Istorijos sigilas šiame etape yra pagrindinis tikrovės modeliavimo įrankis, pirmą kartą aprašytas „Drakono akies“ tome, tačiau neišsemtas ir tinkamas tolesniam darbui. Kaip prisimenate, jis sudarytas iš dviejų horizontaliai sukabintų U raidžių, kur sankirtos centre yra gyvybės, gyvenimo segmentas ir iš centro einančios dvi priešingos kryptys: į transcendenciją ir istoriją. Transcendencijos ir metafizikos klausimai jau buvo nagrinėti, o dabar galima plačiau apsistoti prie istorijos, istorinį procesą formuojančių institucijų kuriamo santvarkos modelio. Akivaizdu, kad istorija reiškiasi kaip natūrali gyvybinio proceso kartų kaita, kuri tęsiasi tikrovėje iš praeities į ateitį, gyvenimams sukantis ratu – iš gelmės į paviršių ir vėl iš paviršiaus į gelmę. Kitas istorijos reiškimosi būdas – kaip dirbtinis konstruktas, kuris modeliuoja ją kaip esančią matematinėje begalinio laiko linijoje, kuri ateina iš begalybės ir nueina į begalybę. Ši laiko linija yra kontinuume sukurta abstrakcija, kurioje sukuriama nuo metafizinės tikrovės atitrūksi chronologija, apvelkama istorinio naratyvo rūbu. Tokia istorija yra institucializuota ir ji visada atspindi vietinėje teritorijoje kokį nors civilizacijos projektą. Gyvybė savo esme aistoriška, o istorija – institucijų įdiegtas implantas, naudojant kalbinį substratą. Tačiau šio skyrelio pagrindinė tema yra ne pati istorija, bet jos diegiama santvarka, kuri turi penkis skirtingus sandus, kaip parodyta paveiksle.

Pagrindinis sandas, kuris istorijos sigile yra dviejų horizontalių U sankirtoje, yra visuomenė, tauta, gyvybinis procesas pažymėtas 1. Pagrindinis kiekvienos bendruomenės klausimas yra išgyvenimas, apsirūpinant materialinėmis gėrybėmis, sukuriamomis darbu. Darbo organizavimas išsivysčiusiose visuomenėse vykdomas ekonominės santvarkos rėmuose. Ji paveiksle pažymėta skaičiumi 3. Priešinga materialiniams klausimams yra dvasinė arba protinė kryptis, apibendrinta žodžiu bažnyčia ir pažymėta skaičiumi 4. Tai civilizacinių formų kryptis, kuri aprašoma pradedant nuo pirmų kultūrinių pasaulėžiūros formų, iki išsivysčiusios mokslinės civilizacijos. Skaičiumi 5 pažymėta technikos dalis, kuri vaidina svarbų vaidmenį santvarkos kūrime ir yra protinio bei ekonominio aktyvumo rezultatas. Ir paskutinis, 2, segmentas yra politika, politinė organizacija, kuri organizuoja visus kitus faktorius, yra visiems jiems rėmus nustatanti valdžia. Ši schema padalinta į apatinę ir viršutinę dalį, tautą ir valstybę, kuri tarpusavyje sąveikauja per tarpines dalis: dvasines / protines institucijas, ekonominę veiklą ir technines priemones.

Dabartinę santvarką, naudojant šią schemą, galima apibrėžti kaip transhumanizmą, kuris visuose segmentuose naudoja tam tikrą apibrėžtą koncepciją. Tos koncepcijos išsidėsto taip:

1) tauta – kolektyvizmas, pažanga,

2) valdžia – transhumanizmas,

3) ekonomika – kapitalizmas,

4) bažnyčia – scientizmas,

5) technika – žmonių ir daiktų internetai.

