Kaip buvo paaiškinta „Angelų dienoje“ mitologija ir istorija yra du pagrindiniai civilizacijos psichovektoriaus dėmenys, sukuriantys globalinį tikrovės vaizdą, kuris įrėmina atskirų žmonių ir bendruomenių gyvenimus. Šie du dėmenys yra kultūriniai įstatymai, suformuojantys antrą žmogaus prigimtį, padarantys jį „civilizuotu“. Jie koreliuoti su metafizinėmis zonomis, pradedant nuo subjekto, žmogaus psichikos ir baigiant absoliučiu fundamentu, vadinamu Dievu. Istorija ir mitologija civilizacijose sąveikauja įvairiais būdais, turint etapus, kai dominuoja vienas arba kitas dėmuo. Pavyzdžiui, senovėje dominuojanti buvo mitologijos struktūra, kurioje istorija buvo tik anapusinių jėgų valdomas spektaklis, o šiais laikais dominuoja istorija, kuri valdoma mokslinių valstybės institucijų, kuriose mitologija, tik istorinio tyrimo objektas, neturintis sąmonei apibrėžiančios ir formuojančios galios. Laikui bėgant šis santykis gali vėl išsilyginti, ypač ezoteriniuose ir religiniuose kultūriniuose judėjimuose, kur metafizika laikoma pagrindine istoriją ir gyvenimą determinuojančia jėga. Mito metafizinės zonos yra

MZ1 – absoliutas,

MZ2 – klodų telkiniai,

MZ3 – gyvybės klodai, pirmapradis kūnas,

MZ4 – sąmonės klodai, sumatorius.

Šiose zonose kuriama kosmologinė santvarkos sistema, paaiškinanti žmogui, kur jis gyvena, kas jis yra ir koks jo likimas. Tai transcendentinės sritys, kurios į sąmonę įtraukiamos tik „apreiškimu“, kurie yra metafiziniai įvykiai gyvenime, kuriuose šiapusinis pasaulis susijungia su anapusiniu. Žmogų apibrėžia du pagrindiniai žinomi įvykiai, turintys metafizinių statusą, vadinami gimimu ir mirtimi. Kas yra „iki“ ir „po“ yra mito teritorija, kuri pasakojama istorija, peržengiančia šio pasaulio ribas, pakylant į dievų pasaulio erdvę ir pačiam sudievėjant, išsilaisvinus dvasinėms pirmapradžio kūno dalims.

Istorijos zonos yra

MZ5 – pasaulis, atsiveriantis priekinei sąmonei,

MZ6 – subjektas, kuriame formuojamas mito ir istorijos įstatymas.

Šiapusinėje realybėje, kurioje vyrauja kokia nors politinės valdžios samprata ir santvarka, santykyje tarp valstybės ir gyventojų arba tarp vienos valstybės ir kitos formuojasi tam tikras įvykių ir procesų rinkinys, kuriuos sutvarkius prote ir uždėjus ant chronologinės linijos, gaunamas istorijos proceso implantas prote. Jam susiformavus, jis materializuojamas įvairiais išoriniais artefaktais, kaip knygos, filmai, paminklai, monumentai, kurie sudaro istorijos kultūrinę visumą, kuri turi atitikmenį ir prote ir pasaulyje. Istorijos implantas apima visus gyvenimus arba visą gyvenimą nuo žemiausio hierarchinio lygmens, kaip bendruomenės, visuomenė iki aukščiausio, tokio kaip valstybė, imperija ir visa globalinė planeta. Aukščiausias istorijos implanto lygmuo yra planetos istorija, kurioje matome varžybas tarp kelių globalinių galios centrų, kurie konkuruoja dėl valdžios.

Istorija yra dviejų rūšių: archetipinė, kurioje pasakojimas vystomas naudojant fundamentaliais metafiziniais archetipais, kuriuos turi visos pagrindinės civilizacijos; ir faktografinė, pagrįsta įvykių siejimu ir analize, bandant iš jų įžvelgti aukštesnio lygio procesus, formuojamus planetinės valdžios grupuočių. Mitai, atitinkamai, yra kosmogoniniai, antropogoniniai, kurie aiškina, iš kur atsirado visata, kokia jos sandara, kokia žmogaus vieta joje ir koks sąlytis tarp šio, transcendentinio pasaulio, atskiro žmogaus, bendruomenės ir valstybės gyvenimo. Vakarų civilizacijos mitologijoje centrinę vietą užima Biblijos mitologija, kur „Pradžios knygoje“ pasakojamas pasaulio sukūrimo mitas, kuris padeda pagrindą visai planetos civilizacijos istorijai. Mito centre yra Dievas, Jahvė, kuris, teigiama, sukūrė pasaulį ir žmogų, nuo kurio prasidėjo centrinė tauta, kuri, būdama Dievo išrinktąja, padeda pamatą visai žmonijos istorijai. Žydų tautos istorija Biblijoje pasakojama iš mito perspektyvos, laikant, kad visų įvykių šaknys metafizinės, gyvybė ir gyvenimas įsišaknijęs transcendencijoje, iš jo kyla ir į jį sugrįžta. Tai bene vienintelė tauta, kuri turi ir mitą, ir istoriją, ir jų santykis toks tamprus, kad visa istorija tiesiog įaugusi į mitą ir transcendenciją. Šio suaugimo pagrindinis bruožas tas, kad transcendencija laikoma turinti valią ir valingomis intervencijomis tvarko žmonių ir tautų gyvenimus, taip jų istorijoms sukuriant metafizinį pamatą. Pagal sątvarologijos formules galimi tokie variantai:

