Kadangi krikščionybė yra vienas iš kertinių Vakarų civilizacijos akmenų, norėdami turėti pilną orientaciją, turime suprasti krikščionių doktrinos esmę, rekonstruojamą pagal išlikusius tekstus, Bažnyčių istoriją, filosofines įžvalgas ir žmogaus tikrovės supratimą. Filognozijoje tai svarbu kaip vienas iš svarbesnių atvejų istorijoje, kai žmogaus tikrovė buvo aiškinama tokiu plačiu, visaapimančiu ir kosmologiniu žvilgsniu, parodant jo vietą ir likimą tikrovėje. Kai kurie krikščionybės principai inkorporuojami į filognozijos gyvenimo kelio ir etikos sampratą – nebūtinai paraidžiui, bet sekant esmę ir dvasią. Pagrindinis tokio supratimo principas yra vadinamasis istorijos sigilas, kuris juodojo drakono konfigūracijoje turi tris dėmenis: gyvenimo, transcendencijos ir istorijos. Gyvenimas yra centre, kuriame susipina kraštinės kryptys: į karę – metafizinė, religinė; į dešinę – istorinė, pasaulietinė. Taigi, imant žmogų ir jo gyvenimą kaip centrą, gauname šiapusinę mažąją kelionę, kuri yra gyvenimas tarp gimimo ir mirties ir didžiąją kelionę, kuri yra anapus gimimo ir mirties, arba transcendencijoje.

Krikščionybė svarbi tuo, kad ji bandė paaiškinti žmogų tikrovės visumoje, vadinamojoje holoplastinėje tikrovėje, kurioje jis apibrėžiamas ne tik pagal pasaulietinę, politinę ir filosofinę sampratą, bet ir transcendentinę, metafizinę sampratą, kurioje bandoma suprasti, kas jis yra savo amžinojoje dalyje, ne vien laikinojoje. Pirmas klausimas – koks ryšys tarp laikinojo ir amžinojo gyvenimo, kuris yra svarbesnis hierarchiškai, kuris kuriam turi tarnauti. Krikščioniškas atsakymas yra toks, kad amžinasis gyvenimas svarbesnis už laikinąjį, ir koks žmogaus statusas amžinajame gyvenime priklauso nuo to, kaip laikaisi krikščioniškų principų savo mažojoje kelionėje. Pagrindinis principas – neprisirišimas prie materialaus pasaulio ir juslinių pagundų, krikščioniška meilė ir tikėjimas Dievu bei amžinuoju gyvenimu. Tai reiškia, kad bent jau pradiniame variante krikščionybė propagavo nusigręžimą nuo istorijos, pasinėrimą į metafiziką, misticizmą ir asketizmą. Toks gyvenimas, kaip centrinė istorijos sigilo būklė, būtų labiau pasviręs transcendencijos kryptimi, šiame gyvenime aukštinantis amžinąjį gyvenimą, nevertinantis laikinos gerovės, laimės ir šio pasaulio džiaugsmų, nes viskas laikina, netikra ir nepatvaru.

Toks yra bazinis krikščionybės metafizinės etikos principas, kuris istorijoje praėjo tam tikrą evoliuciją, matomą pagal išlikusius tekstus ir suklastotus arba autentiškus liudijimus. Krikščionybės istorijos etapai tokie:

1. Metafizinis etapas – 0-380 m.

     a) Jėzaus iš Nazareto gyvenimas ir mokymas – 0-30 m.;

     b) gnostinių sektų laikotarpis – 30-380 m;

2. Istorinis etapas, bažnyčia – 380-2022 m.

     a) Bažnyčios pradžia – 380-1054 m;

           i) Bažnyčios tėvai – teologija,

           ii) kova prieš gnosticizmo „ereziją“.

     b) Bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų – 1054-1517 m.

           i) kryžiaus žygiai,

           ii) inkvizicija.

     c) protestantizmo atsiradimas – 1517-2022 m.

           i) antikatalikiškos reformacijos išplitimas,

           ii) inkvizicija.

