Įprasta laikyti, kad juslinis pasaulis yra tikrovės vieta, o subjektas, psichologija – netikrovės, taip nustatant jų hierarchiją ir subordinaciją. Tačiau šis požiūris filosofijoje nebūtinai teisingas ir galimas gilesnis bei teisingesnis žmogaus sąmonės aiškinimas. Tradicijoje nusistovėjo du pagrindiniai požiūriai: Aristotelio viršenybės ir Platono viršenybės, kur kiekvienu atveju arba vienas, arba kitas pasaulis laikomas pamatiniu. Aristotelio pasaulis valdomas akių ir kuriamas išorinio šviesulio, vadinamo Saule; Platono pasaulis, esantis galvos ir kūno srityje, valdomas miego neuronų ir gyvena miego ir būdravimo ciklo principu. Jeigu laikysime, kad sąmonė yra kažkokia substancija, turinti aktyvumo ir pasyvumo fazę, tai ji pirmesnė už tą jos dalį, kuri suformuojama tik informacijos. Sąmonė yra rodanti, o informacija yra rodoma. Materija yra tik vaizdas, o sąmonė tikra tikrovė, kurios sukurti vaizdiniai yra pirmesni ir tikresni už tikrovę.

Vidinę ir išorinę erdvę sudaro įvairios fenomeninės ir šmėklinės sumavimo projekcijos, turinčios įvairų šaltinį ir „realumo“ statusą. Jos vadinamos sumatais, kurie ateina iš kokios nors žmogaus pirmapradžio kūno arba išorinės terpės, kur visais atvejais realumas yra substancialus, kokia nors substancijos atmaina ar būsena. Informacija gali būti gaunama iš vidinių būsenų: kūno ir psichikos organų, kontaktinių sąveikų ir išorinių signalų. Visi jie materialūs ir substancialūs, atitinka kokios nors terpės logiką ir kokybes, todėl jų realumas neginčytinas. Tikrovė yra viskas: mintis, jausmas, savastis, dvasia, daiktas, materija, energija. Negana to, kadangi žmogaus suvokimas pastatytas ant sąmonės pirmumo, iš šios, transcendentalinės Platono srities ateinantys informacijos sumatai – realesni už ateinančius iš priekinės spektro linijos dalies. Tai svarbu todėl, kad platoninėje dalyje galime pamatyti sumuojamas tas transcendentinės tikrovės formas, kurios sudaro giliąją jos šaknį, yra psichinių laukų terpė. Remdamasis savo tradiciniu skirstymu, laikau, kad daiktišką realybę sudaro energetinės substancijos formos, o psichinę realybę – informaciniai laukai bei substancijos. Kitaip sakant, laikau, kad transcendencijoje, jos tolimojoje dalyje, yra kvantiniai laukai, kurie turi informacinį, o ne energetinį ar dinaminį pobūdį, ir sudaro realybės psichinį sluoksnį. Ši savybė nėra tik vidinė pirmapradžio kūno būsena, bet yra kosminis informacinis tinklas, kuris rodo panpsichistinį kosmoso, kuriame gyvename, vaizdą. Ši dalis neturi būti nuvertinama, ir, manau, kad šis eterinis, bozoninis, informacinis sluoksnis turi būti laikomas realumo ir substancialumo vieta tikrovėje, kuri kuria žmogaus oloje mintis, jausmus ir vaizdinius.

Pasiekę pirmą lygmenį ir supratę, kad mintys yra informacinės substancijos daiktai, turime žengti toliau, prie dvasinės žmogaus savasties ir pažiūrėti, koks įmanomas žmogaus juslumo išplėtimas, semiant galimybes iš abiejų krypčių. Žmogaus sandaroje išskiriu tris sluoksnius, kurių išoriškiausias yra energetinės gaublės signalo sukurta vaizdas, vadinamas Aristotelio pasauliu, kuriame matome įvairius regimus ir neregimus daiktus, kurie įkalbinami sąvokomis. Antras sluoksnis yra informacinės gaublės sukuriami artefaktai, kurie jau labiau nutolę į giliąją savasties dalį, ir yra organų kuriami jausmo, prasmės, reikšmės, logikos sumatai. Jie, remiantis prieš tai išdėstyta logika – realesni už daiktus, nes artimesni žmogui, jį kuriančiai šakniai, o kas artimiau, tai ir tikriau. Ir paskutinis sluoksnis yra dvasia, arba kuriančioji gaublė, kuri veikia kaip sietuva, susiejanti tiek fizinę, tiek psichinę dalį. Jeigu kaip pavyzdį imtume sąmonę, tai joje atsispindi visi trys sluoksniai ir visuose juose įmanomas anapusinės realybės suvokimas. Kokia yra tikrovės prigimtis ieškoti galima ne tik išorėje, bet ir viduje.

Taip prieinu prie trečiosios juslės koncepcijos, kuri mąstoma iš Aristotelio sąmonės perspektyvos. Ši sąmonė turi dvi pagrindines jusles, tokias kaip rega ir klausa, sudarančias priekinės sąmonės sumavimo karkasą. Ypač svarbi yra antroji juslė ir juslumas, vadinamas garsu, nes jis yra kalbos, žodžių ir gramatikos, pagrindas. Tai judanti ir judri informacinio juslumo forma, kuri susieja psichikas, daro įmanomą jų formavimą, aprengimą aukštesnio lygio už gamtinį įstatymu. Rega ir vaizdas – dar gamtinio įstatymo forma, o garsai ir kalba – jau antro, kultūrinio įstatymo terpė, kuri kuria skirtingas tautines sąmonės formas, priklausančias nuo konkretaus garsinio kodo. Tačiau tai ne paskutinė juslumo forma, ir, manau, kad įmanomas dar aukštesnio lygio juslumas, kuris jau būtų ekstrasensorinis. Šį juslumą vadinu trečiąja jusle ir sieju su prieš tai išvardintais sąmoningumo sluoksniais. Jeigu norisi vidinį „juslumą“ laikyti fiktyviais artefaktais, priešingais tikrovei, reikia permąstyti savo substancijų hierarchiją ir suvokti, kad substancijų realumas ar nerealumas – reliatyvus, vertinamasis supratimas.

