„Filognozijos pradmenyse“ pasiekus turimą lygį, galima smulkiau panagrinėti žmogaus mažąją kelionę, kuri buvo aprašyta „Drakono akyje“. Mažoji kelionė – tai žmogaus gyvenimas, prasidedantis gimimu ir užsibaigiantis mirtimi, kuris filosofijoje buvo gyvenimo filosofijos ir egzistencializmo pagrindinis dėmesio objektas. Centrine gyvenimo filosofijos figūra laikytinas F. Nietzsche, norėjęs „biologizuoti“ istorinį procesą, apvalant jį nuo metafizinių pasakų, o egzistencializmo judėjimą pradėjo M. Heideggeris, kuris siekė sutraukti istoriją ir metafiziką į tiesiogiai patiriamos realybės šviesos ratą, laikydamas, kad tik jame įmanoma būties atvertis, jos tiesioginis regėjimas. Būtyje, per filosofinę teoriją, buvo norima apriboti natūralizmą, o istorinį procesą palikti anapus. Kitaip sakant, F. Nietzsche siekė istorijos begalybėje įistorinti Dionisą, o M. Heideggeris – išimti žmogaus egzistenciją iš istorijos, įsikurti būties atverties centre ir gyvenimą kurti amžinosios dabarties būsenoje, kurioje istorija ir transcendencija būtų maksimalioje pusiausvyroje, saiko ribose ir maksimalaus intensyvumo, sąlytyje su tikru pasauliu, atsiveriančiu šviesos arkoje.

Istorijos sigile matoma transcendencijos ir istorijos sankirta, kurioje, susikirtimo taškuose, yra mažosios kelionės gimimo ir mirties taškai, apribojantys tiek žmogaus dalyvavimo istorijoje trukmę, tiek jo šiąpusinę fazę transcendentiniame cikle, kuris sukasi ratu, regimai daliai išnyrant istorijoje, pragyvenant gyvenimą ir tada vėl panyrant į gelmę, į tikrąją būtį. Todėl turime dvi žmogaus gyvenimo, arba egzistencijos, perspektyvas: istorijos vaivorykštę ir metafizinę vaivorykštę, kuriose, istorijoje, turime sievos personos struktūrą, kuri yra „istorinės asmenybės“ psichologijos pagrindas ir metaphysica naturalis, kurioje yra įkūnijama ašinės būsenos jausena, atspindinti metafizinį žmogaus aspektą. Pirmas personos sluoksnis yra kalbinis ir sudaro tautinę personą, kuri yra dalyvavimo istoriniame procese pamatas, o metafizinis sątvaro sandas dažniausiai prasideda nuo gyvūninės sąmonės, kuri neišsivysčiusi, nesusifomavimusi, panašiai kaip vaiko psichika, turinti tik reaktyviosios psichologijos sugebėjimą.

Metafzinė vaivorykštė turi šimto metų trukmę, sudarytą iš sumatoriaus ir pirmapradžio kūno sąveikos ir skirstoma į tris raidos etapus po 33 metus: pirmas etapas yra reaktyvusis, susijęs su signaline sąmone, nedidele patirtimi ir proto išsivystymu, yra laukinis, natūralus; antras etapas – racionalus, paremtas didele patirtimi, pilnu gyvenimo principo supratimu, racionaliu žvilgsniu į transcendentinę ir istorinę realybę, renkantis misiją dirbti arba viena, arba kita kryptimi istorijoje; ir trečias etapas ezoterinis, labiau palinkęs į transcendenciją, į žmogaus metaphysica naturalis, išryškėjant religingumui, dvasingumui ir tikėjimui. Šis raidos principas – klasikinis ir žymi optimalų variantą, kuris tikrovėje gali turėti nestandartinių variacijų, kurios susijusios su individualiu metafiziniu likimu ir genetika. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nepakyla virš pirmo išsivystymo etapo, tai yra, neviršija 33 laiptelio galimybių; kitiems, nuo pat vaikystės turimas racionalusis arba ezoterinis principas, peršokant per pirmąją stadiją iš karto į aukštesnę, racionaliąją arba ezoterinę. Vunderkindai yra su racionaliojo prado greitu įsivyravimu, indigo vaikai turi metafizinę sievą nuo pat gimimo, tad gyvenimą pradeda nuo trečios stadijos, tampa dvasiniais lyderiais arba istorinių organizacijų sužlugdomi.

Istorijos vaivorykštė, kuri suformuoja istorinės asmenybės personą, turi panašų principą, tik jis skaičiuojamas kitaip, kitaip vadinamos raidos stadijos. Kaip jau sakiau, pirma persona yra tautos, o po to, ant šios, uždedama kokia nors istorinio proceso ideologija, kurios agentu sutinka būti žmogus. Tai gali būti religija, kaip antai krikščionybė, budizmas; gali būti politinė ideologija, kaip respublikonizmas, liberalizmas, komunizmas, demokratija; arba mokslo ir technologijų civilizacijos progreso propagavimas, kaip transhumanizmas ir posthumanizmas, su psichotrinikos, robotikos, hologramų, DI propagavimu ir pan. Istorijos vaivorykštė dalinama į penkias dalis: 20 x 5 = 100. Pirmas ir paskutinis etapas yra jaunystė ir senatvė, o tarpiniai trys, sudarantys gyvenimo branduolį, yra mokymosi, karjeros ir valdžios. Visi gyvena tautoje, paklūsta jos santvarkos reikalavimams, valstybėje dalyvauja globaliniame procese, civilizacijų virsmuose ir dažnai užmiršta savo prigimtinę sątvaro dalį, kuri kyla iš natūralaus metafizinio fundamento ir yra tikras žmogus, kaip metafizinės būties inkarnacija į šį pasaulį, į konkretų istorinį siužetą ir jo suvirškinamas. Tai parodo, kodėl ezoterinė stadija ateina gana vėlai: todėl, kad vaikai patenka į valstybines švietimo įstaigas ir ten pradedami agresyviai programuoti dalyvavimui tautos istoriniame procese, tapti ideologijų agentais. Talentai paverčiami istorinėmis asmenybėmis, o vidutinybės – anonimine darbo jėga, aptarnaujančia ekonomiką. Tačiau ir vienų ir kitų personos – seklios, nesuvokiančios gyvenimo arba egzistencijos prasmės, turinčios perteklinės istorijos, šio pasaulio reikšmės iliuziją, nesuvokiant, kad žmogaus gyvenimai esant laikinam ir baigtiniam, išsieikvojimas istorijoje yra kalėjimas, kuris viską atima ir nieko žmogui neduoda.

