Vargo priežastis

Planetos civilizacijos raida priklauso nuo sątvaro vidinių ir išorinių logikų galimybių, kurios nubrėžia istorijos judėjimo kryptį ir pažangos iliuziją. Ši iliuzija priklauso nuo žmogaus psichologijos ir jos sąveikos su transcendentine realybe. Sąveika su transcendencija gali būti fenomenologinė, vidinė arba tiesioginė, išorinė, kurioje dalyvauja pirmapradis kūnas, tiesiogiai dalyvaujantis transcendentinėje aplinkoje. Iš vienos pusės turime psichologinę mažąją sieva (MS), o iš kitos pusės – didžiąją sievą (DS), kur MS yra sumatorius, sumuojantis surenkamą informaciją, o DS yra anapusinė realybė, kuri surenkama į vidinę šviesos arkos erdvę, atspindinčią pirmapradžio kūno sąveikas su hipostratų klodais. Protas, esantis pagrindine MS dalimi, fenomeninę realybę interpretuoja ir kuria šios realybės loginę arba konceptualinę sampratą. Taip formuojasi rišlys, sudarantis drakono akies surenkamą regimą vaizdą, išplečiantį fenomenologinius sumatus, sukuriamus kūno akimis. Šią kompoziciją, MS1 – R – DS999, vadinu teorine sinteze, kurios laipsniškas vystymasis, tobulėjimas pagal atidengiamos tikrovės kiekį ir tiesos lygį, yra civilizacijų raidos principas. Kitas komponentas, formuojamas techninės sintezės, yra technika, žymima T. Tai proto ir tikrovės sintezė, kurioje pirmapradis kūnas, tiesiogiai veikdamas hipostratinę arba paviršinę substanciją, kuria dirbtinį daiktą, vysto civilizacijos techninio išsivystymo lygį. Buvo žinomos paviršiaus technologijos, naudojusios tik kietą materiją ir ugnį, po to buvo sukurtos galimybės naudoti hipostratinių klodų savybes, išgaunant iš jų naudingas technines funkcijas. Tai žymima taip: R(1-1000) – T – DS999. Rišlys gali turėti informacinio ploto nuo vieno vieneto, paimto iš mažosios sievos, ir gali būti pasiekęs maksimumą, 1000, kuris yra MS1 + DS999 = R1000.

Rišlys turi dvi pagrindines formas, vadinamas silpnąja ir stipriąja, kurios yra kalba ir matematika. Kalbos loginis branduolys, išreiškiantis erdvinę ir laikinę jos struktūrą, yra gramatika, kuri su tikrove susiejama per jos paviršinių ir gelminių dalių pavadinimus. Aprašant tikrovę kalba, gaunamas jos procesinis arba loginis vaizdas, kuris paaiškina jos istoriją ir esmę. Aukščiausias šio principo išsivystymo lygis buvo mitologija ir mitologijos junginys su istorija, herojinių religijų atveju. Jeigu aprašoma transcendencija, tai ji gali būti civilizacinė, kur vaizduojama, kad anapusinė realybė apgyvendinta dvasinėmis būtybėmis, kurios gyvena savo metafiziniame pasaulyje, pagal savo metafizinius santvarkos dėsnius. Kitas būdas aprašyti metafizinę realybę yra loginis analitinis, kuris ieško struktūrų, principų ir dėsnių, nelaiko, kad ten yra įstatymų valdoma santvarka – greičiau natūrali hipostratinė ekosistema, kuri gali būti užpildyta, o gali ir būti neužpildyta neorganine, dvasine gyvybe. Ši būdą perėmė stiprusis rišlio variantas, kuris pagrįstas matematiniu kontinuumu, matematine logika, ir atmeta tikrovės kaip paviršinės ir gelminės civilizacijos teoriją, primeta jai aksiomatinio kontinuumo struktūras, kuriomis iškelia dėsnius, principus ir logikas. Toks rišlio variantas būdingas baltojo drakono civilizacijai, kuris gali būti išplečiamas tik aukštesnėse stadijose, atskleidus daugiau anapusinės realybės paslapčių, įrodžius dvasinės gyvybės formos galimybę ir jų ekosistemą arba net išvystytą civilizaciją.

Rišlių raidos apibendrinta logika tokia:

JD – R1 – T(1) (kalba, įrankiai, reikmenys)

JD – R2 – T(1) (mitai, įrankiai, reikmenys)

JD – R3 – T(1) (Biblija, įrankiai, reikmenys)

JD – R4 – T(1) (knyga, įrankiai, reikmenys)

BD – R1 – T(50) (matematika, elektronika, transportas)

BD – R2 – T(100) (matematika, psichotronika, DI)

BD – R3 – T(500) (matematika, dirbtinė sąmonė, antigravitacija)

BD – R4 (1000) – T (1000) (holoplastinė filosofija, sugrįžimas prie ištakų)

