Savo paprastose minties formose, kuriose apmąstomas žmogus, tikrovė ir jo likimas, filosofija turi gyvenimo išminties pavidalą, kurioje sprendžiami moralės, gyvenimo prasmės, kūrybos, tikėjimo klausimai. Tačiau kai filosofija iš išminties, supratimo būsenos pereina prie pažinimo klausimo, ji suartėja su filognozija, kurioje atsitolinama nuo psichologinės ir egzistencinės filosofijos formos, tampa griežta, logiška, metodiška, įprastas žmogaus būsenas daranti objektu. Tai labiau būdinga mokslui, nutolusiam nuo žmogaus vidinio pasaulio, pretenduojančiam būti universalia tiesa, apvalant idėjas nuo individualių idiosinkrazijų. Galbūt toks ir turi būti pažinimas tam, kad jis įgytų visuotines, universalias formas. Kai šios formos jau išsikristalizavo, joms vėl galima suteikti individualumo savo kūrybiniame darbe. Kitaip sakant, toks principas – vadovėlinis, reikalingas mokymui, sąmonės lygio kėlimui, kur didelis informacijos kiekis sukoncentruojamas, visuma padaroma apžvelgiama vienoje loginėje schemoje. „Filognozijos pradmenų“ tikslas kaip tik toks, mokomasis, reikalingas paruošti sąmonę žingsniui į priekį, padaryti kvalifikuotą pasirinkimą.

Tam keliamas klausimas, kokia pagrindinė metafizinės santvarkos loginė idėja, su pradiniais gnostiniais implantais, apvilktais kalbinių pavadinimų rūbais, kurie sudaro teorinio modelio karkasą. Santvarką apžvelgsiu dviem būdais: schema ir formule, kurios paaiškina, kokia pažįstančio ir techniką kuriančio subjekto padėtis visumoje, parodant koks pagrindinis civilizacijos formų kūrimo priemonių arsenalas, žmoniją įvedantis į tam tikrą būseną, kurią atspindi gerovės laipsnis išorėje ir laimė – viduje. Pradėsime nuo šiam skyreliui reikalingos formulės, kuri yra tokia:

u (MS1 – R – T – DS999)

u – mažoji antitezė,

MS1 – mažoji sieva, su vienetiniu informaciniu plotu,

R – rišlys, atsirandantis MS-DS teorinėje sintezėje,

T – technika, kuriama R-DS sąveikoje,

DS999 – atverta ir neatverta transcendencija, D/X.

Manau visi terminai yra aiškūs, jau aiškinti ankstesniuose „Filognozijos pradmenų“ tomuose, gal labiau reikia paaiškinti terminą rišlys, R. Tai yra drakono akies forma, kuri užpildo akį turiniu, vaizdu paimtu iš transcendencijos, kuriame susitinka išorinės informacijos dėmuo ir vidinės psichinės proto substancijos dėmuo. Kuo protinėje substancijoje mažiau informacijos paimama iš savo proto resursų, tuo rišlys objektyvesnis ir efektyvesnis tikrovėje. Tiesą sakant, jis visas turėtų būti persmelktas transcendencijos, kurios idėja, gnostinio implanto ir gnostinio kūno pavidalu, leidžia efektyviai manipuliuoti hipostrata. Toks yra Mendelejevo atomų lentelės gnostinis kūnas, toks yra Maxwelo eterio teorinis modelis, išreikštas Maxwelo lygtimis.  Kitas žodis yra lakstatinis ekranas, kuris daugiau yra techninis terminas, reiškiantis dirbtinę priemonę, skirtą rišlio modeliavimui.

Ši centrinė filogozijoje formulė susiejama su schema, rodančia hipostratos struktūrą, kurios informacija turi būti įkūnyta rišlyje.

Šios schemos logika tokia, nuo pirmapradės substancijos iki vidinės jos introjekcijos, paverčiant vidiniu vaizdiniu:

JL → KT → P → S → MS [PSY – R – T – PHY].

Šiuo atveju svarbiausia yra MS dalis, kurioje, vidinėje substancijų projekcijoje, modeliuojama metafizinė realybė, vis labiau įvaldant žmogų supančią nematomą aplinką. PSY yra psichika, o PHY – gamta. Visa ši struktūra skirstoma į zonas, kurios paskui tampa poveikio ir tyrimo objektu, ypač moksle, iš kurio kuriama teorinė R sintezė. Zonos yra tokios:

Z1 – juodoji liepsna, teologinė transcendencijos kryptis,

Z2 – klodų kryptis, ontologinė transcendencijos kryptis,

Z3 – žmogiškoji transcendencijos kryptis, pirmapradis kūnas,

Z4 – žmogiškoji transcendencijos kryptis, sumatorius,

Z5 – viduje atsiverianti objektyvioji sumatoriaus dalis, pasaulis,

Z6 – antrame viduje atsiverianti subjektyvioji sumatoriaus dalis, psichika.

Matome kokie rišlio variantai ir kokios metafizikos bei fenomenologijos rūšys:

PSY – R (Z1) – T – PHY – teologinė metafizika,

PSY – R (Z2) – T – PHY – ontologinė metafizika,

PSY – R (Z3) – T – PHY – gyvenimo filosofijos metafizika,

PSY – R (Z4) – T – PHY – gnostinė metafizika,

PSY – R (Z5 – Z6) – T – PHY – egzistencinė metafizika, fenomenologija.

Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad su tikrove žmogus tiesiogiai sąveikauja savo pirmapradžiu kūnu, o sumatoriuje matome tik šios sąveikos atspindžius. Schemoje sąveika parodyta linija MS → R → P → DS. Iš šios sąveikos gauname teorijos gimimą R – DS ir technikos gimimą T – DS, kurie priklauso nuo tiesioginių manipuliacijų su realia substancija, plečiančių žmogaus veiklos mastą ir sugebėjimus kontroliuoti tikrovę, pritaikyti ją savo reikmėms. Kai tik žmogus metafizinėse zonose pradeda daryti technines sintezes, peržengdamas teorinės filosofijos lygmenį, prasideda mokslinė civilizacija, kurios aukščiausia forma yra transhumanizmas, skirtas pertvarkyti pasaulį ir žmogų, sukurti naują gamtą, natūralią ekosistemą paverčiant dirbtine, į kurią įtraukiamas tiek kūnas, per žmonių internetą, tiek sąmonė – iš pradžių per išorinius socialinius tinklus, po to – per vidinius, įsigalėjus telepatijos technologijoms. Tai radikali visuomenės transformacija, kuri turi būti teoriškai ištyrinėta ir įvertinta, kad imperijos, per politikų ir korporacijų spaudimą, nepriverstų mūsų padaryti lemtingos klaidos. Perteklinis socialumas, kolektyvinė sąmonė, privatumo sunykimas – ne tai ko reikia, šios „vertybės“ pervertinamos. Tai reiškia, kad atvėrus hipostratą, atsiveria naujos technologinės galimybės, kurios radikaliai keičia žmoniją, kuri galbūt nenori tų naujovių, nes jai gerai gyventi ir senu principu, tačiau imperijos ir korporacijos, kuria savo viziją, kurioje žmonių norai nepaisomi, nelaikomi vertais dėmesio ir diskusijos.

Grįžtant prie schemos, matome, kad turime du metafizikos variantus – ontologiją ir teologiją, bei vieną empirizmo variantą, kuris vadinamas fenomenologija. Visos filosofinės doktrinos turi savo trajektoriją šioje schemoje, kurioje galima suklasifikuoti visas jų koncepcijas, parodant, ar jos yra vidinė, ar išorinė perspektyva; ar paviršinė, ar gelminė. Didžioji dalis šiuolaikinės filosofijos, kuri dvidešimto amžiaus antroje pusėje ir dvidešimt pirmo amžiaus pirmoje pusėje Vakarų civilizacijoje buvo didelėje krizėje, kurios metu buvo nepasitikima gelmine ir metafizine tendencija, nepasitikima savo vidiniu jausmu, pasaulio atsiveriančio sąmonei patikimumu, kuris vertė griauti „didžiuosius pasakojimus“, nesugebant jų vietoje pasiūlyti nieko naujo. Tikrovės centras kiekvienam filosofui yra Z6, kur slypi atmintis, žinios, mąstymas, kalba, asmenybė, jausmai, nuotaikos, būsenos. Pasinėrimas į save, savianalizė, netikrumas, savidestrukcija yra sunkiausias ir, galbūt, silpniausias filosofijos principas. Jis sutvarkomas dėmesį nukeliant į Z5, į „objektyvų“ pasaulį, kur randami kiti žmonės, gyvūnai, daiktai, technika – atsiranda sociologinė, ekonominė, politinė problematika, ideologijų kova. Z4 filosofijoje sprendžiamas sąmonės klausimas, atsiranda kognityvinės psichologijos orientacija, kuri sujungiama su ontologija, moksle – su fizikos gnostiniais kūnais, sukuria psichotroniką. Z3 – tai filosofija, kuri bando išspręsti gyvybės klausimą, apibrėžti jos pamatą, pamatinę koncepciją, kaip A. Schopenhauerio, F. Nietzsches, Ch. Darwino filosofijose. Tobulinamas klonavimas, genų inžinerija, sintetinės gyvybės kūrimas. Z2 domina materialistus mokslininkus tokius, kaip fizikai, chemikai, taip pat metafizinius ontologus, bandančius suprasti objektyvios būties prasmę, išgirstant jos bylojimą. Tai pirmiausiai būtų M. Heidegger‘is, A. Šliogeris. Ir galiausiai Z1 yra teologijos objektas, kuri gali būti klasikinė ir naujoji, teorinė ir techninė (specialios psichinės praktikos, LSD, DMT, psichotronika ir pan.).

Šis žemėlapis reikalingas tam, kad nepasiklystume filosofinėse ir ezoterinėse doktrinose, žinotume kokios visų jų galimybės, kiek jose tiesos, o kiek paprasto noro pažinti tikrovę, tapti jos valdovu ir šeimininku, valdyti žmones, juos išnaudoti ir engti. Tai universaliosios filosofijos bendras modelis, kuris savo šablone tas pats visuose žmonėse ir reikalingas norint meistriškai orientuotis filosofinėje kūryboje ir tikrovėje, atveriant paslaptį savo vidinėje tikrovės erdvėje, vadinamoje šviesos arka. Filognozijos pagrindinis „taikinys“ yra Z2 zona, kuri okupuota chemijos ir fizikos, ir kurioje norima atrasti klodų konfigūracijas, reikalingas sukurti antigravitacijos technologiją, kuri pradėtų planetoje tikrą kosminę civilizaciją, atitraukiant resursus nuo gyvybės ir psichikos mokslų (genų inžinerija ir psichotronika). Taip bus žengtas galutinis žingsnis į baltojo drakono civilizaciją, kurios principas, kaip buvo paaiškinta yra

u (MS1 – R (Z2) – T (antigravitacija) – DS999)

Toks mokslas – dar tik laukiamas, jo aprašymo priemonės – pateikiamos filognozijos.

• Angelų diena