Platoną galima laikyti pirmu filosofu Vakarų civilizacijoje, kuris iškėlė ir apmąstė sątvarologijos idėjos pradinį variantą, kuris tapo visų vėlesnių sątvarologijų istorijoje pagrindu. Norint suprasti, kaip šią idėją suprato didieji graikai, geriausia pradėti nuo Platono dialogų. Imant pačias ištakas, galima laikyti, kad Platono filosofija yra pirma filognozijos sątvarologijos idėjos forma, o Platoną – pirmu teorijos autoriumi, už kurį pirmesnė tik žmogaus sąmonės tikrovė. Dėl šios priežasties, klasikinė graikų filosofija nubrėžė gaires visiems vėlesniems žmogaus ir tikrovės prigimties klausimo svarstymams, nes koks pamatas, toks ir ant jo statomas namas. Imant patį žmogų, jo sąmonė akivaizdžiai skirstoma į dvi dalis: tą, kurią valdo akys ir tą, kurią valdo miegas. Akių valdoma realybė vadinama aristoteline, o miego valdomą – platoniška. Kiekviena jų turi savo Saulę, kuri yra Aristotelio Saulė ir Platono Saulė. Norėdami suprasti, kodėl taip yra prisiminkime Platono sątvarologiją, naudodami „formulės“ metodą. Tai padarysime pagal „Platono olos“ alegoriją, kuri geriausiai atspindi filosofo sukurtą žmogaus metafiziką.
Platono teorija tokia:
OLA – Siena – Šešėliai – [Žmogus] – Eidai – SAULĖ
Pasaulį, atveriamą Aristotelio Saule, Platonas vadina šešėlių karalyste, kuri matoma žmogaus oloje, mano vadinama priekine sąmone. Daiktai tėra ant sienos metami šešėliai, atsirandantys tada, kai idėjas (eidos‘us) apšviečia metafizinė Saulė, šiuo atveju – Platono Saulė, kuri ateina iš vidinės žmogaus dalies. Žmogus yra oloje įkalintas kalinys, žiūrintis į sieną ir matantis tik šešėlius ir nematantis „tikrų esmių“. Tačiau išsivadavęs žmogus atsisuka į save, į išėjimą iš olos, pamato Saulę, kurios šviesa apšviečia tiek tikrą pasaulį, tiek olos vidų ir sukuria fizinio juslumo sieną, arba sumatorių su objektų masyviniais sumatais. Ola yra nuomonių, vertinimų, įsitikinimų, tikėjimų pasaulis, nežinantis tikros tiesos ir nežinantis kur ir kaip jos siekti. Tuo tarpu tikrovės Saulė parodo kaip tikrovė, pasak Platono, suręsta iš tikrųjų, o tai sužinoma atsigręžus į save, į idėjų pasaulį, išsivadavus iš olos, atradus būties Saulę. Toks principas vadinamas platonizmu, kuris, daugelio manymu, apverčia natūralią daiktų padėtį ir tikrovę aiškina atvirkščiai negu yra iš tikro. Pavyzdžiui, taip mano A. Šliogeris, kuris Platoną interpretavo atvirkštiniu principu, Olą ir Saulę sukeitęs vietomis ir naudojęs aristotelinę sątvarologijos interpretaciją.
Formulė būtų tokia:
SAULĖ – Daiktai – [Žmogus] – Šešėliai – Siena – OLA
Kaip matome, tokiame variante tikrąja būtimi yra ne idėjos, o daiktai, o mintys yra tik jų atspindžiai arba šešėliai. Vidinis pasaulis, kuriamas galvos srityje ir vadinamas Platono Saule nelaikomas tikrąja būtimi, manoma, kad čia nėra ko ieškoti, nes čia galima rasti tik tikrosios būties atspindžius, o tiesa pažįstama stebint ne šešėlius, bet tikrovę. Originali, Platono naudota versija, išorinę olą laikė „doksos“, nuomonių sritimi, o vidinę Saulės kryptį – filosofijos tikslu, tuo tarpu apverstas variantas filosofijos orientyru laikė išorinį pasaulį, o vidinę, minčių olą – doksos sritimi. Filosofijai pasiekus teorinio bei praktinio pažinimo lygmenį, ji iš doksos lygio pakilo į episteme lygį, tapusi pagrindiniu žmonių, vadinamų filosofais, užsiėmimu. Platonišką sątvarologiją kritikavo jau Aristotelis, laikydamas ją „nerealistiška“, o tvirtinimą, kad daiktai tėra šešėliai – neįtikinamu. Dabar jau žinome, kad tam, tikra prasme, Platonas buvo teisus, nes kaip sąmonė žmogus yra sumatorius, sumuojantis iš išorės, iš transcendencijos ateinančią informaciją, ir tai, ką jis sukuria, yra ne patys daiktais, o tik informacinės reprezentacijos – sumatai. Tam tikra prasme – šešėliai. Tačiau, kita vertus, „daiktai savaime“ yra ne vidinėje kryptyje esančios idėjos, o transcendentiniai holoplastiniai objektai, kuriuos apšviečia tikra išorinė, o ne vidinė Saulė. Kitaip sakant, daiktus apšviečia daiktinė Saulė, o mintis apšviečia minčių Saulė, todėl turime ne vienalypę, bet dvilypę struktūrą, kuri yra dviejų krypčių antitezė ir sandūra: Aristotelio Saulės ir Platono Saulės. Struktūra tokia:
OLA [AS – Daiktai – [Žmogus] – Mintys – PS]
AS – Aristotelio saulė,
PS – Platono saulė.