Yra atvejų, kai vedliu ir lyderiu istorijoje tapdavo metafizinis žmogus, kuris nuo vaiko amžiaus arba vėliau, po praregėjimo suvokdavo pasaulio prasmę ir sugebėdavo ją paversti istorinio proceso varančiąja jėga. Tai Buda, Jėzus iš Nazareto, Mohametas ir pan. Jie buvo religinių judėjimų pradininkai istorijoje, religinėje, arba pirmos kategorijos civilizacijoje, kur šis „indigo“ žmogus sugebėdavo istorijos ir civilizacijos centrine idėją paversti transcendentinę realybę, suformuojant ją į silpnosios struktūros civilizacinį psichovektorių. Tačiau galimas ir priešingas procesas, arba istorijos invazija į transcendenciją, su mokslo metafizinėmis pretenzijomis, dirbtinio pasaulio plėtros, technologijų sprogimo procesu, kuris tampa centrine civilizacijos idėja, kurianti natūralaus pasaulio antitezę, kuri laikoma šviesa, priešingai negu gelmės „tamsa“. Tai vadinamasis satanizmas arba liuciferianizmas, kuris yra svarbiausias Vakarų civilizacijos archetipas.

Ko siekia globalistinis istorinis procesas, aukštinantis imperinę tautą ir jos ideologinę vėliava, su kuria ši žygiuoja per planetą istoriniame procese? Pirmiausiai nuimti nuo sąmonės pirminę tautinę personą, ir uždėti naują, kuri būti arba betautė, tik ideologinė, arba su naujos, imperinės tautos projektu. Tai gali būti pasiekiama ir per religingumą, ezoteriką, kur platinamas metafizinis dvasingumas, atveriant metafizinę sievos gelmę, esančią anapus istorinės personos, bet tik tam, kad būtų sutrikdytas tautinis, kalbinis substratas, kuris vėliau, arba naujoje kartoje, būtų perprogramuotas naujos, imperinės tautos programa. Kitaip sakant, ezoterinis dvasinės gelmės atvėrinėjimas gali būti ir psyopas, kuris po imituojamu fasadiniu grožiu turi istorinį tautų sunaikinimo projektą. Tai reiškia, kad reikia saugoti tiek savo metafizinę sievos struktūrą nuo gudrių manipuliacijų, tiek savo pirmapradę istorinę personą, kuri yra vietinės tautos, geriausiai atspindinčios žmogaus gyvenimo poreikius, kuriame jis renkasi ne iškritimą į užribį, pasineriant į kontempliacinę vienavę, bet dalyvauja ir istorijoje, ir transcendencijoje pusiausviru būdu, tai yra, savo patriotizma sudvasindamas, ginant nuo užvaldymo tiek savo metafizinį branduolį, tiek pamatinę istorinę tapatybę, kuri yra tautinė.

Filognozija, kurios tikslas yra ne holoplastinis mokslas, bet holoplastinė filosofija, renkasi tokį kelią, kur mažojoje kelionėje akcentuojamas tautinis užsiangažavimas istorijoje, neužmirštant savo dvasinės prigimties ir transcendencijos kryptyje slypinčio amžino gyvenimo vilties, kuris mažąją kelionę perveda į didžiosios kelionės probleminį lygį. Tačiau šis „Filognozijos pradmenų“ tomas neskirtas didžiosios kelionės klausimų sprendimui, ir pagrindinis jo akcentas yra istorijos sigilo pagrindu sukurta tautos metafizinio likimo analizė, metafizinių ir istorinių galimybių apžvalga. Kaip jau buvo galima suprasti, pagrindinės kryptys yra „į“ ir „už“ arba „nuo“ ir „prieš“, pagrindinio atskaitos taško atžvilgiu, kuris vadinamas Kūrėju, Dievu, pirmuoju fundamentu, didžiąja sieva. Šios kryptys metafizinėje dalyje reiškiasi kaip gyvūninio proto gyvenimas ir metafizinio žmogaus gyvenimas, kurių vaivorykštė visą gyvenimą, nuo gimimo, yra reaktyvioji arba ezoterinė. Metafizinių žmonių gimimas ir jų naikinimas tautoje didelė problema, nes nauji lyderiai nepriimami arba jų bijomasi, kad nesutrikdytų stagnacinės pelkės, kurioje įkalinama tauta tam, kad būtų sutrikdyta jos istorinė misija.

• Angelų diena