Apibendrinant knygoje nueitą kelią, reikia suvokti „istorijos sigilą“ kaip visumą, su jo visomis kryptimis ir sindromais, kuris šiame lygyje yra pagrindinis archontinės magijos konceptas, kuriame modeliuojama civilizacija. Šis sigilas atskleidžiamas tam, kad geriau išryškėtų Lietuvai atsiveriantys keliai, nes netolimoje ateityje reikės daryti svarbius tautai egzistencinius pasirinkimus. Kaip buvo paaiškinta, su šiuo konceptu glaudžiai susijusi A. Šliogerio filosofija, kuri tautą pastato į pradžią, iš kurios turėjome pradėti savo istorinę kelionę po atsinaujinimo. Yra dvi bendros orientacijos, į šį ir aną pasaulį, kurie sigile žymimi kaip transcendencija ir istorija. Istorijos ir šio pasaulio problematika jau buvo aptarta – tiek mažuoju, asmeniniu variantu, tiek istoriniu ir globaliniu. Šis požiūris rodo „mažąją kelionę“, kuri gali būti įsikūnijusi ir prigimtinėje erdvėje, kaip paprastas, privatus gyvenimas arba kaip istorinis procesas, dalyvaujantis globalizmo plėtroje, kurio ideologija ne metafizinė, bet pilnai sekuliari. Tačiau yra ir „didžioji kelionė“, kuri yra ne tik šį pasaulį apimantis istorinis asmens ar giminės likimas, kaip laikinas gyvenimas, bet ir amžinybė, kurioje dalyvauja kiekvieno žmogaus amžinoji dalis.

Taigi kiekvienas žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi dvi galimybės: būti atsigręžusiu į laikinąją dalį, kuri valdoma gyvūninės psichologijos ir šio pasaulio santvarkos; ir būti gyvenančiu savo amžinosios dalies pasaulyje, kuri kuria auštąją metafizinę psichologiją, būdingą dvasiniams vadovams ir lyderiams. Pastarasis variantas rodo nusigręžimą nuo šio pasaulio ir istorijos ir atsigręžimą į transcendenciją, kuri gali būti įvardinta, o gali būti ir neįvardinta. Toks gyvenimas yra religinis, ir A. Šliogerio filosofijoje laikomas „nirvanos sindromu“. Nirvanos sindromas neigia pasaulį, gamtą, gyvenimą, ieško anapusinės realybės pasinėrimu į savo vidų, tačiau suprantant, kad tas vidus turi būti ne gyvūninė psichologija, bet tas fundamentas, kuris yra anapus jos. Nirvanos tikslas budizme yra ne susiliejimas su savo laikinąja sievos struktūra, sudaryta iš jausmų, tapatybių, minčių bei atsiminimų. Tai būtų netikslus budistinės meditacijos įsivaizdavimas. Nirvanoje siekiama šiuos sumatus, šią mažąją psichologiją, transcenduoti, pasiekiant giliuosius psichikos klodus ir priartėjant prie amžinosios dalies, kuri vadinama siela, o aš savo doktrinoje vadinu juodąja liepsna. Imant kaip pavyzdį krikščionišką nirvanos sindromo variantą, jis daugiau ne meditacinis, bet kontempliacinis, tai yra, jame dalyvauja protas, mąstymas, mintys neperžengiamos, bet orientuojamos į aukščiausią realybę tam, kad suvoktų jos esmę ir susilietų su ja per mąstymo tarpininkavimą. Tačiau ir šiuo atveju tikslas tas pats: transcendentinė tikrovė, amžinoji žmogaus dalis, šios dalies didžioji kelionė metafiziniame pasaulyje.

Ši didžioji kelionė yra svarbiausia žmogaus paslapties dalis, kuri paaiškina ne tik žmogaus gyvūninį likimą, bet ir metafizinį likimą, kuris yra didžiosios tikrovės dalis, priklausanti nuo didžiosios sievos prigimties, kuri žmogaus sąmonei natūraliai uždaryta ir žmogus turi praeiti ieškojimų ir apmąstymų kelią, kad bent priartėtų prie šios paslapties atskleidimo. Didžioji sieva istorijoje buvo vadinama įvairiai, taip pat, ji buvo suvokiama ir atskleidžiama įvairiu gyliu. Magijoje ir mitologijoje tas gylis buvo nedidelis, apimantis tik artimąją transcendenciją ir vietinius hipostratos klodus; herojinėse religijose gylis buvo didelis, siekiantis patį tikrovės metafizinį centrą, kuris yra visų monoteistinių tikėjimų pagrindinis garbinimo objektas. Filognozijoje ši transcendencija vadinama didžiąja sieva, kurioje neišradinėjamas joks jos modelis, nes laikoma, kad žmogus turi žinoti tikrovę, o ne kurti primityvius gnostinius implantus ir garbinti juos kaip protu sukonstruotus logosus. Tačiau bendras principas vis tiek suvokiamas iš atvertos dalies ir metafizinio intelekto atskleidžiamų aksiomų, kurios reikalingos orientavimuisi pereinamajame laikotarpyje, kol bus atskleista tikra transcendencijos paslaptis.

