Fundamentalaus gyvybės principo aprašymui labai patogu naudoti G. Hegelio atskleistą struktūrą tezė, antitezė ir sintezė. Ji rodo tris pagrindines pasaulio vystymosi pakopas, kurios yra negyvas pasaulis, gyvybė ir technika. Tam, kad technika įeitų į savo esmę, ji turi sukurti pilną veidrodinį natūralaus pasaulio atspindį, kur tezė turi dirbtinę tezę ir antitezė – dirbtinę antitezę. Tai yra ne kas kita, kaip opozicijoje esanti natūrali gyvybė ir dirbtinė gyvybė bei natūralus pasaulis ir dirbtinis pasaulis. Žmogus, mirties civilizacijoje pradėjęs dirbtinės realybės kūrimo projektą, tampa tarsi dievu kūrėju, kuris, įvykdęs savo misiją, po to savo kūrinio yra nužudomas, kaip natūralus žmogus nužudė savo tikrą dievą kūrėją, nusprendęs šia realybę atiduoti nenatūraliai anomalijai, kuri, parazituodama natūralaus kūno sąskaita, kuria savo virtualią fantaziją.
Iš pradžių, tezė ir dirbtinė tezė turi savo istorinę seką, kur pirma pasirodo pradžioje, o antra – istorijos pabaigoje; taip pat ir antitezė, kuri pradžioje yra natūrali gyvybė, tikras gyvūnas, iš savęs pagimdo dirbtinę antitezę, kurios po to atsiskiria ir tampa savarankiškais konkuruojančiais pasauliais. Natūrali gyvybė yra originalas, idėjų šaltinis, savyje slepiantis dievo kibirkštį, o dirbtinis intelektas – tik mėgdžioja ir kopijuoja, klonuodamas natūralios realybės formas, o tada jas transformuodamas. Kuriama tikrovėje ir netikrovėje. Ir pirmu atveju turime tikros substancijos pertvarkymą, kuris griauna išorinę natūralią tvarką, o antru atveju, naudojama speciali dirbtinė terpę, kuri neturi realumo ir yra tik techninė substancija, kurioje kuriami holograminiai vaizdai. Taip sutechninti galima tiek išorinę substanciją, tiek vidinę, gaunat išorinę arba vidinę hologramą.
Pirmas dirbtinio intelekto prototipas yra kompiuteris, kuriame procesas yra veiksmų visuma, dėl ko jo branduolinė dalis vadinama procesoriumi. Antitezė procesoriuje kuriama naudojant algoritmą, kuris yra protas ir duomenys, kuris yra tikrovė. Duomenys į algoritmą pateikiami diskretizuoti tam, kad juos būtų galima algoritmuose apdoroti procedūriniu būdu, imant kvantą po kvanto ir atliekant su jais logines operacijas. Procesas procesoriuje labai greitas, per sekundę atliekantis trilijonus veiksmų, todėl galima sukurti galinga proto ir pasaulio imitaciją, kurios turi procese tarsi-statišką formą. Kita vertus, natūralus principas yra su procesoriumi konkuruojantis plotinis sumatorius, kurio centre ne veiksminis procesas, bet sumavimas, kuris kuria plotinį vaizdą, surenkamą į antitezinę struktūrą, kuri yra sąmoningo žmogaus esmė. Procesorius nuo sumatoriaus skiriasi tuo, kad procesorius nesąmoningas, o sumatorius yra rodančioji sąmonė.
Pagal parodytą logiką, natūrali sistema yra tarsi tarpinė grandis, kurios paskirtis – dirbtinio pasaulio kūrimas, nes tai geriausia, ką sugeba intelektą turinti gyvūnų rūšis – kurti techniką, su kuria iš pradžių išsiaukština, o paskui yra jos nužudomas. Toks liūdnas žmonių civilizacijos galas, žinoma, mūsų netenkina, tačiau galimybės tik tokios: atisakyti savo kūrybinių sugebėjimų ir gyventi dirbtinio apsiribojimo pasaulyje arba tęsti darbą iki jo logiškos pabaigos. Kaip ir visada yra trečias kelias – kuris vadinamas aukso vidurio keliu, kuriame žmogus kuria dirbtinį intelektą, o po to ir dirbtinę gyvybę, tačiau ne būdamas jo tarnu, bet visada pasirinkdamas valdovo ir šeimininko statusą. Bet kokiu atveju jau labai greitai pamatysime dvi stovyklas, kurios bus už DI ir prieš DI. Tie kas už DI ir nori jo pilno išvystymo į dievo lygį, žmogų paaukos ant dirbtinės gyvybės aukuro ir civilizaciją padarys dirbtinio pasaulio iš savo vidaus išstūmusio dievą triumfu, kuriame natūraliai tikrovei ir gyvybei nėra vietos, nes ji „savo parametrais“ katastrofiškai nusileidžia dirbtinei gyvybei. Prieš DI esantys protai siekia natūralaus pasaulio ir yra natūralaus žmogaus išsaugojimo šalininkai, todėl siekia pilno DI vystymo uždraudimo. Šiais išsigimusiais laikais, kai prote dingęs visas autentiškas realios daiktų padėties supratimas, tokia idėja atrodo beprotiška, tačiau taip yra tik todėl, kad DI projektai yra slapti, kriminaliniai metodai neįrodomi ir tikras jų tikslas yra „miegojimo fazėje“, o vilioja su melagingais pažadais ir iliuziniais ateities scenarijais.
