Sietuvos ir sievos teorija prasideda nuo standartinių penkių sąmonių išskyrimo, kurios sudaro bazinę sątvaro struktūrą, kurią reikia žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus savo egzistenciniame paviršiuje. Sietuva yra A. Šliogerio žinota siejanti dalis, reiškianti maždaug tą patį, ką ir sątvaras. Tuo tarpu sieva žmoguje yra ta dalis, kurią susieja sietuva. Kiekviena iš sąmonių turi savo pagrindinį archetipą, per kurį vertinamas sumatas. Sąmonės yra tokios:

1) priekinė sąmonė su grožio archetipu,

2) galinė sąmonė su prasmės archetipu,

3) centrinė sąmonė su malonumo archetipu,

4) karūninė sąmonė su laimės archetipu,

5) gnostinė sąmonė su žinojimo archetipu.

Šis skirstymas rodo, kad žmoguje galimi penki akcentai, pagal kuriuos sprendžiama, kokio tipo yra žmogus, kokiame pasaulyje linkęs gyventi ir laiko svarbiausiu. Sąmonės skiriasi tuo, kad vienos yra nekintamos, tokios kokios užprogramuotos genetiškai, o kitos – kintamos, auginamos ugdymu. Tai ypač būdinga penktai, gnostinei sąmonei, kuri gali turėti besiplečiantį horizontą, auginamą iki maksimalaus dydžio, antžmogio lygio. Sietuva sieja sąmones, o sąmonės – savo rūšies sumatus, kurie sukuriami iš vidinių organų arba išorinės informacijos. Gnostinės sąmonės pagrindinė forma vadinama drakono akimi, kuri turi rišlio funkciją, sujungiančią vidinę ir išorinę realybę. Nuo to kaip suformuotas rišlys, priklauso civilizacijos forma, kuri lemia žmogaus ir tikrovės sąveiką.

Ši sietuvos ir sievos sistema yra omega lygio sąmonė, kuri yra absoliučios tikrovės kūrinys, atsirandantis iš hipostratos klodų. Priešingas tikrovės polius yra alfa, kurį religijose įprasta vadinti Dievu, esančiu fundamentum I, iš kurio atsiranda visą mūsų pasaulio realybė. Kaip jau buvo paaiškinta, tarp alfa ir omega galimi įvairūs santykiai, kaip antai omega be alfa, omega prieš alfą, omega priešais alfą ir alfaomega, kaip Dievo ir žmogaus junginys, arba dievažmogis, kuris yra tikrovės nematomoje gelmėje esančio valdovo, išrinktasis, vykdyti pasaulyje kokiai nors misijai, arba valdyti paprastus žmones, kurie tik garbina Dievą arba gyvena be Jo. Norint suprasti, kaip įvyksta toks susijungimas, reikia žinoti hipostratinę žmogaus sandarą, kurios pagrindinė dalis yra dvasia, amžinoji žmogaus dalis, vadinama juodąja liepsna. Būti alfaomega reiškia turėti kitokio tipo juodosios liepsnos struktūrą arba būti šantyje su alfa. Ką tai reiškia, supranta tik išrinktieji, turintys išvystytą sąmonę, kuri kitokia negu paprastų žmonių, kitaip omegų.

Sietuvos, sievos ir hipostratos santykiui aprašyti pagrindinė sąvoka yra įstatymas, kuris reiškia „tikrovės įstatymas į sietuvą“, kurios logikoje turi gyventi uliumas, arba U-formą sąmonėse turintis žmogus. Uliumas yra pagrindinė antitezė, kurioje susiduria subjektinė ir objektinė tikrovė, tarp kurių nusistovi arbo moralus arba nemoralus santykis. Žmogus yra gyvybės forma, kuri, kaip Dievo sukurtas omega, susiduria su pagrindiniu klausimu: koks yra Mano ir Kito santykis. Prigimtinis įstatymas yra gamtos tvarka, pagal kurią nugali stipriausias ir protingiausias; civilizacijos įstatymas yra į uliumą, į drakono akį, įdiegta tikrovė, kuri sprendžia moralinės, civilizuotos santvarkos klausimą, nes prigimtinė tikrovė įstatyta į uliumą neatitinka išvystyto sąmonių komplekso lūkesčių gyvenime. Abiem atvejais įstatymas yra tikrovės įstatymas į sąmonę, kuri gali būti natūrali arba sukurta dirbtinai, siekiant pagerinti žmogaus būklę. Visos uliume esančios tikrovės yra įstatymai, kuriuos žmogus susirenka pats, arba kurie jame sukuriam ugdymu. Uliumas be įstatymų yra į dvasinę būklę pakilęs žmogus, kurioje yra tik beformė, dvasinę būtis, arba tik tokie įstatymai, kurie neapsunkina dvasinės egzistencijos žemo lygio patirtimis. Žmogus gyvena labai žemo lygmens įstatyme, kurį šiek tiek pakelia civilizacijos ištaisymai. Taip yra todėl, kad savo išoriniame apvalkale jis yra tik gyvūnas ir gyvena gamtinį gyvūno gyvenimą, pagražinamą kultūros maskuotėmis. Kitoks gyvenimas įmanomas tik amžinybėje, kurioje juodoji liepsna išsivaduoja iš uliumo ir gyvena kitokio tipo suvoktyse ir įstatymuose.

