Žmogaus ir tikrovės paslaptį nuo seno įprasta vaizduoti Uroboro simboliu, kuris yra žiedu susisukusi gyvatė arba drakonas, kurio svarbiausia dalis yra ta, kur susijungia jos galva ir uodega. Galva žymi dvasinę tikrovės pusę, o uodega – materialią, kurios žmogaus sandaroje susijungusios į vienį, kaip juodoji liepsna ir įstatymas. Juodoji liepsna yra dvasia, dvasinė žmogaus kryptis, kuri daug gilesnė už grubią sąmonę ir yra tai, kas stebi ir suvokia tikrovę bekalbiu ir bežadžiu būdu. Pasaulis yra įstatymas, kuris sukuria objektinę dvasios kryptį, į kurią orientuota gilioji žmogaus savastis. A. Šliogeris šią struktūrą vadino Niekiu ir Esmu, kurie yra prigimtinės metafizikos pirmapradės duotys, kaip pirma ir antra pradžia. Niekis yra ne kas kita kaip dvasia, o Esmas – įstatymas į dvasią, sukuriantis gamtinės transcendencijos fenomeninę dalį, kurios paviršiuje yra daikto veidas, fasadas, o gelmė – būtis. Žinoma, A. Šliogerio aprašyta pirmapradė sątvaro struktūra išplečiama, nes tai, ką filosofas redukavo, galima sugrąžinti ir pažiūrėti kaip tai atrodo tematizavus fundamentinę žmogaus metafiziką.

Pirmas įstatymas yra materiali gamta, valdoma gamtinės būtinybės, kuri yra ne tiek valių, kiek energijų padarinys. Visa gyvybė palenkta būtinybei, apibrėžiančiai gyvūną ir jo gyvenimo ciklą, nuo gimimo iki mirties. Tas pat galioja tie nejudančiai, tiek judančiai gyvybei, kurių ekosistemos dalis yra ir žmogus. Gyvybė yra ekosistema, padalinta į konkuruojančia grupes, suskirstytas hierarchiškai ir turinčias laikyti gamtos įstatymo, jeigu nori išgyventi. Gyvybės sferoje šuolis buvo pasiektas sukūrus kultūrinį įstatymą, kurio pagrindas yra kalba ir mokėjimas naudotis įrankiais, atsirandantis sumanumo dėka. Kultūrinis įstatymas pradeda kurti kosminį mitą, kuris pradeda reguliuoti bendruomenių gyvenimą kaip ir gamtinis įstatymas, bet jau iš proto krypties. Taip išorinė ir vidinė žmogaus gamta sukultūrinama, iš gyvūno arba žvėries sukuriant civilizuotą žmogų. Trečias įstatymas yra mokslinis, atsirandantis tada, kai žmogus pradeda suprasti ne tik išorinę gamtos, bet ir vidinę jos logiką ir ją instrumentalizuoti. Šis įstatymas sukuria dirbtinę realybę, kuri pavirsta į miestietišką, techninę visatą, kurioje fundamentas yra žmogus, žmogaus valia ir jo valios sukurta dirbtinė tvarka, kuri primetama gamtai. Ir paskutinis, ketvirtas įstatymas yra pati juodoji liepsna, kuri išgryninama iki gryno lygio, vadinamo giliąja savastimi, sukuriantis žmogaus dvasinę akį, su kuria žmogus į tikrovę gali žiūrėti viršžmogišku žvilgsniu. Tai gilioji žmogaus dalis, kuri parodo tą sunkiai apčiuopiamą sątvaro dalį, kurios užduotis – užsiimti teorija, stebėjimu, suvokimu, ir kuri atsijusi nuo visų, tiek vidinių, tiek išorinių, fenomenų. Giliosios šios žmogaus dalies struktūros nepasiekiamos protui, nes jis susiliejęs su sąmone, tačiau pažiūrėjus, ar įsimąsčius, dar giliau išryškėja, kad už šios paviršinės tikrovės, turi būti kita, dar pirmapradiškesnė, kurią I. Kantas vadino transcendentalumu.

Pasak A. Šliogerio, filosofinė būsena atsiranda tada, kai įsimąstoma į tikrovę, kaip ji pasirodo susiliejus pirmam ir ketvirtam įstatymui, tai yra dvasiai ir gamtai. Šiame susijungime išorinį pasaulį galima matyti tokį, koks jis atsiveria savo pirmaprade forma, kurioje gimsta idėjos, išreiškiančios šios tikrovės esmę. Tos idėjos gali turėti silpnąjį, kultūrinį arba stiprųjį, mokslinį pavidalą, kurie vadinamos drakono akimis. Pirmo tipo drakono akis kuriama iš kalbos ir kitų kultūrinių bei menini formų, tokių kaip vaizdas, muzika. Joje susiformuoja pirmapradėje būsenoje gimstantys tikrovės archetipai, kurie tampa didelių kolektyvų ir istorinių epochų fundamentaliomis formomis. Vienas jų yra maištas prieš Dievą ir jo pasekmė – pragaro bausmė, bei prarasto rojaus ilgesys. Šis principas ypač ryškus antro tipo drakono akyje, kuri kuriama jau mokslo eroje, kurioje žmogus atsisuka į save, nusisukdamas nuo transcendentinio tikrovės pagrindo ir pradeda antropoceno epochą. Mokslo eroje žmogus jau toks stiprus ir savimi pasitikintis, kad jam nereikia pagalbos, nes jo protas toks galingas ir išsivystęs, iš sumanumo lygio pakilęs yra ratio, kad sugeba visas iškylančia problema išspręsti pats. To nebuvo ankstesnėje, teoceno, eroje, kur žmogus į tikrovę žiūrėjo iš išorinės perspektyvos, arba tą išorinę perspektyvą jungė su subjektyvia, Tėvo ir Sūnaus, arba įsikūnijusio Dievo, archetipe.

