Šiaurės Jeruzalės perspektyva

Norėdami išspręsti klausimą, ar Lietuvai geriau rinktis šiaurės Atėnų ar šiaurės Jeruzalės kelią, turime suprasti, ką šie keliai reiškia, atlikę fundamentalią sątvarologinę abiejų analizę. Sątvaras yra vidinė realybės perspektyva, kuri sumuoja iš išorės ir vidaus ateinančią informaciją ir suteikia jai antitezės formą, kurios gnostinės akys yra nukreiptos į materialų pasaulį. Jį vadiname informacijos sumatoriumi, kuris turi paviršinį ir gelminį sluoksnį, taip sukuriant natūraliosios metafizikos pirmykštes formas, kurių suvokimas yra pirmapradžio, ašinio žmogaus uždavinys. Ir Atėnų, ir Jeruzalės civilizacinė forma atėjo iš tokios pirmapradės būsenos, kurią kūrė lyderis arba jų grupė, padarę istorijai milžinišką įtaką, suformuojant civilizacijų psichovektorius. Šiame skyrelyje mūsų tikslas parodyti Jėzaus iš Nazareto sukurto judėjimo metafizinius pagrindus, suformulavusius krikščioniškos civilizacijos kertines idėjas.

Kas buvo Jėzus suvokti galima iš platesnės ir siauresnės perspektyvos, kur platesnė yra tikėjimo, o siauresnė – žinojimo kelias. Remiantis tikėjimu, Jėzus buvo dievas, įsikūnijęs šiame pasaulyje iš anapusinės realybės, kurio tikslas – pranešti mums savo pasaulio paslaptį, išaiškinti gyvenimo prasmę ir nukreipti į teisingą kelią tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje realybėje. Remiantis žinojimu, Jėzus buvo pirmapradis žmogus, redukavęs savo galvoje visas tuometines Romos imperijos civilizacijos ir kultūros formas, kurios buvo pagoniška pasaulėžiūra ir judaizmas, ir per tiesioginį sąlyti su tikrovę, suvokęs jos dvilypę sandarą, kuri yra šiapusinis žmogaus pasaulis ir anapusinė metafizinė realybė, kuri yra mūsų tikrovės pagrindas. Supratus atveriamos akimis bei protu ir neatveriamos realybės visumą, tikrovė skyla į žemutinę karalystė ir aukštutinę, kuri yra šiapusinis ir anapusinis gyvenimas. Gyvybės srautas sukasi ratu, iš transcendencijos vis išnyrant naujiems žmonėms, kurie pirmapradėse būsenose įtiki idėja, kad jie į šį pasaulį pasiųsti skelbti žinią ar vykdyti misiją, kuriai jį išrinko „dangaus Tėvas“. Jėzus buvo toks pirmapradis žmogus, kuris turėjo savo galvoje išplėstą fundamentalaus sątvaro formą, kurioje tikrovės visuma buvo susilydžiusi į bendra tikėjimo-žinojimo struktūrą. Susiliejus šioms formoms mąstyme, kai neatskiriama ar mintis yra tikėjimas, ar žinojimas, šiapusinė ir anapusinė realybė mintyse susilieja į vieną masę ir žmogus įgyja holoplastinio žinojimo imitaciją, kurioje žodis bei kūnas būna ir tarsi-būna vienu metu. Taip susiformuoja tapatybė, kurioje yra sujungiamos priešybės į vieną realybę ir save suvokiama ir kaip žmogaus sūnų, ir dievo sūnų vienu metu. Dievo sūnus – per savo giliąją, sielinę struktūrą, ir Žmogaus sūnus – per materialiuosius vartus į šį pasaulį.

Dievo ir žmogaus sūnaus pagrindinė metafizinė idėja – sujungti dangaus ir žemės karalystę į vieną visumą, įvedant amžino ir laikino gyvenimo idėjas ir sujungiant šiuos gyvenimus etine doktrina. Etinės doktrinos esmė – pasaulio karalystės hierarchijos apvertimas dangaus karalystėje etiniu pagrindu, kuriose šiame gyvenime viršuje esantis blogis, anapusiniame gyvenime smunka į apačią, o apačioje esantis gėris – kyla į viršų. Tai aiškinama trimis žmonių tipais laikiname gyvenime, kurie anapusiniame gyvenime išskirstomi į tris realybes: rojų, skaistyklą ir pragarą. Rojuje gyvena šventieji, kurie turėjo tobulą gyvenimo kelią ir sugebėjo gyvenimą užbaigti be nuodėmės; skaistykloje – nei blogi, nei geri, eiliniai žmonės, kurie gyveno nusidėjėlių gyvenimą, tačiau nuodėmės mažos ir nerimtos; ir pragare – išsigimėliai, darę mirtinas nuodėmes, kuriems nėra išsigelbėjimo ir kurių laukia amžinos kančios, be išsivadavimo galimybės. Imant laikiną ir amžiną gyvenimą, šie trys tipai yra priešingose padėtyse, kur dori žmonės šiapusinėje karalystėje gyvena pragare, o nedori – rojuje; bet tai laikina būsena, kuri išsitaiso perėjus į tikrą realybę, kai gerumas ir moralė apdovanojama rojumi, o blogis nubaudžiamas pragaru. Kitaip sakant, Jėzaus kaip pirmapradžio žmogaus, atėjusio iš dangaus karalystės, misija buvo pranešti šią metafizinę santvarką, kad žmonės žinotų, kaip susikurti teisingą gyvenimo kelią, kad visumoje gautų sau tobuliausią variantą.

