Ką reiškia “metafizikos įveika“

Išanalizavus pagrindinę civilizacijų medžio struktūrą, kuri yra sątvarologijos pagrindinė idėja, galima pereiti prie detalesnės jos analizės. Civilizacijų medį sudaro centrinė ašis, žyminti pirmapradį mąstymą, nuo kurio nurengtos visos kultūros formos. Toliau eina išsišakojimai į kairę – silpnoji atšaka ir dešinę – stiprioji atšaka, kuriose formuojama stiprioji ir silpnoji civilizacija. Centrinė ašis yra aprengta fundamentalia logoforma, kuri yra logika, naudojama tikrovių supratimui ir problemų joje sprendimui, kultūrinės atšakos pagrindinė forma yra kalba, formuojanti tautinę sąmonės kokybę ir burianti bendruomenę į vieningą kolektyvą, ir mokslinės atšakos pagrindas yra matematinio kontinuumo struktūra, naudojama tikrovės pažinimui. Šie elementai sudaro proto pagrindą, kuris yra išvystyta sievos būsena. Norėdami grįžti prie pirmapradžių sąmonės formų, išimame iš jos logiką, kalbą ir matematiką, ir gauname mintis, kurios yra tik psichoforminė substancija.

Kita atšaka yra vaizduotė, kuri kuria vaizdines mintis, kylančias iš dviejų pagrindinių šaltinių: atminties, arba judėjimo trajektorijų ant planetos paviršiaus sankaupų ir fantazijos, arba galimybių / negalimybių modeliavimo terpės, atsijusios nuo faktinės tikrovės. Atmintis ir fantazija yra fundamentalios mąstymo formos, kurios naudojamos pirmykščiame variante arba pervedamos į kalbą, logiką ir matematiką. Uždėjus ant civilizacijų medžio, silpnojoje dalyje turime fantaziją, kuri yra kultūrinės kūrybos pagrindas, o atmintis, faktai yra stipriosios atšakos pagrindas. Centre yra vaizduotė, kuri yra sensorinių minčių sugebėjimas, kuriame priekinės sąmonės vaizdas pervedamas į minčių vaizdą. Vadinasi, centrinis kamienas yra nurengtas mąstymas, kuris turi sensorinę vaizdinę formą ir tam tikrą logikos jausmą. Įdėjus į šį sugebėjimą silpnąjį kalbos gebėjimą, gauname pirmykštes kultūros formas, kurios formuoja pradines civilizacijų metafizikas.

Intelektas yra proto ir vaizduotės junginys, kuris, apsirengęs jau išvardintomis formomis, rodo koks gebėjimo spręsti problemas lygis. Jis reiškiasi visomis prieš tai išvardintomis variacijomis per pirmapradį sugebėjimą, vadinamą mąstymu. Intelektai yra trijų rūšių: socialinis intelektas, ekonominis intelektas ir politinis intelektas. Socialinis intelektas reikalingas bendruomenės organizavimui, bendram problemų sprendimui tikrovėje; ekonominis intelektas yra materialinio apsirūpinimo gebėjimas; ir politinis intelektas santvarkoje organizuoja socialinius ir ekonominius santykius. Vėlgi, uždėję ant civilizacijų medžio, centre turime socialinį aspektą, nes žmogus yra socialinis gyvūnas ir bendruomenė yra pirmykštė žmonių organizavimosi priemonė; kairėje turime politiką, kaip aukščiausią kultūros formą, reikalingą valdyti žmones civilizuotu ir racionaliu būdu; ir dešinėje turime ekonomiką, kuri yra pagrindinis pragmatinio santykio su tikrove variklis.

Šis trumpas paaiškinimas rodo, kad pirmapradė sąmonė svyruoja tarp pirmykščio neįkrauto mąstymo ir išvystyto intelekto, kuris naudojamas auštosiose civilizacijos kultūrinėse formose. Tokie sątvaro tyrinėtojai kaip M. Heideggeris ir A. Šliogeris ieškojo būdų grįžti prie pirmapradžio sąlyčio su tikrove, atsisakant išvystyto intelekto ir pereinant prie filosofinio mąstymo, iš kurio išimtas intelektas ir protas ir paliktas tik elementarus kalbos gebėjimas, reikalingas išreikšti pirmapradį sąlyti su daiktais anapus žmogaus. Heideggeriui kalba buvo būties namai, ir jos, ypač poetine / menine forma, jis nesiekė pašalinti iš šio sąlyčio. Šliogeris – priešingai, buvo daug radikalesnis ir norėjo, kad teorinei daiktų žiūrai netrukdytų jokia logos forma ir sąveika su pirmapradžiu pasauliu būtų absoliuti. Šią maksimą jis vadino „transcendencijos tyla“, iš kurios turi būti išvedamos visos aukštosios civilizacijos ir kultūros formos.

Taigi, galime apibendrinti, ką turime:

1) ašinė struktūra: mąstymas, vaizduotė, logika, bendruomenė, filosofija;

2) silpnoji struktūra: kalba, fantazija, kultūra, politika, protas;

3) stiprioji struktūra: matematika, atmintis, mokslas, ekonomika, intelektas.