A. Žmogus [valia] – Polis – Gamta – [valia] Dievas

B. Žmogus [valia] – Polis – Gamta – [energija] Klodai

C. Žmogus [energija] – Polis – Gamta – [energija] Klodai

D. Žmogus [dvasia] – Polis – Gamta – [gyvybė] Klodai

Šiose priešpriešose matoma įvairi transcendencijos interpretacija, kuri pereina raidą nuo psichologinės ontologijos, materialios ontologijos prie gyvybės ontologijos. Žmogus gali būti suprantamas kaip valią turintis gyvūnas, kuris savo elgesį motyvuoja psichologiniu būdu, fiziologinių ir socialinių poreikių tenkinimui. Moksle psichologija pakeičiama į neuromokslą, kuris žmogaus vidinio pasaulio aiškinimui naudoja fizikos ir chemijos metodą, elgesį redukuoja į elektrinio aktyvumo sukurtas motorines, fiziologines ir psichines būsenas. Tačiau šiuos du požiūrius į žmogų kaip į gyvūną ir biorobotą galima pakeisti kitu, kur žmogus aiškinamas kaip virš impulsų ir psichologijos esanti dvasia, galinti gyventi aukštesnio lygio metafiziniuose įstatymuose. Ši žmogaus interpretacija susiejama su klodų kaip gyvybės lopšio samprata, laikant, kad nėra skirtumo tarp biologijos, chemijos ir fizikos, kurie sujungiami į vieną visumą kaip vieninga gyvybės teorija, kuri psichologiją ir materializmą susieja į vieną visumą ir visą pasaulį daro gyvu. Tai reiškia, kad visas dirbtinis, mokslo kuriamas pasaulis naudoja kosminėje gyvybėje dalyvaujančią substanciją, pažeisdama jos vientisumą ir darną.

Žinoma, mitologiją kūrė ne viena žydai. Ją turi indai, graikai, skandinavai, baltai. Jų mitologija skiriasi tuo, kad joje nėra tokio didelio susiliejimo su istorija, nes šiose tautose mitas buvo kuriamas nepriklausomai nuo žmonių pasaulio vystymosi. Nė viena tauta nebuvo pasiskelbusi Dievo arba dievų išrinktąja tauta, kurių istorija pilnai įmetafizinta ir yra transcendencijos žinia bei apreiškimas. Tokia, pavyzdžiui, yra skandinavų Pasaulių medžio struktūra, aiškinanti kosmoso sąrangą, apjuosiančią žmonių pasaulį ir jį įrėminančią iš metafizinės krypties. Savo archetipinės istorijos kaip žydai skandinavai nepaliko, tad savo senovinėse formose laikytini neistorine tauta, neturinčia istorinės, o tik metafizinę misiją. Perėjimas prie istorijos dominavimo perspektyvos Vakarų civilizacijoje įvyko daug vėliau. Ankstyviausi bandymai iš empirinių perspektyvų bandantys apžvelgti istorinio paveldo visumą ir jį sutvarkyti buvo senovės graikų istorikų. Vėliau ši tendencija įsivyravo Bažnyčioje, kuri turėjo sukaupusi didelį archyvą, labai patogų istorinių chronologijų kūrimui, ypač Bažnyčios istorijos. Žinoma, Bažnyčia iš pradžių turėjo archetipinę, žydišką istorijos formą, tačiau laikui bėgant tapo aktualu kurti ir faktografinius chronologijų sąvadus. Pilnai ši perspektyva įsigalėjo Vakarų Europoje susiformavus universitetų kultūrai ir atsiradus istorijos „mokslui“.

Jeigu gyvybę laikysime trijų pagrindinių dėmenų junginiu – dvasios, įstatymo ir kūno – tai visi mitologijoje vaizduojami veikėjai turi skirtingus šių dėmenų derinius, pradedant dievais, kurie yra dvasiniai, turi Asgardo lygio įstatymą ir yra bekūniai arba turi patobulintą materialią formą; ir baigiant „nykštukais“ bei „elfais“. Žmogus yra dvasia, turinti aukštą išsivystymą, kuris prilygsta dievų lygiui, tačiau jis apribotas žemo lygio materialiu įstatymu ir netobulu fiziniu apvalkalu. Kitaip sakant, kas kas nors yra vertinama ne pagal išorinį, o pagal vidinį lygį, arba sąmonės kokybę. Dievo sąmonė turi dvasinį įstatymą, valdo klodus, tačiau įkalinta materialiame kūne, kuris ribotas ir netobulas, darantis įspūdį, kad jis išsemia visas Dievo sąmonės galimybes. Norint šį klausimą suprasti teisingai, reikia žiūrėti anapus žodžių ir pavadinimų, kurie yra tik nuoroda į protą ir tikrovę. Nesugebant to padaryti, kapstomasi pačiame paviršutiniškiausiame sąmonės sluoksnyje, kuris skirtas tik tikrovę paversti pasakojimu, reikalingu bendravimui. Tokios dvasinės sąmonės istorijoje atsiradimas, išnirimas iš transcendencijos yra metafizinis įvykis, kuris sukuria proveržį civilizacijoje, keičia jos formą, perspektyvą, galimybes ir veiklos mastą. Kadangi toks įvykis ateina iš anapus, įvykiui pasakoti naudojama mito forma, nes reikia aprėpti anapusinę dimensiją, kuri anapus žmogaus pasaulio ir istorijos. Toks atvejis buvo Jėzus iš Nazareto, kurio gyvenimas istorijoje įgijo mitologinę dimensiją, laikant jį pasiuntiniu iš anapusinės realybės, sukūrusiu centrinį civilizacijos istorijos procesą šalia Romos imperijos ekspansijos.

• juodoji liepsna