Gyvybės metafizika

Filognozijoje išskiriami du mąstytojo tipai: paviršininkai, kurie savo protą grindžia sumavimo paviršiaus formomis, ir jų kuriamos teorijos neperžengia šios ribos; ir gelmininkai, kurie paviršiumi nesitenkina, nes nori pažvelgti giliau, anapus. Įprastiniais filosofijoje terminais juos galima pavadinti fenomenologais ir metafizikais. Atitinkamai yra dvi ontologijos, arba būties mokslai: paviršinė, fenomenologinė ontologija, kuri tyrinėja pasirodančią būtį ir gelminė, metafizinė ontologija, kuri tyrinėja neatveriamą juslėmis būtį, kuri gali būti tik mąstoma. Filognozijoje naudojama pastaroji prieiga, nes jos tikslas – holoplastinės žmogaus tikrovės atskleidimas, kuris parodytų transcendentinę žmogaus gelmę. Šios gelmės įžodinimo pradinės formos buvo „pirminė tikrovė“, „pirmapradis žmogus“, kurie skleidžiasi savo tikru, pilnu pavidalu hipostratoje, kuri užpildyta pirminių substancijų, vadinamų klodų telkiniais. „Antrinei tikrovei“, sąmonei, jie pasirodo įvairių sumatų forma, kaip sumavimo paviršiai, iš kurių daromos išvados apie žmogų supantį pasaulį. Įsigilinimas į šią informaciją yra filosofo užduotis, kuris protu peržengia paviršius arba sustoja ties riba, nesiekdamas žinoti daugiau negu duota, netrokšdamas begalinio žinojimo. Filognozija vis dėl to yra mąstymo būdas, kuris siekia gelmės iškėlimo, nes paviršiumi grįsti atsakymai per silpni, netenkina noro žinoti viską.

Kadangi gelmė tyrinėjama protu, gnostinių kūnų kūrimo priemones patogu sieti su logoforma, apsaugant teorijas nuo psichologijos, jutimų, kalbos, reifikacijos (sudaiktinimo), o tai reiškia, kad bendrojo vaizduotėje esančio vaizdinio antisumavimas įgauna analitines formas, kurių tikslas – parodyti logiką ir pagrindinius jos sandus. „Drakono akyje“ tai buvo pateikiama kaip analitinės formulės, kuriose glausta forma, greitraščiu, buvo atskleistos pagrindinės tikrovės struktūros. Ši forma gali atrodyti per daug racionalizuota, nuasmeninta ir nujausminta, kas nebūdinga gyvenimo filosofijai ir egzistencializmui. Toks principas daugiau būdingas I. Kanto filosofijai, ypač „Grynojo proto kritikai“. Taip pat gali būti panašumų su loginiu pozityvizmu, net jeigu šiam metafizinė perspektyva nebūdinga – greičiau linksta prie antimetafizinių nuostatų. Nors filognozijoje ir nesiekiama tiesioginio jausminio / mistinio transcendencijos atvėrimo, nes tai „pažinimo meilė“, tačiau šis sątvaro sluoksnis neatmetamas, bet tiriamas iš proto perspektyvos, psichoformų paviršius sustruktūrinant ir pervedant juos į analitinę formą. Tas pats daroma ir su bendruoju hipostratos vaizdiniu, kuris antisumuojamas analitiškai, bandant pagauti pagrindinę gelmės esmę, matomą iš vidaus, per logo-lingvo-psicho-daikto-formų prizmę.

Taigi, kokia pagrindinė pirmapradžio žmogaus forma, pamatyta tokiu būdu? Galimi keli aprašymo variantai, vienas kurių yra

FN1-JL-KT-[P + S]-FN2

FN1 – pirmas fundamentas,

JL – juodoji liepsna,

KT – klodų telkiniai,

[P + S] – pirmapradis žmogus (pirmapradis kūnas [P] ir sumatorius [S],

FN2 – antras fundamentas.

