Žmogaus gyvenimo visumą patogu vaizduoti istorijos sigile, kuris buvo pristatytas „Drakono akyje“, kurioje pateikta užbaigta visumos teorija, reikalinga norint suprasti žmogaus ir pasaulio paslaptį. Šiame sigile yra dvi pagrindinės orientacijos, iš kurių seka visi sątvaro sindromai: orientacija į istoriją ir orientacija į transcendenciją. Žmogaus gyvenimo kelias turi istorinį ir metafizinį dėmenį, ir priklausomai nuo to, koks dėmuo vyrauja – žmogus turi gyvūno arba metafizinio žmogaus psichologiją. Istorijoje, kurioje orientacija yra „prieš Dievą“ arba „nuo Dievo“, turime žmogų-gyvūną su signaline ir reaktyviąja sąmone, kuris iš savo sumatoriaus išsivalo visą metafizinę gelmę ir išeina į paviršių, trokšdamas kurti istoriją vienmačiu, ekstensyviu kūrimu, kuriame nėra nei gyvenimo, nei žmogaus gelminio dėmens. Tokiai psichikai būdingas ideologinis mąstymas ir globalizmas, kuris vienmačio, horizontalaus pasaulio ideologiją laiko pagrindine savo mąstymo ir veikimo forma, ir siekia ne transcendentinių, bet istorinių tikslų gyvenime.

Orientacija į transcendenciją atstatoma pateikiant juodosios liepsnos doktriną (JLD), kuri paaiškina žmogų jo visumoje, apimančioje tiek jo amžinąją, tiek laikinąją dalį, kurių supratimas reikalingas gyvūninės psichologijos įveikimui savyje ir perėjimui, prie aukštosios, metafizinės psichologijos, kurios esmė yra juodosios liepsnos teorija. Prisiminkime, kas tai yra. Žmogus – tai pirmapradis kūnas, žymimas P, kuris savyje suformuoja sumuoti informaciją sugebančią struktūrą, vadinamą sumatoriumi, žymimu S. P yra holoplastinė ir metafizinė žmogaus dalis, kuri apima viską, kuo jis yra tikrovėje anapus sumatoriaus, tačiau egzistencijos ir laisvės centras yra sumatorius, kuriame atsiveria realybės imitacija, susiaurinta ir išfiltruota forma, kuri yra suvokiantis, sąmoningas žmogus ir pasaulis. S ir P sujungti į vieną neišardomą visumą ir sudaro gyvūninio žmogaus branduolį, kuris yra genetinė programa, formuojanti giminines genealogines linijas šiame gyvenime. Tai mažoji žmogaus forma, kuri turi tik laikiną gyvenimą, rėminamą vaivorykšte tarp gimimo ir mirties, kuri užbaigia laikino gyvenimo kelionę. Tačiau tai ne visas žmogus, nes jis turi savyje amžinąją dalį, kuri ateina iš klodo, sudarančio vietinio pasaulio pagrindą ir yra kuriantis pradas. Juodoji liepsna sujungia S ir P, juos persmelkia ir yra aukštesnioji, dieviška žmogaus dalis, kuri įsikūnija į biologinį organizmą prasidėjimo momentu ir atsiskiria nuo jo – mirus. Filognoziniu formatu tai sutraukiama į tokią struktūrą, vadinamą „formule“: JL [S, P].

Prisimenant apverstos pentagramos sigilą, substratinę jo dalį sudaro trys spinduliai: energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės. Energetinė gaublė yra pirmapradžio gyvūninio kūno substratas, kuris žmogų apgaubia stipriųjų ir kietųjų energijų apvalkalu, daro jį materialia engzistencija. Ji paveiksle žymima EG. Informacinė gaublė sudaro sumatoriaus substratą, tai yra tą „organą“, kurio užduotis ir tikslas – sumuoti aplinkos informaciją, kurti jos iliuzinę ir imitacinę formą, kuri suvokiama iš sąmonės vidaus ir yra gyvenimo centras, vadinamas realinu. Tai daroma iš morfizmų kuriant plotinius sumatus, kurie turi formą ir esmę, padedančią susidaryti supratimą, kas yra žmogų kurianti tikrovė. Informacinė gaublė žymima IG. Informacinė gaublė yra centrinė gyvūninės dalies substancija, kuri kuria rodančiosios sąmonės akį, įpaveikslinančią materialią ir nematerialią tikrovę. Pavyzdžiui, energetinė gaublė, į sumatorių įtraukiama kaip kieta medžiaga, sumuojama matomų ir nematomų daiktų pavidalu, kurie, tariama, sudaro šio pasaulio, kuriame tarpsta istorija, pamatą.

Kuriančioji gaublė yra pagrindinis pirmapradžio žmogaus substratas, surišantis informacinę ir energetinę gaublę, įvedantis į ją amžinąją dalį, kuri yra dieviškas žmogaus aspektas, sudarantis amžinąjį gyvūno komponentą. Kuriančioji gaublė vadinama juodąja liepsna, kuri yra žmogaus dalis, dalyvaujanti transcendentinėje kelionėje, ir turinti psichologiją, kuri išeina anapus šio pasaulio ir istorinės žmogaus dalies, kuria yra sumatoriaus realinas. Kitaip sakant, orientacijoje į istoriją minėtame sigile pagrindinis veiksnys yra sumtorius, turintis psichologinį arba pažinimo tipą; orientacijoje į transcendenciją pagrindinis žmogaus aspektas yra juodoji liepsna, kuri keliauja kelionę aukštutinėje karalystėje. Taip gauname didžiąją kelionę tikrame pasaulyje, kurią vykdo amžinoji dalis ir mažąją kelionę šiame pasaulyje, istorijoje, kurią vykdo sumatorius ir fizinis kūnas. Koks tikras juodosios liepsnos doktrinos pavidalas iš aukštutinės karalystės perspektyvos bus atskleista ateityje, tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiama susiaurintas variantas, apsiribojantis vieno žmogaus perspektyva, kurios centre yra laikinas gyvenimas, istorija, prasidedanti gimimu ir užsibaigianti mirtimi.