Trys pagrindinės išorinės sątvaro formos yra bendruomenė, ekonomika ir politika, kurios apgaubiamos jau daug kartų vardintų civilizacijų žiedais. Nuo to, kokia civilizacijos forma, priklauso bendruomenių primityvi ar išvystyta politika, kuri steigia tam tikrą santvarką, skirtą organizuoti bendruomenę ir gamybinius santykius. Tokiais gaubiančiais žiedais gali būti:

1) magija,

2) mitologija,

3) religija,

4) filosofija,

5) mokslas.

Civilizacinis psichovektorius suteikia gyvenimui prasmę, kuri magijos atveju yra tarnavimas gamtos jėgoms, jų garbinimas; mitologijos atveju – tarnavimas dievų pasauliui, jų valios vykdymas; religijos atveju – sielos išganymas, išsilaisvinimas iš materijos pančių ir nuodėmių; filosofijos atveju – išminties siekimas, išminties meilė; mokslo atveju – tikrovės pažinimas, begalinis žmonijos plėtros vyksmas. Siekiant civilizacijos procesą įprasminti iš ašinės, pirmapradės perspektyvos, renkamasi filosofija, kuri, sugrįžusi prie savo pirmapradžių šaknų, turi Heideggerišką, išplėstą versiją, kurioje yra būties grožio ir filosofinis gyvenimo prasmės suvokimas, reikalingas sukurti silpnajai civilizacijos formai ir Šliogerišką, radikalią versiją, kur atsisakoma kalbą laikyti būties namais, ir sąmonėje siekiama pasilikti radikaliame artume prie daiktiškosios realybės, susiejant ją savo sąmonėje su meilės lauku. Moralinė „formulė“ yra substancinis individas, kurio tikslas daiktiškąją substanciją paversti neliečiama ir nedaloma, įstatant ją į moralės saugomos teritorijos lauką. Filosofinė bendruomenė – nepolitinė ir neekonominė, gyvena pirmapradės tikrovės artume, savo pirmykščio mąstymo neįsikrovusi proto ir intelekto formomis, kur protas yra daugiau kultūrinė galimybė, o intelektas – mokslinė.

Praėję šiuos supratimo etapus, matome, kad turime dvi begalinio žmogaus prometėjinių atsišakojimų variacijas ir centre yra saiko žmogaus civilizacija, kurios prielaidos apmąstytos 19-20 šimtmetyje. Silpnojoje civilizacijų versijoje begalybė buvo magijoje, mitologijoje ir religijoje; stipriojoje civilizacijų versijoje – moksle; ir tik egzistencializmo filosofijoje bei fenomenologijoje išryškėjo noras apsiriboti, atstatant pirmapradį sąlyti su tikrove, susigrąžinti tikrą žmogų ir geriausios įmanomos civilizacijos galimybę, nes visi begalybių okeanai kuria vargo gyvenimus, kur galimybėmis mėgaujasi nedidelė mažumą, o visa žmonija kenčia pragarą. Dėl šios priežasties, Heideggerio ir Šliogerio filosofijose buvo siekiama atkurti pirmaprades bendruomenes, kuriose žmogus būtų mokomas išsiprotinti ir išsiintelektinti, sugrįžti prie šaknų savo sąmonėje, atrasti gyvenimo prasmę paprastume, grožyje ir saike.

Tokia yra metafizikos įveikos prasmė – iš begalinio mąstymo isterijos, kuri paveldėta iš teologinių mąstymo formų, pereiti prie paprasto filosofinio teorinio mąstymo, įsibūnančio vietovėje šiapus horizonto, nesiekiant peržengti jo nei į gylį, nei į erdvę. Per visą žmonijos istoriją, tokį kelią sugebėjo apmąstyti tik filosofijos pirmapradžiai žmonės, norėję apsaugoti prigimtinę tvarką, kuriai reikia atsisakyti ir degradavusių proto, ir degradavusio intelekto formų. Begalybės problema kyla dėl to, kad pirmapradis sątvaras turi išplėstą ir susiaurintą formą, kur gylinimosi tendencija kuria begalybes, o pasilikimo prie paviršiaus – saiko logiką. Noras turėti viską kuria teologinę arba technologinę metafiziką ir imperiją, o noras apsiriboti – teoriją ir vietinę bendruomenę, neiškritusią iš natūralios trajektorijos ir likimo ir gyvenančią tokį gyvenimą, koks atitinka žmogaus ir tikrovės prigimtį. Tačiau šiame kelyje išsilaikyti labai sunku, ypač kai mąstymas užsikrauna tauta ir mokslu, ir tautos, pasitelkdamos techniką, pradeda tarpusavyje kariauti dėl planetos resursų, norėdamos tapti visos tikrovės šeimininkais. Tai vyksta dėl begalybės logikos, kurią sukuria teologinė arba scientistinė metafizika, įvedanti žmogaus sąmonėje deformaciją, vadinamą sumanto pertekliumi, kuris verčia judėti į priekį, perženginėjant daiktus, žmones, bendruomenes ir teritorijas.

Filosofija / filognozija suvokiamos pirmiausiai kaip pirmapradė sątvarologija, kurios tikslas įrodyti, kad dabartinė planetos santvarka pasirinkusi klaidingą kelią, ir jeigu viskas judės posthumanizmo kryptimi, neturėsime ne tik dievo, ne tik natūralios tikrovės, bet ir žmogaus. Tokia yra loginė transhumanizmo / posthumanizmo pabaiga.

Kita vertus, žinoti turime viską, o tai pasiekti galima vystant centrinę drakono akį.