Visas jausminis / mistinis turinys atsiveria į absoliučią tikrovę žiūrint iš vidaus, iš [S], kuri vadinama mažąja sieva, kurioje kyla psichoforminės, logoforminės, daiktoforminės ir lingvoforminės sumatų samplaikos, kurios yra gnostinių kūnų, užpildančių transcendentinės realybės kryptis sievoje, substancija. Galima naudoti pilną sumatoriaus psichologinį turinį, o galima tik apvalytą ir logizuotą. Esminio skirtumo tarp jų nėra, tik skiriasi suvokimo perspektyvos – gyvenimo kaip jausmo ir gyvenimo kaip proto. Lingvoforma yra pats laisviausias sumato pavidalas, kuris padengia išorinius sumatų paviršius iš vidinės sąmonės perspektyvos, ir tuos paviršius programuoja, koduoja. Tai ne įgimta, bet įgyta forma, nes žmogus kalbos neatsineša gimdamas, bet išmoksta, vadinasi jos užprogramuojamas. Tai reiškia, kad kadangi kalba yra ideologijos pagrindas, ir įmanoma mokytis naujų tekstų ir pasakojimų, žmogus pasiduoda gana efektyviam trynimui arba perprogramavimui. Tačiau toks priėjimas – paviršutiniškas, kuriame nėra esmės supratimo, tikro įsigylinimo, nes tam jau reikalinga logoforma prote, kuri didele dalimi įgimta, o ne įgyta.

Pateiktoje formulėje svarbiausias mazgas yra P, pirmapradis kūnas, kuris yra tikras žmogus, esantis anapus sąmonės ir sumavimo. P pereina prie S, kuris yra sumatorius, žiūrint iš išorės, kuriamas P, ir yra jo valdymo centras. S, pažiūrėtas iš vidaus, yra mažoji sieva, MS, kuri yra visa ta objektinė ir subjektinė dalis, kur, viena vertus, antitezėje, žymimoje u, atveriama objektyvi realybė, kitas, ir, kita vertus, subjektyvi realybė, arba asmenybė. Gauname tokią logiką P → S → MS, kur sumatorius yra išorinė dalis, o mažoji sieva – vidinė. Ši idėja nujaučiama F. Nietzsches filosofijoje, kur jis vidinę, psichinę realybę laikė tik mažuoju protu, pačia naujausia ir netobuliausia sąveikos su tikrove forma, o P, arba pirmapradis kūnas, jo manymu, yra tikras protas, kuris veikia tikrovėje, o ne iliuzijoje, ir jo sąveika su tikrove yra fundamentalus gyvybės instinktas, kuris lemia žmogų, formuoja jo vidų ir gali jį daryti stiprų arba silpną. Dionisinė valia viešpatauti F. Nietzsche‘ei ateina iš šios, anapusinės tikrovės, kuri yra tikras metafizinis gyvybės fundamentas. Toliau pirmapradis kūnas sąveikauja su aplinka, kuri buvo įvardinta kaip klodų telkiniai, kurių prigimtis lemia tai, kas yra gyvybė ir žmogus tikrovėje, o ne kuo jis sau atsiveria sievos iliuzijoje. Ši išorinė žmogaus dalis pažįstama tik nuojautoje, jausme, nuotaikoje, būsenoje ir yra tas tikras „Id“, suprastas ne froidiškai, bet nyčiškai.

Manau, šia kryptimi galima mąstyti ne vien nyčiškai, bet ir filognoziškai, pasitelkiant bendro hipostratos vaizdinio antisumavimą į jo logines dedamąsias, kurios žymimos kaip hipostratinė energetinė gaublė (EG), informacinė gaublė (IG) ir kuriančioji gaublė (KG). Taip gaunama kita žmogaus dėmenų formuluotė, kuri ilgą laiką buvo „Filognozijos pradmenų“ bazinė struktūra, kuri buvo modeliuojama ant pentagramos sigilo.