Filognoziją labiausiai domina metafizinis krikščionybės etapas, nes tai yra autentiškas jos variantas, kuris buvo labai iškraipytas tada, kai imperijos išaukštinta viena krikščionių sekta tapo istorinį procesą formuojančia institucija, kurios tikslas buvo krikščionybės kaip istorinio globalistinio projekto propagavimas, siekiant sukrikščioninti visas tautas, naudojantis ta doktrina, kurią atnešė Jėzus iš Nazareto ir jo mokiniai bei pasekėjai, kurie perėmė jo mokimą gnosticizmo laikotarpyje ir išplėtė, pagilino ir peržengę žydų pasaulio ribas, išplatino graikų ir romėnų pasaulyje. Tapusi istoriniu procesu ir integruota į imperijos institucijas, krikščionybė prarado savo autentiškumą, tapo valdžios ir kontrolės priemone, kuri prieštarauja pirmapradei, metafizinei, neistorinei sąmonei, tiesiogiai sąveikaujančiai su tikrove, kuri yra anapus lingvistinių, tautinių, ideologinių ir istorinių asmens sluoksnių, kurie visi suformuojami kontrolės institucijų, per švietimo programas, išima žmogų iš didžiosios kelionės logikos, ir pririša prie mažosios kelionės istorijos logikos: skleisti ir platinti krikščionybę, užkariauti naujas šalis, kovoti prieš pagonybę ir magiją, persekioti raganavimą, užsiimti velnio egzorcizmu, plėsti Bažnyčios pasaulietinę galią, paklusniai tarnauti Bažnyčios hierarchams.

Šis krikščionybės istorijos padalinimas į metafizinį ir į istorinį etapus – gali būti visai logiškas, nes norint įtvirtinti krikščionišką santykį su tikrove, reikėjo pašalinti tam trukdžiusias istorijos centrines institucijas, kurios buvo imperijos ir monarchijos, kurios dauguma buvo pagoniškos ir krikščionybės Dievo žodis buvo persekiojamas ir niekinamas. Tai reiškia, kad norint neišnykti iš istorijos, reikėjo integruotis į istorijos formavimo institucijų hierarchiją, kad būtų galima kiekvieną naują kartą, visose tautose, supažindinti su Jėzaus iš Nazareto doktrina ir jos papildymais, padarytais gnostikų ir Bažnyčios tėvų. Tačiau visos sektos negalėjo tapti imperinėmis, o jų visoje Romos imperijoje, nuo Izraelio iki Italijos, buvo labai daug. Todėl buvo išrinkta tik viena jų, o visa gnosticizmo kultūra ir socialinis judėjimas tapo persekiojamu ir trinamu iš istorijos vienos sektos ir vienos interpretacijos naudai, visą tekstų paveldą padalinant į kanoninius tekstus ir apokrifus. Žinoma, šis padalinimas yra savavališkas, nes jis priklauso tik nuo tikinčiojo ar teologo pažiūrų ir vertinimų sistemos, kurios yra asmeninės ir neprivalomos. Oficiali, imperinė bažnyčia šio paveldo nepripažįsta kaip Dievo įkvėpto, dėl skirtingų interpretacijų, neaiškumo, neatitikimo branduoliniam modeliui, prieštaravimo pagrindinėms dogmoms.

Istoriniame krikščionybės etape matome daug nekrikščioniškų Bažnyčios bruožų: kaip prievarta naikinamas pagoniškas paveldas, kryžiaus karai ir Dievo žodžio skelbimas kardu ir ugnimi, inkvizijos siautėjimas, kova prieš mokslo erezijas, kurios griovė krikščioniškos civilizacijos ideologiją, įvedinėjo naują sąveikos su tikrove būdą. Tai tamsūs Bažnyčios istorijos puslapiai, kurie neturi nieko bendro su metafizine Jėzaus iš Nazareto etikos sistema, kuri reikalauja atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, nusisukti nuo istorijos, iškristi iš istorinio proceso, kuris neturi nieko bendra su amžinuoju gyvenimu ir yra tik įklimpimas materialistinėse pagundose tokiose kaip turtų, valdžios, malonumų vaikymasis ir t.t. Dėl šių priežasčių Vakarų pakraipos Bažnyčia, kuri buvo pavadinta Romos Katalikų Bažnyčia, 16 a. susidūrė su pasipriešinimo judėjimu, atmetant popiežiaus autoritetą, monarchinę hierarchiją, prabangą ir sukūrė savo Bažnyčias.

