Slapta filognozijos dalis

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie filognozijos dalį, apie kurią informacijos pateikta nedaug, nes tai ezoterinė filognozijos doktrina, skirta tik inicijuotiems. Pats jos turinys nebus atskleistas, tačiau tam, kad žmonės orientuotųsi, pateiksiu globalinį vaizdą, kuriame bus aiškiai parodyta, kur jame yra slaptosios filognozijos dalies vieta. Tai, ką iki šiol rašiau, buvo egzoterika, arba informacija skirta viešinimui; tuo tarpu, ezoterinė dalis neskirta viešinimui, tad su ja galiu supažindinti tik šiek tiek praskleisdamas paslapties šydą. Pirmiausia tam, kad nebūtų klaidingų interpretacijų ir neteisingo filognozijos supratimo. „Ezoterika“ nereiškia, kad čia senovinis okultizmas, magija ar koks nors „Naujojo Amžiaus“ judėjimas. Tai žmogaus paslaptis, kuri yra ne vien tikėjimas ar mitas, bet tikras faktas, prilygstantis moksliniam žinojimui. Mano tikslas, kad perskaitę šį skyrelį žmonės žinotų, kokia yra filognozijos esmė globaliniame žmogaus tikrovės vaizde, apjungiančiame mažąją ir didžiąją kelionę. Paaiškinimas susidės iš trijų dalių, kur kiekvienoje pateikiama „formulė“ ir jos paaiškinimas.

A. Žemutinė karalystė.

[G – E] – ŠI – MK – MS

G – gyvybė,

E – egzistencija,

ŠI – šiapusinė istorija,

MK – mažoji kelionė,

MS – mažoji sieva.

Šioje loginėje schemoje, kuri aprašo sumatoriuje atvertą tikrovės dalį, branduolys yra [G – E] komponentai, kurie nagrinėjami trijų tipų filosofijos modeliuose: gyvenimo filosofija, egzistencializmas ir fenomenologija. Gyvenimo filosofija yra istorijoje „metafiziškiausia“, nes ji tyrinėja gyvybės paslaptis ir ieško filosofinių, kultūrinių priemonių, kaip geriausiai organizuoti gyvybinį procesą, kad jis augtų ir tobulėtų. Tam kuriama [P] komponento teorija, kuri turi paaiškinti, kas yra gyvybė, kokia jos vietinė „metafizika“, arba anapusinis pagrindas. Pavyzdžiui, A. Schopenhauer‘iui tai buvo valia, F. Nietzsche‘ei – valia viešpatauti. [S] dalis pasak šių autorių, yra tik [P] dalies išdava ir rezultatas, kuris nagrinėjamas „simptomatikos“ metodu, vertinant ar gyvybė „sveika“, ar „pažeista“. Tačiau kai iš šios gelminės žmogaus dalies pereinama prie sumatoriaus, prie [S], turime fenomenologiją, kuri apsiriboja žmogaus pasaulio ir žmogaus gyvenimo rėmais, kur žmogus tiria, kaip metafizinė realybė pasirodo vidinėje žmogaus perspektyvoje, kaip ją suvokia žmogaus psichika. Tai prasidėjo nuo E. Husserl‘io fenomenologijos ir perėjo į M. Heidegger‘io egzistencializmą, kuris bandė metafiziką pateikti per žmogaus psichikos jausmą, dėl ko laikomas „iracionalizmu“. Tačiau šis „iracionalizmas“ yra vienintelė tikrovė, kuri yra atverta.

Iš šių paminėtų filosofų F. Nietzsche buvo pirmas, kuris pilnai nusigręžė nuo transcendencijos ir atsisuko į istoriją. Jo teigimu, visos „vertybės“ – istorinės, ir kiekviename tarpsnyje jos nustatinėjamos kokios nors istorinės instancijos valios viešpatauti, o ši atspindi toje instancijoje sukauptą gyvybinį potencialą ir galios kvantą. Tokį polinkį į šiapusybę, istorizmą turėjo ir M. Heidegger‘is, kurio problema buvo ne galios formų istorinė sklaida, bet „būties užmaršties“ istorija, kur ši trumpam atveriama senojoje graikų filosofijoje, tačiau paskui užmirštama, ir filosofo pagrindinė istorinė misija – sugrąžinti būties mąstymo tradiciją ir ja pagrįsti naują santykį su tikrovę Vakarų civilizacijoje. To naujo santykio mažojoje sievoje perėmėjas į lietuvių kultūrą ir sąmonę buvo A. Šliogeris, kurio filosofija didele dalimi grįsta M. Heidegger‘io įžvalgomis. Iš dalies šioje diskusijoje dalyvauju ir aš su savo filognozija, tačiau tai jos egzoterinė dalis, skirta viešinimui: mažoji kelionė, sievos teorija, madrigalas, istorijos sigilas, drakono akis, rišlys ir pan. Tačiau tai tik maža dalis to, kas turima filognozijos arsenale, kuri susijusi su mažąja sieva. O pilnas vaizdas pateikiamas toliau.