Visi kiti krikščionybės sluoksniai jau yra sukurti pasekėjų, kurie išplėtė Jėzaus etinę metafizikos doktriną ir pavertė ją istoriniu judėjimu, nusprendusiu pakeisti visą civilizacijos eigą. Krikščionių bažnyčios esmė, kurios Jėzus nekūrė, o siūlė tik individualų išsivadavimą, buvo Jėzaus etinės doktrinos pagrindu užkariauti visą civilizaciją, kad perkeisti būtų ne tik atskiri žmonės, bet ir visa planetinė santvarką, kur šio pasaulio blogio karalystė, pavirsta krikščioniška gėrio karalyste, kurioje išnaikintas blogis, kurioje žmonės laikiną gyvenimą gyveną pagal dorovės įstatymus ir prigimtį, atsisakydami „šio pasaulio pagundų“ ir krauna turtus ne laikinajame, bet amžinajame gyvenime. Tai reiškia, kad krikščionybės pagrindinis tikslas, visą hierarchinę monarchijų ir respublikų sistemą pakeisti pirmapradžių žmonių bendruomenėmis, gyvenančiomis paprastą gyvenimą pirmapradėse tikrovėse, kuriose šio pasaulio tuštybė nėra psichologinių motyvacijų sudedamoji dalis, nes žmogus žino tikrą tikrovės dėsnį ir dėl laikino malonumo aukoti amžiną gyvenimą – neturi jokio noro. Tačiau norint nugalėti „šio pasaulio kunigaikštį“ reikalinga galinga organizacija, todėl pereinamajame etape bažnyčia taip pat pavirtusi į monarchiją, kas yra nekrikščioniška, tam, kad galėtų kovoti prieš šėtonišką tvarką ir įvykdyti civilizacijos pertvarkos projektą. Tačiau istorijos pabaigoje, kurioje bažnyčios pergalė negarantuota, ji turi visa būti demontuota ir vietoj jos – atsirasti pirmapradžių bendruomenių tinklas, tokių, kokios buvo krikščionybės priešaušryje. Ar bažnyčia šį susinaikinimo aktą sugebės įvykdyti, ar sugadins visą krikščioniškos civilizacijos kūrimo projektą, matysime kelių tūkstančių metų eigoje. Dabartinėje stadijoje bažnyčia yra gana silpnoje padėtyje, dėl šėtono technologinio principo sėkmės, kuris užvaldo visus planetos protus, ir ar krikščionis sugebės atsilaikyti transhumanizmui, ar pati krikščionybė pavirs į transhumanizmo atmainą – parodys ateitis.

Lietuvai renkantis šiaurės Jeruzalės kelią, katalikų bažnyčios forma, yra siūlomi keli variantai, kaip antai krikščioniška demokratija, tautinė krikščionybė ir pan. Tačiau reikia neužmiršti, kad krikščionybė kaip religija ir ideologija yra globalistinė. Tai trečias globalistinis judėjimas planetoje šalia ekonominio transhumanizmo, propaguojamo JAV, ir komunizmo, propaguoto Sovietų Sąjungos. Komunizmas kūrė tik šio pasaulio karalystę, kurioje per dialektinį materializmą buvo norima sukurti materialų rojų, be anapusinės dimensijos. Tai iš esmės antimetafizinė doktrina, kuri propagavo pozityvizmą ir žmogų tik kaip gyvūną, neturintį anapusinių dalių ir sielos. Transhumanizmas – labiau suezoteriškėjęs, atsisakantis vienmačio paviršiaus pasaulio ir siekia atverti gelmę tam, kad ją būtų galima paversti kontroliuojama technine visata, iš šio pasaulio ir laikino gyvenimo perspektyvos. Krikščionybė šiuo požiūrių labiausiai pusiausvyras principas, kuris laikosi natūralios tvarkos, moralinio saiko ir nedarko žmogaus bei socialinės santvarkos su savavališkais projektais, pažeidžiančiais pagrindinį etinį metafizikos principą, kad krauti lobius reikia ne šiame, bet aname pasaulyje, o tam reikia susilaikyti nuo nuodėmės ir siekti gyvenime dorovinio paprastumo. Tauta yra šio pasaulio forma, kuri neturi anapusinėje realybėje jokio atitikmens, nes joje nėra kalbinio sielos substrato, kuris išėjus iš šio pasaulio – nusivelkamas, todėl darbas tautos labui yra tarnavimas šio pasaulio karalystei, kurioje kovojama dėl valdžios, turtų ir galios, ir krikščionybės tikslas, su savo globalistine struktūra, tautinę sąmonę išadyti, vietoj jos sukuriant universalią krikščionišką būseną, kuri turėtų imituoti tą, kurią turėjo Jėzus tam, kad būtų galima užsitarnauti palaimą amžinajame gyvenime. Tarp tautinės ir krikščioniškos sąmonės nėra jokio kompromiso, jokios pusiausvyros, nes alternatyvoje tarp visumos logikos ir dalies logikos – visumos logika hierarchiškai viršesnė.

Tad tautinis lietuvis turi galimybę rinktis tarp trijų globalizmų: krikščioniško, komunistinio ir transhumanistinio. Tai yra, tarp etinės metafizikos, gyvūninio materializmo ir technologinio progreso. Gyvūninio materializmo, ištrūkę iš Sovietų Sąjungos – atsisakėme ir dabar mums siūloma rinktis tarp etinės metafizikos ir technologinio progreso į posthumanistinę būklę.