Budizme, pavyzdžiui, tikima, kad žmonijos amžinoji dalis sukasi įsikūnijimų rate ir iš įsikūnijimų ciklų išsivaduoti galima tik išsigryninus savo karmą, arba pragyvenus tobulą gyvenimą. Todėl budistas atsisako dalyvauti istorijoje, atsisako pasaulietinio gyvenimo, pasirenka asketo likimą ir didžiąją dalį savo laiko atiduota meditacijoms ir savo gyvūninės psichikos suvaldymui. Ta gyvūninė psichika buvo įvardinta kaip archontinė arba demoniška sieva, linkusi į gėrį arba blogį. Per daugelį įsikūnijimų budisto gyvenimo būdu pavykus išsivaduoti iš reinkarnacijų rato, pasiekiamas amžinas nušvitimas, po kurio žmogaus juodoji liepsna daugiau neįsikūnija, tai yra, užbaigia savo egzistenciją žemosiose, gyvūninėse patirtyse. Ši teorija iš dalies etinė, nes etinis veiksmas reikalingas išsivaduoti iš karmos kalėjimo; tačiau pagrindinė gyvenimo forma – nušvitimo siekimas meditacijomis. Šiek tiek kitoks yra krikščioniškas principas, pagal kurį manoma, jog žmogus įsikūnija tik vieną kartą, ir nuo to, kaip pragyvena šį gyvenimą, priklauso jo didžiosios kelionės galutinė stotis: rojus, skaistykla, pragaras. Kitaip sakant, budizme žmogus turi teisę išsitaisyti klaidas ir nuodėmes pakartotiniuose įsikūnijimuose, o krikščionis tiki, kad turi tik vieną egzamino galimybę, kurio rezultatas nulemia visą jo didžiosios kelionės likimą – amžiną palaimą arba amžiną kančią. Tai reiškia, kad savo esmėje krikščionybės doktrina ir metafizinės santvarkos versija – daug kartų žiauresnė už budizmo, tačiau, kita vertus, teisingumas yra begalinis, nes niekas negauna daugiau arba mažiau negu nusipelno.

Šie didžiosios sievos santvarkos variantai, aiškinantys kaip suorganizuoti transcendentinės tikrovės klodai, kokia jų būties paskirtis ir prasmė, yra tradiciniai, nurodantys į dvi dideles civilizacijas, vieną Vakarų, kitą – Rytų. Filognozijoje nelaikoma, kad šios tradicinės doktrinos teisingos, bet laikoma, kad metafizinė realybė, esanti anapus sumatoriaus – tikra ir ji negali neturėti savo santvarkos. Jeigu yra santvarka, turi būti ir didžiosios kelionės versija, kuri atitinka šios anapusinės santvarkos principus, kurios dalis yra žmogus. Kadangi žmogus yra didžiosios sievos kūrinys, jo holoplastinė struktūra apima „visą tikrovės spektrą“ ir turi savo sandaroje visą tą realybę, kuri yra pirmojo tikrovės fundamento sudėtinės dalys. Šios dalys, kaip pirmapradžiai dėmenys, žmogaus prasidėjime susijungia, o po to vėl išsiskiria ir kiekvienas žmogus, kiekviename savo aspekte, sugrįžta į pirmapradę substanciją. Jeigu šia prasme žmogus yra sudarytas iš visko, jis turi turėti ir dieviškos tikrovės dalies kibirkštėlę, kuri sugrįžtą į tikrovės centrą, ir, galima tikėti, išsaugo laikino gyvenimo atmintį, kuri tampa centrinio tikrovės klodo sudėtine dalimi. Taip žmogus, galima tikėti, dalyvauja kaip atmintis aukščiausioje realybėje ir ši dalis yra vadinama amžinąja juodąja liepsna, kaip tarpinė grandis tarp Dievo ir gyvūno.

Vadinasi, mes esame sudaryti iš laikinosios ir amžinosios formos, ir tikras žmogus yra ne laikinas kevalas, kuris yra išnykstantis žmogaus komponentas, bet amžina esmė, kuri įsimena laikinos dalies būsenas. Gyvenime žmogus būna susiliejęs su savo gyvūnine psichologija ir sąmonę orientuoja į sumatoriaus pasaulį, tačiau norint įgyti išplėstą suvokimą, reikia šias mažąsias formas peržengti, ir į gyvenimą pažiūrėti iš transcendentinės perspektyvos. Tada galima pamatyti metafizinio žmogaus tikrą likimo paslaptį, kuri pasiekiama tik prote susikūrus tikrovės holoplastinį vaizdą. Toks protas pradeda vertis pragyvenus nemažą gyvenimo dalį ir įgijus patirtį, perėjus per reaktyviąją ir racionaliąją vystymosi fazę. Paskutinė fazė vadinama ezoterine, kuri pasiekiama gyvenimo pabaigoje, išsivadavus iš gyvūninių iliuzijų kalėjimo ir natūraliai įgijus išplėstą sąmonę, suvokus gyvenimo paslaptį. Yra atvejų, kai šį būsena pasiekiama labai anksti ir žmogus atsisako gyventi šioje realybėje, renkasi vienuolio arba asketo gyvenimą, atiduoda savo likimą Dievo malonei. Tai, žinoma, labai retas atvejis, nes psichologinės iliuzijos, archontai ir demonai, yra labai galingos genetinės programos, iš kurių išsivadavimas įmanomas tik turint unikalią sievą, kuri vadinama „Dievo dovana“. Visi kiti gyvena pasaulietinį gyvenimą, ir mažąją kelionę atiduoda istorijai, arba civilizacijų vystymui, žinodami arba nieko nenutuokdami apie savo didžiąją kelionę.

• Angelų diena