B. Aukštutinė karalystė.

DS – DK – AI – [G – E]

DS – didžioji sieva,

DK – didžioji kelionė,

AI – anapusinė istorija,

G – gyvybė,

E – egzistencija.

Tai priešinga perspektyva žiūrint iš [G – E] centro, nukreipta į transcendenciją, didžiąją sievą, arba kitaip – užvertą sumatoriuje tikrovės dalį, kuri yra religijos, filosofijos ir mokslo svarbiausias domėjimosi objektas. Religijoje dėl to, kad joje DS interpretuojama teologiniu požiūriu, kaip neapreikšto Dievo sritis; filosofijoje – ontologiniu požiūriu, svarstant kokia neatvertos, anapus-fenomenologinės būties forma ir esmė; ir moksle DS suvokiama kaip materialių klodų telkiniai, kurie turi būti sutechninti, civilizacijos veiklos masto padidinimui, išsiveržimui į kosmosą. Šioje orientacijoje [G – E] suvokiamas kaip religinė tikinčiojo sąmonė, kuri nukreipta į amžinąjį gyvenimą, ir gali būti religinių būsenų fenomenologijos ir egzistencialistinės analizės objektas. Aukštesnis lygmuo yra AI, arba anapusinė istorija, kuri remiasi ne tiek faktais, kiek interpretacijomis, todėl turi gnostinio mito formą. Mite gali būti aprašoma individualios didžiosios kelionės istorija, o gali būti išvystyta ištisa mitologinė kosmologija, kaip gnosticizmo traktatuose, šiais laikais – teosofijoje ir „Naujajame amžiuje“. Žmogus nori žinoti ne tik šio pasaulio karalystės istoriją, bet ir anapusinę istoriją, ir šį žmogaus poreikį tenkina mitų kūrimas, kurie tampa žmogaus metafizinio likimo doktrinos pagrindu.

Be abejo, tokį mitą turi ne tik religija, bet ir mokslas, kuriame pasakojamas „Didžiojo sprogimo“ mitas ir visatos istorija po jo. Mokslinė kosmologija daugiau remiasi šiapusine DS versiją, kur sumatorius yra nukreiptas ne į planetą ir jos istorinį, globalinį procesą, bet į kosmosą. Tačiau tokia kosmologija yra ne metafizinė, o „fenomenologinė“, kur mito pagrindas daugiausiai yra matoma, materiali kosmoso dalis. Tuo tarpu religijoje ir filosofijoje bandoma kosmosą suvokti metafiziniu suvokimu, kuris neapsiriboja sumavimo paviršiais ir bando pamatyti jo giluminę esmę, kuri yra kosminė metafizika, bandant atverti metafizinę kosmoso gelmę ir toje gelmėje surasti atsakymus į žmogaus, sąmonės, gyvybės paslaptis. Jeigu yra Dievas, tai jo reikia ieškoti šioje kryptyje, o ne žiūrint į Žemę, transcendentiniu ar empiriniu žvilgsniu. Šioje kryptyje sutelkti kosminiai hipostratos klodai, kurių pažinimas sudarytų sąlygas kosminio ryšio ir kosminio transporto sukūrimui, kuris galėtų žmonių civilizaciją pakelti į kosminės civilizacijos lygmenį. Tačiau labai svarbu suvokti, kad visa tikrovė, tiek empirinė, tiek metafizinė, yra gyvybės pamatas, kurio technologizavimo leistino lygio klausimas – labai svarbus. Kosmosas nėra negyvos materijos telkinys, ir kokios anomalijų jame kūrimo pasekmės – sunku prognozuoti. Jeigu tarsime, kad jis yra gyvas organizmas, tai bet kokia anomalija yra „organų sistemos“ pažeidimas, kuris gali būti mirtinas organizmui. Tad norint išvengti katastrofos, mokslinė mitologija turi būti apdovanota teisinga ideologine perspektyva, kad suprastų, jog technika yra anomalija gyvame organizme, kurios per didelis išplėtimas jį nužudys. Dėl to, scientistinis požiūris į didžiąją sievą turi būti apribotas. Kur riba, turėtų būti svarstoma kiekvienu konkrečiu atveju, suvokiant visumą ir poveikio mastą kosminiame gyvybės tinkle.