Pagal šią logiką, civilizacija silpnojoje formoje kartojama stipriojoje formoje, kur iš pradžių vyrauja begalinės valios viešpatauti ideologija, bet paskui beprotybė apribojama, įstatoma į saiką, atrandama, kad Kitas turi turėti neliečiamos tikrovės statusą, kuri turi mažiausiai 50 proc. savo teritorijos tiek mažojoje sievoje, tiek mažosios ir didžiosios sievos civilizacinėje sąveikoje. Taip turi būti todėl, kad Kitas kaip didžioji sieva yra Aš arba mažosios sievos pagrindas, kurį sutrikdžius iškyla pavojus ir žmogui. Apversta hierarchija – nenatūrali padėtis, todėl jos reikia vengti, o po tokio apvertinėjimo istorinių ekscesų ir jų sukurtų problemų – privalomas atstatymas, prigimtinės tikrovės sugrąžinimas. Koks R – T pobūdis priklauso nuo to, kaip sąveikauja mažoji ir didžioji sieva metafiziniu, istoriniu ir civilizaciniu masteliu. Tai civilizacinės psichologijos esmė, kur yra savotiškas metafizinis socialumas, kuris gali turėti viršavimo, bendravimo arba tarnavimo formas, kurios nulemia metafizinę civilizacijos psichologiją. Viršauja – satanistai, bendrauja – filosofai ir tarnauja – tikintieji. Vadinasi, galimos ir tokios civilizacijos psichologijos, kurios nulemia, kaip žmonija žiūri, užprogramuota žiūrėti, į Kitą kosminiu masteliu. Juodojo drakono civilizacijoje, sąveika prasidėjo nuo viršavimo per magijos priemones ir ritualus troškimo, kuris vėliau sėkmingai realizuotas buvo moksle; tada buvo pereita prie religinio tarnavimo psichologijos, per kultus ir sektas, garbinusias pusdievį arba Dievą; ir bendravimo požymiai atsirado filosofinėje civilizacijoje, senovės Graikijoje. Po to, atsiradus ir išsivysčius stipriajai civilizacijos formai, atgimė maginis satanizmas, mokslo ir technologijos pavidalu, buvo paskelbta kad „Kitas mirė!“, išryškėjo mažosios sievos dominavimas, stipriąja, matematine forma, kurios apogėjus – „tiksliųjų mokslų triumfas“. Šiose stadijose siekiama maksimalaus viršavimo didžiajai sievai, ir tikima, kad tik pabaigoje bus pasirinktas atsitraukimas, kuris sugrąžins bendravimo psichologiją, sukuriant baltojo drakono civilizacijos holoplastinę filosofiją.

Tarnavimas rodo silpną, neišsivysčiusią mažają sievą, sutinkančią nusilenkti anapusinei realybei, paskelbiant ją garbinimo objektu. Tačiau pradėjus žmogui stiprėti psichologiškai, išvysčius monarchijas ir imperijas, susikūrė pusiausvyros išlyginimas, kuriame žmogus nusprendė atsiimti savo teises ir galop pasiskelbė kūrinijos centru, antru šalia Dievo. Galiausiai, atsiradus mokslinėms psichologinėms formoms, buvo iškelta pretenzija tapti tikrovės šeimininkais, pašalinus didžiąją sievą kaip karalystę, kaip metafizinę civilizaciją užsibaigusia, ir nusprendus, kad ji yra tuščia, dėsnių valdoma materija, kurią reikia pažinti ir užkariauti. Be abejo, tai tik tam tikro rišlio psichologija ir ideologija, kuri valdo civilizacinio lygio psichologiją, verčia žmoniją organizuoti į ekspansijos ir užkariavimo istorinį procesą, kuris padarė milžinišką išsivystymo technologinį šuolį, bet ir sukėlė neišsprendžiamų problemų: kaip neigiamas psichologijai technologijų poveikis ir klimato kaita ir pan. Filognozijos tikslas – mokslo viršavimo civilizacinę psichologiją pakeisti į bendravimo, priartinant mokslą prie filosofijos psichologijos, siekiant pagreitinti holoplastinės filosofijos atsiradimą civilizacijų pabaigoje, baltojo drakono eroje. Tai reiškia, kad siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų, tarnavimo ir viršavimo, įvedant geriausią sąveikos principą tarp mažosios ir didžiosios sievos, MS1 – DS999. Tam reikia apvaldyti savo egocentrišką charakterį, suprasti, kad anapus sumatoriaus yra nepriklausoma realybė, kuri yra Kitas, neturintis žmogui paklusti ir tarnauti. Už gaunamas iš transcendencijos dovanas – reikia dėkoti, nes jos neamžinos; nenaikinti tikrovės ir gyvybės pagrindo; neturėti iliuzijos, kad besaikis, begalinis „statymas“ ir „kūrimas“ nėra destrukcija, kuri iš tikro yra tik savidestrukcija. Žmonija tikrovės nesunaikins, ji tik gali padaryti ją netinkama organinei gyvybei. O koks techninių anomalijų poveikis dvasinei gyvybei, iki šiol neturima jokio supratimo. Didžioji sieva nėra nei gera, nei bloga; ji neturi būti nei pagerinta, nei pabloginta. Gyvenimas atrodo sunkus tik todėl, kad žmonija išplito iki nepakeliama mastelio ir vargą gyvenime kuria ne tiek gamta, kiek pats žmogus – plėšrus grobuonis, pasisavinantis resursus, juos be saiko eikvojantis, nesidalinantis su kitais. Todėl dėl sunkaus gyvenimo kaltintina ne transcendentinė realybė, bet žmonija, kuri yra pragaro planetoje priežastis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s