Naujausiais laikais vėl atgimsta autentiškas metafizinis krikščionybės variantas, kuris yra skirtas ne Bažnyčios galios plėtrai ir krikščioniškam globalizmui, bet prasmės suteikimui savo gyvenimui, kuris istorijos sigile laikosi pusiausvyros centro, ir labiau pasviręs į transcendencijos kryptį, bando įminti didžiosios kelionės paslaptį bei amžinybės mįslę, kuri yra skirta ne projekcijai į išorę, bet daugiau į save ir savo gyvenimą. Pamokslavimas ir misijos, kai metafizinė etika taikoma ne sau, bet kitiems žmonėms, į išorę, yra klaidingas principas, nes jis pažeidžia žmogaus laisvę ir laisvą apsisprendimą, priartėja prie informacinio karo ir psichologinės operacijos juodųjų technologijų. Gnosticizmas populiarus ezoterikoje, okultizme, teosofijoje, New Age judėjime. Pasaulietinis krikščionybės variantas tapęs neautentišku, mechanišku, neturinčio gyvo tikėjimo ir krikščioniškos sąmonės būsenos, apibendrinamas žodžiu „tikyba“. Ji apsiriboja švenčių kalendoriumi, ritualinėmis apeigomis, mokesčiais Bažnyčiai, komercinių produktų vartojimu, iš kurių išsilaiko organizacija, turinti spręsti materialistinius išgyvenimo, prasimaitinimo klausimus. Norint visą šią rutiną peržengti, reikia sugrįžti prie autentiškų šaltinių, susigrąžinti tikrą metafizinės krikščionybės vaizdą, sugrįžtant prie teologinio ir kosmologinio jos interpretavimo. Kodėl Jėzaus iš Nazareto doktrina pavirto tik į etikos doktriną, suprasti nesunku – nes buvo ištrintas iš istorijos visas teologinis paveldas, paskatintas pirmtako ir liko tik labai išfiltruotas variantas, kuriame už durų Bažnyčioje liko visa metafizinė teologijos ir kosmologijos sistema, plačiai nagrinėjama apokrifuose. Tad norint sugrįžti prie pradžios, reikia įtraukti visą gnostinių tekstų biblioteką, kurioje matosi koks buvo tikras socialinis / religinis sąjūdis, iš Izraelio išplitęs į Turkiją, Siriją, Graikiją, Italiją, o paskui, per užkariaujamuosius žygius išplatintas germanų, slavų, baltų tautose.

Pats Jėzus iš Nazareto nepaliko jokių tekstų, jo įvaizdį susidarome iš gnostinių šaltinių, kurie vienintelis kelias į šios istorijos paslaptį. Autentišką mokymą rekonstruoti labai sunku, gal net neįmanoma, nes jis apaugęs keliais sluoksniais, kuriuose kūryboje dalyvavusių asmenų pasaulėžiūros, idėjos ir žinios susimaišiusios su Jėzaus iš Nazareto mintimis. Sluoksniai būtų tokie: Jėzaus žodžiai ir mintys, gnostinė teologija ir kosmologija, Bažnyčios tėvų teologija, oficiali Bažnyčios doktrina, skirta bendruomenių sąmonių formavimui ir jų valdymui, vėlyvoji krikščioniška teologija ir filosofija. Norint susipažinti su pačia pradžia, katekizmas nepakankamas, nes jis neduoda rakto į sąmonės ir žmogaus paslaptis ir yra skirtas tik tikybinių refleksų psichikoje suformavimui. Filognozijai, kuo šaltinis arčiau pradžios, tuo jis svarbesnis, padedantis rekonstruoti fundamentaliosios sątvarologijos principus ir ašinių žmonių, dalyvavusių gnostikų sąjūdyje, su lyderiu Jėzumi iš Nazareto, metafizinės santvarkos modelį, kuriame pagrindinis principas, kad didžioji žmogaus kelionė transcendencijoje svarbesnė už mažąją, vien dėl to, kad ši laikina ir praeinanti, o visas gyvenimas – amžinas.

• Angelų diena