Tai variantas, naudojamas filognozijoje, tik įvedus naujus pavadinimus ir kitokią logiką. Priminimui pakartosiu pagrindinę filognozijos formulę, kuri yra bazinė:
U (DS999 – T – R – MS1)
U – antitezinis sumatorius,
DS999 – didžioji sieva, sudaryta iš matomų ir nematomų klodų telkinių,
T – technika, dirbtinė tikrovė,
R – rišlys, įvidujinta klodų telkinių informacija,
MS1 – mažoji sieva, žmogaus psichinė struktūra.
Matome, kad šis naujas stilius jau nujaučiamas Platono filosofijoje, tik reikia ją formalizuoti, suvesti į loginę schemą, naudojant filognozijos notacijos sistemą ir koncepcijas. Tai nenuostabu, nes visi filosofai yra sątvarai, kurių mąstymas vyksta sumatoriaus viduje, todėl jame neišvengiamai atsispindi sąmonės struktūros. Kai šitas „terpės“, kurioje vyksta filosofavimas, savęs supratimas pasiekia aukštą lygį, atsiranda šiuolaikinė filosofinė sąvarologija, surandama ne vieno žymaus filosofo veikaluose. Tai filosofijos paslaptis, kuri ypač intensyviai tyrinėti buvo pradėta fenomenologijoje ir egzistencializme, ir 20 a., M. Heideggerio filosofijoje, pasiekė apogėjų. Kadangi šis vidus, yra psichologinis, neretai filosofijoje aptinkama F. Nietzsche‘es žodžiais tariant, daug „žmogiškų, pernelyg žmogiškų“ dalykų, tačiau tai ne visada yra tiesa, ir sątvarologijoje tai nelaikoma dideliu trūkumu, nes anapusinė tikrovė atsiveria žmogaus viduje, ir šiame atsivėrime įdomi ir žmogaus, ir tikrovės perspektyva. Filognozijoje atskiriu psichologinę ir pažinimo sątvarologijas, kurios abi yra svarbūs tyrimo objektai.
Kodėl paprastam žmogui dažnai sunku savo sąmonėje ir mintyse pakilti iki filosofinio, teorinio lygmens, paaiškina sievos teorija: Platono sąmonė, arba vidinis pasaulis, yra tam tikras plotas, kuris yra iš gelmės į paviršių iškylantis srautas nuosekliu, o ne erdviniu būdu. Tai reiškia, kad tas paviršius, kuris kokiu nors metu yra Platono sąmonės šeimininkas, užima visą plotą priekinėje galvos srityje. O šį plotą gali užimti emocijos, jausmai, Ego, asmenybė, atmintis, norai, tikslai, troškimai, geismai, geiduliai ir t.t. Ir jeigu šiame sraute, plotų sekoje, dominuoja sievos subjektyvistinis, juslinis, jausminis, norinis arba valių turinys, nesiformuoja filosofinės / teorinės tapatybės, ir žmogus daugiau pasviręs link gyvūninės egzistencijos. Tuo tarpu, jeigu žmogus mąstyme linkęs stebėti, tyrinėti, abstrahuoti, konceptualizuoti ir turi tam išryškintą sugebėjimą, kaupiamojoje sąmonėje susikaupia daug teorinės informacijos, susiformuoja protinė tapatybė, kuri svarbi filosofui arba mokslininkui. Tai priklauso ne tiek nuo terminų ir frazių, kiek nuo gilesnės loginės substancijos, kurioje sugebama suprasti schemas, logikas, principus ir esmę, nes jeigu tai tik atmintyje esantys žodžiai, kurių tikra reikšmė aiškiai nesuvokiama, tai tik fasadinė proto ir filosofijos imitacija. Kaip matėme, filosofija gali turėti intravertinį ir ekstravertinį variantą, kur tikrosios filosofijos vieta gali būti laikoma tiek išorinė, tiek vidinė realybė. Tačiau dabar jau žinome, kad visas sątvaras yra rodančiojoje sąmonėje atsiveriantis realinas, kuris tikru tampa tik tada, kad į vidų pavyksta įtraukti transcendenciją ir iš šio įtraukimo sukurti jos valdymo sugebėjimą. Platono pateiktas vienpusis variantas ištaisomas, suvokiant kad visas vidus yra vieno lygmens Ola, kurios vidinė pamatinė struktūra yra antitezė arba sandūra, kuri filognozijoje žymima U-forma. M. Heideggerio žodžiais tariant, abi šios kryptys yra „pradžios“, kiekviena kurių ateina iš savo transcendencijos, kuri savo ruožu yra arba fizinis, arba psichinis transcendencijos klodas. Vadinamoji bendroji gaublė ateina iš vidinio klodo, vadinamo transcendentalumu, todėl šia kryptimi platoniškas pusiausvyros suardymas, vidų laikant ontologiškai svarbesniu už išorę, – pagrįstas.
Filognozijos pradinė mokykla 