamas kaip visuma.
Žinios. Žinios taip pat yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, nes jis turi suprasti pagrindinius civilizacijos principus, kad galėtų sėkmingai joje dalyvauti ir prisidėti prie jos vystymo. Švietimo ir mokslo institucijos yra valstybinės, išlaikomos iš biudžeto, todėl jo sukuriamas produktas turi būti visuotinė gėrybė. Žinoma, kuriantis protas turi būti apmokamas, o ne apvagiamas, tačiau tik tapęs viešu turtu žinojimas įgyja tikrą savo civilizacinį statusą, o jame jis turi būti visuotinė nuosavybė. Kita vertus, privalomas intelektinis sąžiningumas, kuris saugo kūrėjų teises, nes jie yra pagrindinis idėjų šaltinis.
Orumas. Ši vertybė svarbi tuo, kad ji kuria pozityvią socialinę atmosferą, neleidžia kurstyti paniekos ir neapykantos, tyčiotis iš žmonių. Ji reikalinga tam, kad žmogus augtų kaip sveika, pozityvias emocijas turinti asmenybė, gebanti realizuoti savo gabumus ir kurti savo veikla visuotinį gėrį. Orumo žeminimo draudimas pripažįsta visus žmones kaip lygiaverčius žmonijos narius, kurio statusą menkinti draudžiama visuotiniu susitarimu.
Laimė. Kiekvienas žmogus gyvenime nusipelnė laimės, kurios sąlygos visi išvardinti ir neišvardinti dalykai, apsaugantys nuo vargo, kančių, smurto ir prievartos. Žmogus jaučiasi laimingas kai jis gerbiamas, saugus, pasiturintis, laisvas, galintis džiaugtis gyvenimu pagal savo prigimtį, realizuoti savo talentus ir augti. Kai šis principas suprantamas objektyviai, savo laimė nekuriama kitų sąskaita, išnaudojant kitus žmonės, juos ribojant, spaudžiant ar apvagiant. Toks principas būtų amoralus, neatitinkantis visuotinio gėrio taisyklės.
Teisingumas. Tai visą šią sistemą vainikuojantis principas, kuris teigia, kad gerumas teisingai atlyginamas, o blogis – teisingai nubaudžiamas. Jeigu prieš kitą naudoji prievartą, leidžiamas priešpriešinės jėgos panaudojimas, su kuria atstatoma pusiausvyra. Žinoma, teisingumo jėga turi būti proporcinga, kad neatimtum daugiau, negu leidžiama arba neduotum daugiau, negu pelnyta. Šis principas – meritokratinis, kuris reiškia, kad gauni tiek, kiek nusipelnai, nes gerovės siekia visi, konkuruodami dėl resursų ir gėrybių ir jų padalinimas turi turėti protingą principą, kuris sunaikintų parazitavimą kitų sąskaita, naudojantis kitų darbu. Žinoma, bazinis lygis priklauso visiems, kad nebūtų pavojaus gyvybei – todėl svarstomas būtinasis minimumas, kuris žmogui priklauso tam, kad galėtų apsaugoti savo gyvybę ir minimalią laisvę, nes to reikalauja humaniškumas.
Jeigu diegiant naujausias technologijas bus laikomasi šių principų, nuo distopinio scenarijaus galbūt būsime apsaugoti. Tačiau tai ne taip lengva, nes ne visi sugeba formuluoti gyvybės objektyvaus gėrio supratimą, vadovaujasi tik savo viršžmogiška valia, kuriančia gyvybėje dekadansą dėl savo asmeninės naudos. Aklumas kitam, savanaudiškumas, egoizmas, neatsižvelgimas, kito matymas tik kaip priemonės ir resurso prives prie postapokaliptinės katastrofos, jeigu nedėsime pastangų situaciją ištaisyti. Ypač pavojingos šioje vietoje žmogaus pavergimo technologijos, kaip kompiuterio smegenų sąsaja, psichotroninės kankinimo priemonės, šiuo metu naudojamos psichiatrijoje yra pirmi ženklai, kad valstybė suka į blogąjį scenarijų, kuris žmogui atneš daug vargo ir kančių. Kad taip nenutiktų, filosofai turi kovoti aktyviau, aiškinti naujausių technologijų pavojus ir tai, kas bus išardžius būtinąjį pagrindą ir jį pakeitus savavališku technologiniu kūriniu. Tai aiškinama mažosios ir didžiosios sievos teorijose, kuriose suformuluotas pagrindinis civilizacijos principas, pagal kurį skelbiama, kad „didžioji sieva“ mirė ir turi būti pakeista technologiniu konstruktu, sukurtu žmogaus. Tai nėra perspektyvus civilizacijos kelias, todėl reikia skolintis iš ankstesnių civilizacijos pakopų, kuriose šis supratimas buvo labiau subalansuotas ir pusiausvyras.
Filognozijos pradinė mokykla 