Laikau, kad ši trečioji juslė gali ateiti iš trečio, giliausio sumatoriaus sluoksnio, kurį tapatinu su dvasia, juodąja liepsna, savastimi, arba sietuva. Išskiriu tokias šios juslės formas: tulpos ir alpos. Tulpa sukuriama iš vidinių resursų, kurie kaupiami kognityviniuose organuose, ir jos išskirtinis bruožas, atskiriantis ją nuo vaizduotės – tas, kad ji yra priekinėje sąmonėje. Tulpos tai vaizdiniai ir objektai, kurie imituoja išorinį sumatą, bet yra pilnai sukurti žmogaus valios ir nuo jos priklauso. Šis sugebėjimas – svarbus magijoje, okultizme ir ezoterikoje, nes padeda vizualizuoti nematomą, metafizinį pasaulį, jo kosmologiją ir susikurti transcendencijos nematomos dalies simuliatorių. Filosofijoje – tai fiktyvūs objektai, neturintys realumo, trikdantys sąveiką su pasauliu, skatinantys iš bendros realybės vaizdo bėgti į individualų pasaulį ir jame užsidaryti. Alpas laikau išorinėmis projekcijomis, kurios jau ne vidinės sumuojamos organų būsenos, bet išorinės projekcijos, arba sievos. Yra tokios jų rūšys: dvasinė alpa, juslinė alpa ir techninė alpa. Visos jos turimos priekinėje sąmonėje, objektyviojoje bendrosios gaublės dalyje.

Tam, kad pamatytum dvasinę alpą, turi nusiimti signalinę ir informacinę sąmonę ir leisti, kad sujungimą darytų gilioji, dvasinė bendrosios gaublės dalis, kuri pasirodo prieblandoje ar tamsoje, kai netrukdo kiti signalai. Dvasinės alpos leidžia priekinėje sąmonėje matyti hipostratinį artimąjį pasaulį, kuriame veikia paprastai nesuvokiamos struktūros ir gyvūnai. Dvasinėje sietuvoje, ekstrasensoriniu būdu matosi žmogaus apsauginis, energetinis sluoksnis, kuris apsaugo kūną nuo parazitų, neleidžia prasibrauti jiems prie vidinių dalių ir sukelti biologinių / energetinių pažeidimų. Taip galima pamatyti „vorus“, „vabzdžius“, kurie tik energetiniai ir yra dvasinių alpų kategorijoje. Tai įmanoma dėl to, kad dvasinė sietuva, kurią vadinu juodąja liepsna, sumuoja tik subtiliu būdu ir šis sumavimas užgožiamas energetinių ir informacinių signalų. Tačiau juos nusiėmus, galima gauti dvasinio sumavimo patirčių. Juslinė alpa, tai tikra hipotetinė trečioji juslė, šalia regos ir klausos. Jai atsirasti reikia naujo signalų surinkimo organo, kuris sąveikautų su hipostrata ir mokėtų sumuoti surinktus signalus. Ši trečioji juslė galima kai kuriuose gyvūnuose, kaip ultragarso echolokatorius, elektrinių ir magnetinių signalų sensoriumas ir pan. Paprastai žmogus trečiosios juslės neturi, nebent būtų atsiskyrusio porūšio, apie kuriuos kol kas nežinome arba atsiras ateityje. Ir paskutinė, techninė alpa atsiranda sukuriama psichotroniniais implantais, kurie projektuojami į priekinę sąmonę. Kad tai būtų tikra juslė, reikia, jog būtu sumuojama tikra hipostrata, o ne šiaip koks fosfenas, kaip dirginant akies receptorius arba kuriant neurorecepcinius artefaktus.

Juslumas paprastai sumuoja energetinės gaublės hiostratinius objektus, daiktus, kurie susiję su mendelejevine substancija. Nesumuojami bozoniniai laukai arba informacinės gaublės struktūros, susijusios su visuotine panpsichistine visata, atsakinga už subjektyviosios dalies gyvūnuose sukūrimą. Visi gyvūnai sudaryti iš energetinių ir informacinių substancijų ir turi vidinį ir išorinį „daiktiškumą“. Tuo tarpu kiek tai būdinga augalams – nežinoma: ar jie savo pirmapradžiame kūne turi tik energetines substancijas ar ir informacines ir gali sumuoti psichiniu būdu? Tai bus įmanoma atsakyti tik tada, kai bus ištyrinėtas visas substancijų diapazonas, nuo energetinių, informacinių iki kuriančiųjų arba dvasinių. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad tikrovės suvokimas pastatytas ant informacinių laukų, nes jie – fundamentas į kurį įstatyta visa likusi tikrovė, kuri sureikšminama tik paskui, įvykdžius interpretacinį apvertimą. Tai grindžiama tuo, kad turi būti žiūrima ne kaip suvokiama, bet kaip veikiama, kur veikiama.