Pirmapradis kūnas nubraižytame paveiksle suvokiamas iš biologinės perspektyvos, kurią valdo genetika, užprogramuojanti augimo, senėjimo ir mirties procesą. Šis procesas turi zenitinę dalį, žymima 100 proc. prie kurios pakylama nuo 0 proc. gimimo metu; po to prasideda senėjimo procesas, kuris yra žymimas nuolydžiu vaivorykštėje nuo zenito iki žemiausio taško, kurį žymi mirties momentas. Sumatoriaus trajektorija kitokia, ji ne vaivorykštinė, bet tiesinė, kuri kyla į viršų visą gyvenimą, plečiant gnostinės akies horizontą ir supratimą, ir prieš pat gyvenimo pabaigą pasiekia maksimumą, o jeigu kognityvinės funkcijos, priklausančios nuo biologinio substrato, susilpnėja, tai bendra gyvenimo patirtis, supratimas ir išmintis būna maksimume. Šis procesas turi standartinę 100 metų trukmę, kuri dalinama į penkias dalis, iš kurių atėmus pradžią ir pabaigą, centrinės trys yra svarbiausios: mokymosi, karjeros, valdžios.

Kalbant apie gyvūninę dalį, jos gyvūninę psichologiją, pagrindinis principas yra juodosios liepsnos kuriama „archontų“ ir „demonų“ psichologija, kurios visos kol kas neaprašinėsiu, į kurią pirma užuomina buvo padaryta „Drakono akyje“ skyrelyje „Grožio metafizika“. Yra 6 pagrindinės archontų ir demonų rūšys, kurios skirstomos pagal sievos teorijoje naudojamas šešias kryptis „burėje“:

1) grožio archontas – bjaurumo demonas;

2) prasmės archontas – beprasmybės demonas;

3) gerumo archontas – žiaurumo demonas;

4) laimės archontas – kančios demonas;

5) malonumo archontas – skausmo demonas;

6) tikėjimo archontas – netikėjimo demonas.

Nuo to, koks aspektas žmogaus sievoje vyrauja, priklauso tai, ar žmogus turi archonto, ar demono sievą. Juodoji liepsna gali į sumatorių įdiegti archonto arba demono psichologiją, kuri priklauso nuo to, koks gyvūninės dalies potencialas: ar genealoginis medis yra vystomas, ir jis vystomas į gėrį ar į blogį. Pagrindinis skirtumas tarp archonto ir demono yra tas, kad archontas daugiau stato ir kuria, o demonas griauna ir žudo. Kadangi archontai ir demonai – nesutaikomi priešai, jie tarpusavyje konkuruoja dėl valdžios, ir tai, kokia planetoje vyrauja civilizacija, priklauso nuo galių pusiausvyros: jeigu valdžioje yra archontai – planeta klesti; jeigu valdžioje yra demonai – civilizaciją užvaldo dekadansas. Kaip juodoji liepsna kuria archonto arba demono sievą – bus atsakyta ateityje, ypač kokia to prasmė yra didžiojoje kelionėje, aukštutinėje karalystėje. Tuo tarpu, žemutinėje karalystėje žmogus turi arba archonto, arba demono gyvenimą, kuris yra mažoji kelionė, reikšminga istoriniame planetos procese, kuriame vyksta karas dėl viešpatavimo „šio pasaulio karalystėje“.

Statymas galimas turint nuostatą „prieš Dievą“ arba „nuo Dievo“. Jeigu šias nuostatas pavadinsime satanizmu ir ateizmu, gausime išvadą, kad jos gali būti nebūtinai demonų, jų esmė ta, kad yra archontų, kurie mano, kad statyti galima ir be Dievo. Kitaip sakant, jie stato pasaulį, kuriame patys nori būti dievai, neturėdami jokios blogos intencijos – tikslas yra gerovės ir pertekliaus civilizacija, kuri visa savo apimtimi atsigręžusi į istorinį procesą ir išsiėmusi iš transcendentinės gelmės. Su šiuo požiūriu problema ta, kad tai mažosios kelionės ir laikino gyvenimo iliuzija, kur psichologiniai archontai neturi savo suvokime žmogaus amžinosios dalies ir nežino jo didžiosios kelionės dėsnių. Atsisukimas „prieš Dievą“ arba nusisukimas „nuo Dievo“ yra nusisukimas nuo savo amžinosios dalies, kuri yra juodoji liepsna, įdedanti žmogui iliuziją ir nuvedanti gėrio arba blogio keliu. Kodėl gaunamas vienas ar kitas likimas priklauso nuo transcendentinės civilizacijos aukštutinėje karalystėje, kurioje gyvena amžinieji, vykdantys žemutinėje karalystėje savo planą ir vienus žmones išaukštinantys, o kitus – nužeminantys.

• Angelų diena