Su kai kuriais teiginiais gali būti sunku sutikti, ypač turint omenyje gana liberalią politiką ir tariamą individualizmą, kuris prieštarauja kolektyvizmo principui. Tačiau pažiūrėjus į 5 segmentą, matome, kad kolektyvizmas kuriamas ne senuoju stiliumi, bet naujuoju tokiu, kaip socialiniai tinklai ir internetai, kurie gali būti daiktų bei žmonių. Visi jungiami į tinklą, jeigu tavęs nėra tinkle, iškrenti iš telehominidų pasaulio. Transhumanistinės politikos tikslas – kuo sparčiau diegti naujausias technologijas, kurti dirbtines technologijų ekosistemas, plėtoti DI, skirtą tinklų valdymui, mažinti laisvės mastą, pririšti visus prie technologijų ir per jas užvaldyti. Mokslas kaip bažnyčia ir high tech ekonomika – pagrindiniai varikliai.

Kaip šioje aplinkoje veikia ir prisitaiko ezoteriniai judėjimai, kurie nusisukę nuo transcendencijos ir pretenduoja tapti pagrindine istoriją kontroliuojančia institucija, nors ir pusiau žaidybiniu variantu? Kaip pavyzdį, gana populiarų JAV, galima paimti A. LaVey įsteigtą „Šėtono bažnyčią“, kurios steigiamasis tekstas yra „Šėtono biblija“. Pirmiausiai reikia aptarti šio judėjimo ideologiją pagal istorijos sigilo logiką, kuriame jie akivaizdžiai yra šiuolaikinio ateistinio pasaulio produktas, kuris nusisuka nuo transcendencijos į istoriją, nepripažįsta metafizikos ir teologijos ir yra ateistinio satanizmo variantas. Jų tikslas – kovoti prieš krikščionių bažnyčios ekspansiją istorijoje, naudojant parodiją ir mimikriją, bei skatinant atsisukimą į šiapusinį gyvenimą, materializmą ir individualizmą. Pagrindiniai konceptai, pagal santvarkos modelius tokie:

1) tauta – individualizmas, hedonizmas, materializmas, stipri asmenybė;

2) valdžia – elitizmas;

3) ekonomika – kapitalizmas, stratifikacija;

4) bažnyčia – ateistinis satanizmas, mokslas;

5) technika – magija, kontrolės technika.

Kai kurios archaiškos formos – kaip mitinio personažo, Šėtono, simbolio naudojimas, juodosios mišios, teatralizuoti ritualai, magija – yra tik priedanga, spektaklis, kuris maskuoja nusisukimą nuo transcendencijos, pilną suistorinimą, pasinėrimą į gyvybinio proceso jusliškumą ir materializmą. Magija yra trijų rūšių: vidinė magija – kitaip sakant asmenybės ugdymas; išorinė magija – žmonių organizavimas naudojant psichologines ir technines priemones, informacinį karą; ir eoninė magija – tai kultūra ir propaganda, kurios tikslas yra pakeisti civilizacijos lygio psichovektoriaus struktūras. Tam naudojama kūryba, spektakliai, šou, informacinis karas, psyopas, proto kontrolė, propaganda ir t.t. „Šėtono bažnyčios“ tikslas konkurencija su globalinėmis religijomis, planetinė ekspansija, naudojant aukščiau aprašytą modelį. Šios pakraipos satanistai iškritimo iš istorinio proceso nepropaguoja, neturi vienuolynų, siekia infiltruotis į švietimo institucijas, įgyti valstybės pripažinimą. Magija yra ne metafizinė, bet sekuliari: daugiau eufemizmas, pakeičiantis žodžius „propagandinis karas“, „psyopas“, „proto kontrolė“.

Kitas pavyzdys yra mano asmeninis modelis, kuris yra ir filognozijos vienas iš variantų (kol esu vienintelis narys – pagrindinis). Kokie pagrindiniai mano propaguojamos santvarkos punktai, daug kur probėgšmais buvo minėta. Čia galima viską sujungti į vieną visumą ir pamėginti atlikti lyginamąją analizę su kitais modeliais. Idėjos tokios:

1) tauta – individualizmas, tobulėjimas,

2) valdžia – liberalizmas,

3) ekonomika – dalinimosi ekonomika, resursų socializmas;

4) bažnyčia – filognozija, civilizacijų sintezė,

5) technika – kolchidinė technika, antitranshumanizmas.