C. Juodosios liepsnos doktrina.

Tai yra viešoji filognozijos idėja, kurioje filosofiniu žvilgsniu apžvelgiama ir istorijos, ir transcendencijos orientacijos iš gyvenimo bei egzistencijos perspektyvos. Dabar pereisiu prie tos dalies, su kuria žadėjau supažindinti pradžioje, prie juodosios liepsnos doktrinos (JLD). Tačiau tam reikia pateiktas formules sujungti į vieną, gaunant holoplastinį žmogaus vaizdą.

DS – DK – AI – [G – E] – ŠI – MK – MS

DS – didžioji sieva,

MS – mažoji sieva,

DK – didžioji kelionė,

MK – mažoji kelionė,

AI – anapusinė istorija,

ŠI – šiapusinė istorija,

G – gyvybė,

E – egzistencija.

Didžioji ir mažoji kelionė yra individuali žmogaus istorija, turinti šiapusinį ir transcendentinį dėmenį. Mažąją kelionė žmogus keliauja kaip sąmonė, sumatorius, o didžiąją – kaip juodoji liepsna. Todėl norint suprasti žmogaus metafizinę esmę, reikia žinoti, kaip šios tarpusavyje sąveikauja. Tikras žmogus, kaip hipostratos kloduose esanti esybė, yra juodoji liepsna, kuri įsikūnydama planetoje „apauga“ materialia gyvybės dalimi, kuri prie jos prijungia materialų kūną, esantį grubiosios materijos spektro dalyje ir sąmonę, kuri yra sumuoti gebančio eterio forma, sukurianti žiūrėjimo į materialų pasaulį kanalą. Kūnas yra „transporto“ priemonė, pririšanti prie planetos, o sąmonė yra tarsi juodosios liepsnos „televizorius“, kuris pritaiko juodosios liepsnos regėjimo sistemą matyti vaizdą šiame grubiosios materijos telkinyje. Žmogui gimus, jo esmė sujungiama su šiomis pagalbinėmis dalimis, reikalingomis gyvenimui išfiltruotoje realybėje, kaip materialiam gyvūnui, o mirties akimirką tiek sąmonė, tiek materialus kūnas pasilieka artimuosiuose materijos kloduose, o juodoji liepsna keliauja į tikrą savo tikrovės lygmenį. Kokia mažosios kelionės prasmė, bus atskleista ateityje, nes tam reikia žinoti Aukštutinės karalystės metafizinės „santvarkos“ principus, kuriems žinoti reikalingas gilesnis pasirengimas. Taip pat, reikia žinoti, kuo gyvūninė mažoji sieva skiriasi nuo juodosios liepsnos „sąmoningumo“ formų: ar yra „atmintis“, „mintys“, „jausmai“, „sensorinis suvokimas“ ir pan? Tai įmanoma todėl, kad aukštesnis „sąmoningumas“ prasiskverbia į gyvūninį „žiūroną“, kuris sugeba suvokti paprastąją sąmonę transcenduojančias esmes.

Visą šią sistemą galima apibendrinti paveikslu, kuriame pavaizduota aukščiau pateikta informacija, loginės schemos principu.

Matome, kad šalia paaiškintos dalies, kur parodyta A. Šliogerio, F. Nietzsches ir mano vieta filosofijos visumoje, yra Jėzaus iš Nazareto istorija, kuris yra juodosios liepsnos doktrinos pirmtakas, vienas iš nedaugelio planetos istorijoje supratęs žmogaus metafizinę paslaptį, ir sukūręs Izraelyje, Graikijoje bei Romos imperijoje gnostikų judėjimą, kuriame aprašomas didžiosios sievos išbaigtas kosmologinės mitologijos variantas, kurio tikslas – parodyti gyvenimo transcendentinės dalies paslaptį, suvokti didžiosios kelionės principus. Antras sluoksnis yra Bažnyčios istorija, kuri mitą įvedą į istoriją sąmonėse formuojančias institucijas, kurios siekia žmoniją sukrikščioninti, pakelti į aukštesnį lygmenį, atsukant protą į gyvenimo laikinumą ir tai, kad tikras gyvenimas dar tik laukia ateityje, kurį reikia žinoti, suprasti ir kuriam reikia ruoštis. Žinoma, filognozijos JLD (juodosios liepsnos doktrina) – nebažnytinė, tačiau Bažnyčia svarbi tuo, kad tai organizacija, kuri šiuo metu turi geriausią šiuo klausimu supratimą, su kai kuriomis išimtimis teosofijoje ir „Naujojo amžiaus“ grupėse, siekiančiose planetos išvadavimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s