Civilizacijoje hierarchija, kaip buvo sakyta, yra alfos, alfaomegos ir omegos, kur pirmi du rangai yra valdovai, o omegos yra paprasti gyvūnai su signalinę sievą turinčiais uliumais. Tokie žmonės dažniausiai gyvena bendruomeniniuose papročiuose, kurių pagrindinė forma yra tautinė kultūra. Jie gyvena priekinėje ir centrinėje sąmonėje kaip veiksmas, kuris saugo tam tikrą paprotinę, kultūrinę formą; arba galinėje ir centrinėje, kaip protiniai specialistai ir technikai. Kultūroje gali būti užkoduota alfa tikrovės garbinimo forma, jeigu bendruomenė turi Dievą arba Dievus garbinančią papročių sistemą; gali būti užkoduotas nusisukimas nuo Dievo arba Dievų, jeigu omega garbina save arba kokį išrinktą omegą. Tokios civilizacijos, turinčios tik primityvų kultūrinį įstatymą, yra didele dalimi gyvūninės, kurios dirbtinis viršgyvūninis, arba žmogiškas, sluoksnis labai seklus ir tik fasadinis arba apsimestinis. Alfaomega yra Dievo pasiuntinys, turintis išplėstą giluminę struktūrą, kuri sukuria išvystytą vidinę uliumo struktūrą, turinčią hipostratinių, psioninių sugebėjimų. Tokių žmonių tikslas – būti civilizacijų sargais ir žmonių ganytojais, kurie prižiūri civilizacijos įstatymo formą ir žiūri, kad žmonija nenusmuktų į „prigimtinę būklę“, arba gamtos įstatymą. Alfa yra pats Dievas arba jo dalys, kurios turi nuo Šaltinio atskirą formą, bet yra „telepatiniame“ ryšyje ir vienyje su juo. Alfos kaip atskira forma ypatingi tuo, kad ji neturi kūniškos dalies ir su kūnu sujungti tik vienu atveju, jeigu žmogus savo gelmėje yra alfaomega.

Kaip jau galima buvo suprasti, į žmogų įsikūnijanti dvasinė dalis įgauna U-formos struktūrą, kuri yra uliumas, U + lumen. Kai dvasia atsiskiria nuo kūno, atsiranda nedualinė būsena, nes visa giluminė tikrovė gyvena vienyje ir harmonijoje. Iš vienio egzistencijos perėjimas į dualinę egzistenciją yra didelis rango tikrovėje smukimas, kuris yra skirtas patirti išskirtines patirtis ir išbandymus arba apsimokyti, išvystyti priešingos savo egzistencijai būsenos supratimą. Tai tarsi skirtingos matricos, kuriose kuriami simuliaciniai pasauliai su programuojamais dėsniais, kuriuose galima patirti įvairias tikrovės logikas ir suprasti jų esmę. Tai pagrindinė laikinojo gyvenimo paslaptis, dvasiai judant tarp didžiosios kelionės vienio ir mažųjų kelionių patirčių uliumuose, į kuriuos įstatytos tikrovės simuliacijos. Šio žaidimo svarbus momentas tas, kad gauni tam tikrą kūno programą, kuri turi savo stilių ir vidinius apribojimus ir turi praeiti gyvenimą nugalinčia logika. Tai reiškia, kad gimimas yra dvasios įėjimas į uliumą, o mirtis – išėjimas iš uliumo, į savo dvasinę amžiną formą, išsinešant gyvenimo kelionės istorijos atsiminimą. Gyvenimas vyksta netikroje hologramoje, už kurios yra tikras pasaulis, kuris sąmonių komplekse nesumuojamas ir sudaro subtiliąją hipostratą.

Garduose dauguma gyventojų – su mažai išvystyta penktąja sąmone, gyvena paprastus gyvenimus ir dažnai yra žemiausio rango spec. tarnybų biorobotai. Kuo aukščiau hierarchijoje, tuo sąmonės išvystymas didesnis, bet tik tuo atveju, jeigu kalbama apie tikrovėje, o ne tikrovės spektaklyje gyvenančią instituciją. Jeigu tai tik spektaklinė organizacija, skirtumas tarp gardo darbininko ir organizacijos tarnautojo tas, kad turi geresnius psichotroninio kompiuterio parametrus, imituojančius protą. Įprastines valstybes paprastai valdo omegos su auštai išvystyta drakono akimi, o turėti alfaomegą paprastai būna civilizacinis įvykis, kuris įvyksta prieš pokyčius, permainas arba kataklizmus, keičiant planetos istorijos kryptį. Jeigu alfaomega yra kolektyvinė sąmonė, jis turi daug individualių formų, kurios vykdo savo misiją, naudojant telepatines, psichotronines priemones ir hipostratinę psioniką. Alfaomega yra išvystyta juodoji liepsna, kurios įsikūnijimo tikslas – vykdyti misiją, tuo tarpu paprastų omegų tikslas – vystyti savo juodąją liepsną gyvenant uliume tam, kad tikroje realybėje, transcendencijoje, ji pakiltų į aukštesnę išsivystymo pakopą. Be šios prasmės laikinas gyvenimas neturi jokio asmeninio tikslo, o prasitęsimas genealogijoje – tik naujo indo dvasiai paruošimas. Pažiūrėjus iš šio pasaulio perspektyvos, tai irgi prasmė – tobulinti kūną, kaip norėjo F. Nietzsche, tačiau kūnas tik indas dvasiai ir turi pagalbinę, o ne pagrindinę paskirtį.

• juodoji liepsna