Imant apatinį, socialinį sluoksnį, mano tikslas yra žmogaus išėmimas iš protą ir veiksmą varžančio socialinio balasto, kuriame niveliuojasi žmogaus asmenybė, slopinamas aktyvumas, žeminami sugebėjimai ir sąmonės kokybė. Ypač palankios sąlygos susidarė išvysčius kompiuterius ir ryšio tinklus, atsisvėrus archyvams ir bibliotekoms, atsiradus sąlygoms nevaržomai savišvietai ir asmenybės ugdymui. Tokiame pasaulyje bukumas, tamsumas ir žemas intelektas nėra autoritetai, vis daugiau žmonių išsivaduoja iš masinės sąmonės, kolektyvizmo. Politinė ideologija yra liberalizmas, kurio tikslas išlaisvinti žmogų iš priespaudos, atsilikimo, tamsumo, sudaryti sąlygas veikti ir kurti šiuolaikinėje valstybėje. Ekonominėje veikloje laikausi principo „sharing is caring“, kitaip sakant – resursų socializmo, remiantis logika, kad tikrovė nėra niekieno nuosavybė ir resursas turi būti sąžiningai pasidalintas, kad kiekvienas turėtų galimybę pragyventi ir kurti. Tai nereiškia visiškos lygiavos, bet kraštutinis resursų nusavinimas ir monopolizavimas, kai beveik visi norintys ir gebantys apvagiami – nepriimtinas. Dvasinėje / protinėje dalyje pagrindinė idėja yra filognozijos doktrina, kuri suteikia žmogui laisvę kurti ir pažinti tikrovę, organizuoti dvasinius, ezoterinius ir okultinius judėjimus, kurie gali būti atsukti tiek į istoriją, tiek į amžinybę. Tačiau pagrindinė struktūra turėtų būti baltojo drakono civilizacija, kurios tikslas, atskleisti hipostratos paslaptis, jas protingu lygiu sutechninti. Ir paskutinis, penktas klausimas, yra technikos. Filognozija bendrąja prasme technikos neatmeta, tačiau yra prieš kolektyvizaciją, socialinius tinklus, daiktų ir žmonių internetą, DI, psichotroniką ir pan. Technikos santvarkos pagrindinė sąvoka – kolchidinis principas, tai yra, saugantis laisvę, privatumą ir individualizmą, atsisakant duomenų centrų, invazinių, rivatumą pažeidžiančių tinklų ir interneto, mega DI, priemonių įterpinėjimo į kūną, kiborgizacijos. Jeigu DI ir pripažįstamas, tai tik individualus, netinklinis, nekontroliuojamas, nesantis aukštesne už žmogų instancija ir pan.

Stovėjimas istorijos sigilo centrinėje sankirtoje, pačiame centre, laikomas geriausiu žmogui variantu, kur jis pilnai neišsiima iš istorijos, pasinerdamas į metafiziką ir mistiką, individualiu ar bendruomeniniu būdu, bet ir netampa globalinio istorinio proceso, kuriamo globalinių istorijos institucijų, naudingu idiotu, ištaškančiu asmeninio gyvenimo galimybes ir dirbančio istorijoje arba kairiuoju, turtiniu, arba dešiniuoju, protiniu / dvasiniu būdu. Gyventi gyvenimą dėl savęs ir savo artimųjų, nepraradus gyvenimo filosofijos pagrindinių orientyrų – išmintingiausia gyvenimo strategija. Tai pasiekiama tinkamai subalansuojant tautines, istorines ir civilizacines personas su aistorine pirmaprade psichologija, kuri yra tikras žmogus be pavadinimų, nepasiklydęs ideologiniuose šiukšlynuose ir metafiziniuose bei globalistiniuose kliedesiuose.

• Angelų diena