Imant ketvirtą įstatymą, kuris žymi vidinę, transcendentalinę kryptį, kuriama mitinė žmogaus kelionės transcendencijoje idėja, iš kurių įtakingiausia – Jėzaus iš Nazareto mitas, kuris kaip Tėvo Sūnus, AlfaOmega, buvo juodoji liepsna, tiesiogiai sujungta su metafizinės tikrovės fundamentu, žiūrinti į tikrovę metafiziniu žvilgsniu, regėdama kiaurai per gyvūninės psichikos, proto ir sąmonės iliuzijas, regėdama nematomą vidinę gamtinio įstatymo logiką; ji buvo išskirtinių galių bei sugebėjimų, kurios šiais laikais imituojamos tik mokslo prietaisais. Kai dvasia regi dvasią kiaurai per gamtinį įstatymą, ji pakyla į aukštesnės, dieviškos egzistencijos lygmenį, mato hipostratines tikrovės ir žmogaus dalis, nematomą gyvybę, transcendenciją, supranta jos logiką, gali daryti dvasinį poveikį, gydyti. Jėzaus iš Nazareto mitologijoje kalbama kaip tik apie tokį žmogų ir tokias galias, kurios žiūrint iš gamtos įstatymo perspektyvos atrodo kaip stebuklai. Ir iš tiesų, ketvirtas įstatymas niekaip nesuderinamas su pirmuoju įstatymu, ir dvasia visada aukščiau už gamtą. Tai nereiškia, kad pradinė materija tiesiogiai veikiama ar valdoma dvasios; iš tikro, kadangi materija yra apsupta ir persmelkta dvasios, tai poveikis yra tik per ją, dvasia į dvasią, pagal ketvirto įstatymo galimybes. Todėl, kiek žmogus yra gamta, jis paklūsta gamtos įstatymui, o kiek dvasia – dvasiniam. Ir dvasinė realybė aukštesnė už materialią. Ši istorija pasakojama iš perspektyvos, kuri yra objektinės, didžiosios sievos krypties, su kuria tiesiogiai susijusi dvasinė savastis, kurią „aktyvavus“ galima matyti neregimą, dvasinį pasaulį, daryti jam poveikį: gydyti, ginti, gelbėti ir pan.

Priešinga kryptis yra gamtinis žmogus, dar neišsivystęs laukinis, neturintis nei silpnosios, nei stipriosios drakono akies, nei atsivėrusios dvasios. Jis vadovaujasi mažąja psichika, fiziologija, emocijomis, bei instinktais, kuria bandas, primityviai naudoja įrankius ir skiriasi nuo kitų gyvūnų tuo, kad naudojasi ne fiziniais pranašumais, bet sumanumu. Tiesą sakant, nuo tokio gyvūninio žmogaus dvasinis pasaulis nebūtinai uždarytas, ir jis gali pasirodyti net nepraėjus kultūrinio ir mokslinio vystymosi etapo, nes ši logika ne tiek istorinė chronologija, kiek metafizinė galimybių erdvė kiekvieno žmogaus prigimtinėje šviesos arkoje. Taip pradeda gimti pirmos gamtos sudvasinimo, kosminės tvarkos, aukštesnio dievų pasaulio idėjos, animizmas, totemizmas, ritualai, apeigos ir pan. Tik daug vėliau atsiranda vadinamoji aukštoji, „industrinė“ kultūra, kuri „gaminama“ profesionalų. Šis pirmykštis pasaulis yra natūralaus dvasingumo epocha, kuri truko šimtą tūkstančių metų ir į masinę isteriją pavirto tik paskutiniais tūkstantmečiais. Šioje vietoje į save galima pažiūrėti kaip į Žmogaus sunų ir kaip į Dievo Sūnų, turint omenyje priešingas struktūras, arba subjektinį ir objektinį polių:

[Dievas][Dvasia][Sūnus] – [Polis] – [Sūnus][Siela][Žmogus]

Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaip dvasia, yra gimęs iš Dievo, nes ji yra dieviškos substancijos dalelė, kuri įeina į žmogaus sandarą. Kita dalis ateina iš Žmogaus, kuri turi genetiškai programuojamą sielą, materijos ir dvasios jungtį, ir yra Žmogaus genealoginis / bendruomeninis projektas. Šią struktūrą galima žiūrėti realistiškai ir kaip mitą, priklausomai nuo to, koks požiūris į tikrovės fundamento prigimtį ir jo galimybes būti įsikūnijusiu Dievo sūnumi, kuris tuo pačiu yra ir Žmogaus sūnus, nes naudoja jo fizinį apvalkalą ir gimsta iš motinos fiziniu būdu.

Tokia yra ketvirto įstatymo paslaptis, kuri yra metafizinės, mitologinės krikščionybės misterija, daugiausiai atskleidžiama gnostikų raštuose, kurie yra autentiškas krikščionybės mokymas, apimantis pilną transcendentinės hierarchijos teoriją, kurioje aprašomas pasaulis iš Dievo perspektyvos žmonių, kuriems ši perspektyva buvo atverta vidinėje akyje.

• juodoji liepsna