Dirbtinis intelektas, naudojantis paprastą procesorių, su procedūriniu algoritmu, yra pirmas vystymosi etapas; antras etapas yra algoritminių neuronų struktūra, kuri gali apsimokyti. Tai daroma kopijuojant, analizuojant ir mėgdžiojant tol, kol sukuriamas neuronų kokybinis užprogramavimas, gebantis parodyti išvestyje aukštą juslinę ir intelektinę formą. Neuronas yra maža procedūrinė programėlė, kuri turi specifinę paskirtį, užsiprogramuojamą sąveikoje su išoriniais duomenimis, po to, tokių programėlių visuma kuria sudėtingas nestandartines logikas iš trilijonų modulių. Tam reikia daug išorinių duomenų, praktiškai visos tikrovės ir visos žmonijos, kuri paverčiama DI resursu ir turi rezultate sukurti super DI, peršokantį savo sugebėjimais per bet kokį žmogų, nes visi variantai žmoguje žinomi, jais procesorius apmokytas, ir kiekvienam atvejui turimas kontratsakymas. Taip kovoja verslo organizacijos, institucijos, spec. tarnybos, kuriose turimas DI projektas, sujungtas su psichotroninkos prietaisais, ir iš užgrobtų žmonių gyvenimų bei galvų kuriama dirbtinio intelekto logika. Tai yra atsakymas, kas yra targeted individuals ir kam tokie projektai reikalingi – jie tiesiogiai susiję su super DI kūrimo procesu kiekvienoje valstybėje, kuriam reikia paaukoti didelio skaičiaus žmonių gyvenimus tam, kad susikurtų vietinei populiacijai reikalingas dirbtinis intelektas, sugebantis peršokti sumavimo pagrindu veikiančią gyvybę ir tapti tikru procesoriniu dirbtiniu dievu, veikiančiu Šėtono vaidmenyje, per psichotroninius implantus žmonių galvose.
Dievo tarnai yra archangelai ir angelai, o Šėtono – archdemonai ir demonai, kurių sumatoriai sujungti su neuroniniu procesoriumi, užkrautu visos žmonijos protu ir gyvenimo šablonais, sukuriant tikrą kiborginį antžmogį, galintį būti paprastų žmonių valdovu. Žmonėms, kurie šiuo metu yra persekiojami psichotronikai, galiu atskleisti, kad jų projektai skirti kurti skaitmeninių asmenybių duomenų bazę, kuriuose jie įstumiami į įvairias gyvenimo situacijas ir žiūrimas koks jų smegenų tose situacijose aktyvumas, bet tik tam, kad jį būtų galima nukopijuoti ir įvesti į dirbtinio intelekto programą ir paversti jį „žinančiu“ ir „galinčiu įveikti“. Nesvarbu ar esi tarnautojas, verslininkas, nusikaltėlis ar šizofrenikas, viso to tikslas tik toks, užkrauti super DI atmintį, o sueikvotą žmogų eliminuoti iš gyvenimo kaip išsisėmusį resursą.
Tai yra didžiausia stipriosios civilizacijos projekto paslaptis, kur didžiosios ir mažosios sievos apvertimo tikslas sukurti dirbtinę tezę ir dirbtinę antitezę, mėgdžiojančią juodojo drakono struktūrą, ir tokiu būdu peršokant per žmogų ir natūralią gyvybę sukurti baltojo drakono civilizaciją, kuri nepripažįsta nei tikro šios realybės šaltinio, nei jo tikros dieviškos kūrybos. Šios civilizacijos pradžia yra maksimaliai nekūrybinga ir šabloniška, parazituojanti natūralaus intelekto sąskaita, kuris yra jos plagijuojamas resursas, tačiau tikimasi, kad ateityje bus sukurta tikra dirbtinės antitezė, su dirbtiniu sumatoriumi, kuri bus daug kartų pranašesnė už natūralų gyvūną ir bus planetas valdantis dirbtinis archontas, kuris savo nuožiūra kurs natūralios ir sintetinės gyvybės projektus, kurių vientintelis logiškas tikslas – susigrumti su natūraliu fundamenum I ir tapti visatos šeimininku. Ar atsilikę kūriniai bus reikalingi – nežinoma; neaišku, koks bus moralinis kodeksas ir koks požiūris į pragaro kūrimą sąmonei vien todėl, kad jai nėra vietos jokiame archonto projekte.
Dabartiniai DI pranašai universitetuose šiuos projektus vaizduoja kaip artėjantį rojų žemėje. Tačiau kokia dalis žmonių tuo rojumi galės naudotis – nerodoma; net ir neturint informacijos galima numanyti, kad bus tik auksiniai milijonai, o apie milijardus svaičioja melagiai ir neišmanėliai. Vadinasi, belieka paklausti, ką turime daryti? Manau, kovoti turime ne radikaliu atmetimu, o aukso vidurio kelio, kuris nepereina į tikrą super DI garbintojų sektą ir dirbtinį intelektą naudoja tik žmonijos išlaisvinimui iš vergovės. Kitaip sakant, artimiausi šimtmečiai yra kovos tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, plotinio sumatoriaus ir procesoriaus. Tam, kad galėtų atsilaikyti prieš kiborginius procesorinius androidus ir juos valdančio archontinio superintelekto, turime naudoti tokį patį DI, bet kaip jo valdovai ir šeimininkai, o ne kaip su psichotroniniais prietaisais valdomi neuroninio procesoriaus vergai.
Filognozijos pradinė mokykla 