KG [JL] (IG [S] + EG [P])

Tokia bendra holoplastinio žmogaus logika, kurioje jis yra kuriamas juodosios liepsnos (lingvoforma), informacinės gaublės (logoforma), kurioje vyksta sąmonės genezė, su visomis jos vidinėmis, šmėklinėmis realybėmis ir energetinės gaublės (logoforma), kuri sudaro grubiausią žmogaus dalį, vadinamą materialiu kūnu, kuris gyvybiniame lygmenyje yra ląstelitas, o gilesniame, kvantiniame – energija. Ši dalis skirstoma į ląstelitą ir energomorfinį psichikos substratą, kuris sukauptas nervų sistemoje ir smegenyse. Ankstesniuose tekstuose šias realybes vadinau fizine ir gnostine brana. Aukštesnis už energomorfinį lygmenį yra transneuroninis laukas, kurio aukščiausia forma yra sumatorius, kuriantis vidinę dvivietę egzistencijos erdvę, įrėmintą laike, tarp gimimo ir mirties taškų.

Kaip žmogus pats sau atrodo iš vidaus, matome pateiktame paveiksle.

Šiame paveiksle pažymėti du sumatoriai S1 ir S2, kurie kuriami dviejų pirmapradžių kūnų P1 ir P2. Visos sąveikos tarp objektų vyksta anapus sumavimo proceso, arba P lygmenyje, ir šiuo atveju tarp dviejų P sąveika žymima A raide. Tačiau pažiūrėjus iš sumavimo perspektyvos, turime vieną tikrovę, T, turinčią dvi formas, kuriose sąveika A, atsiveria dviem variantais, kaip A1 ir A2. Kadangi sumatoriai yra skirtingos psichinės struktūros, šias sąveikas interpretuoja pagal savo charakterį, patirtį, žinias, drakono akies išsivystymą, atveriamos ir semiamos tikrovės kiekį ir pan. Tai reiškia, kad nors tikrovė yra viena, ji skirtingų gyvybės formų sumuojama skirtingai, pagal savo individualią MS struktūrą. Kadangi MS sumuoja tik nedidelę informacijos dalį, dideli plotai hipostratos nesumuojami iš viso, niekaip nepasirodo sąmonėje ir yra užhorizontinių sąveikų sistema. Gelmininko tikslas yra šią užhorizontinę realybę padaryti atveriama ir ne tik jausminiu / mistiniu būdu, bet ir protu, formuojant tikrą loginę drakono akį, kuri nori ne pasinėrimo į neapibrėžtumo būseną, bet tikro supratimo. Tam kuriamas filognozijos metodas, kuris priklauso metafizinei ontologijai.

Kad būtų šiek tiek aiškiau, kas vaizduojama paveiksle virš P mazgo, kuris išsišakodamas kyla link S tokiu principu: kairėje yra informacinės gaublės atsišakojimas, dešinėje – energetinės gaublės atsišakojimas, kurie surenkami sumatoriaus vidinėje ir išorinėje dalyje, tai yra, pasaulyje save matome kaip akių kūną ir fizinį jausmą, viduje – kaip psichikos sumatus, protą, kurio bazė – materialus smegenų ląstelitas, nervų sistemoje sukuriantis gyvūninių logikų struktūras. Pagal mano teoriją, juodoji liepsna, kuri apibrėžiama kaip žmogaus spektro centrinis klodas, yra centrinė, metafizinė pirmapradžio žmogaus dalis, kuri dalyvauja ir jo informacinėje ir energetinėje gaublėje, persmelkdama jas dieviška šviesa, kuri yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Tai tas ontologinis centras, kurio prasmės ieškojo M. Heideggeris, ir kuris filognozijoje įpavidalinamas labiau išvystyta forma, į laikiną egzistenciją įnešant amžinybės dvelksmo, kuris yra užuomina į žmogaus galimą „gyvenimą“ aukštutinėje karalystėje po savo mirties.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s