Ankstesniuose tomuose naudojau terminą „istorijos sigilas“, kuriame buvo rodoma tik antitezės dalis tarp mito ir istorijos, tačiau, kaip žinome iš Hegelio dialektikos, yra trys pakopos: tezė, antitezė ir sintezė. Dėl šios priežasties istorijos sigilą papildę trūkstamomis dalimis gauname pilną „civilizacijos sigilą“, kuris žymimas rombo figūra. Jos pagrindas yra A kampas, tezė, kuri interpretuojama kaip gyvybė, gyvybės filosofija, sudaranti gyvenimo pamatinę teorinę sistemą, nuo kurios prasideda visos kultūrinės ir civilizacinės evoliucijos. Gyvybė ir gyvenimas yra tas išeities taškas, nuo kurio pradeda visi filosofai ir filosofijos: nuo tiesiogiai patiriamo pasaulio ir savo vidinės realybės, kurioje gimsta pirmapradis santykis su transcendencija, bet dar gyvūno lygyje. Šiai pakopai būdinga gamtos magija, gamtos jėgų garbinimas, animizmas ir totemizmas. Jeigu tai filosofija, tiriama gamta, gyvas pasaulis, suformuluojamos pirmos kosmologinės idėjos ir žmogaus gyvenimo prasmės bei paskirties interpretacijos. Toliau, kai bendruomenė tampa politine, senovės graikų prasme, tezė išsivysto į pirmą antitezės dėmenį, kuris yra istorija, žymima B raide. Kad ji atsirastų, reikalingos tokios sąlygos: kalendoriaus sukūrimas, kalbos susiformavimas, rašto atsiradimas ir tekstų rašymo technologijos, reikalingos duomenų, archyvų kaupimui. Kaip atskiras požiūrio į tikrovę principas Vakarų civilizacijoje istorija susiformavo senovės Graikijoje, kuri archetipinę istorijos formą pakeitė į faktografinę ir tiriamąją. Galutinai šis principas buvo įtvirtintas Vakarų Europos universitetuose, kuriuose turėjo apibendrinti ir chronologizuoti daug praeities paveldo duomenų, kurie buvo surikiuoti į linijinės pažangos istorijos modelį. Priešingas antitezės dėmuo yra mitas, žymimas C, kuris nuo seno buvo civilizacijos formos šaltinis, tačiau iki žydų modelio atsiradimo tai buvo politeizmas, kuris propagavo policentrinę transcendencijos teoriją. Žydai Biblijoje įvedė vieno Dievo koncepciją, kuris yra transcendencijos valdovas ir šeimininkas, valdantis žmones ir tautas, vedimo per istoriją principu ir baudžiantis arba apdovanojantis priklausomai nuo to, kaip žmonės laikosi Įsakymų. Ši Biblijos istorija užbaigiama Dievo įsikūnijimo mitu, kuris atėjo į šį pasaulį gelbėti nusidėjėlių sielų ir civilizacijos istorijai uždėjo archetipinę struktūrą: įsikūnijimas, mokymas, mirtis ant kryžiaus, prisikėlimas ir geroji naujiena, kuri yra visos planetos sukrikščioninimo pagrindas, turintis vykti iki laikų pabaigos, kurį vainikuoja Antrojo atėjimo ir Paskutiniojo teismo idėja, su kuria užbaigiama istorija. Ir D kampas užbaigia civilizacijos teorinio modelio struktūrą antitezės konvergencijos tašku, arba sinteze, kur transcendentinis pasaulis susilieja su istorija į vieną visumą, kuri įsikūnija drakono akyje, matančioje šį ir aną pasaulį viename žvilgsnyje, gnostinėje sąmonės dalyje.

Tai apibendrinama tokioje schemoje:

Joje tiek „logikų“, kiek yra raidžių ir jų kombinacijų, žyminčių pagrindinius sigilo junginius:

AB – politika, gamtinių bendruomenių judėjimas link polio santvarkos;

BD – imperija, kuri atsiranda tada, kai respublika, vykstant istorijos progresui pereina į globalinę, imperinę fazę;

AC – tikėjimas, paprastų maginių ir okultinių bendruomenių perėjimas prie išvystyto kulto sistemos;

CD – kulto ir tikėjimo virtimas oficialia bažnyčia, pripažįstama politinės valdžios;

AD – atitrūkusios civilizacijos sąveika su vietinėmis, gamtinėmis bendruomenėmis, santykis tarp planetinio ir vietinio lygmens;

BC – valdžios ir religijos santykis, konkuruojant dėl galios, rodant priešiškumą arba palankumą.

Šis sigilas rodo tokias civilizacijos evoliucijos pakopas: pamatinės vietinės bendruomenės; divergencija į istorinę ir metafizinę begalybę; ir galiausiai begalybių konvergencija bei susiliejimas. Ši konvergencija drakono akyje, baltojo drakono civilizacijoje galima santykiniu arba absoliučiu būdu, kai vyksta teorinė sintezė tik gnostinių implantų lygmenyje ir yra daugiau valstybės diegiama ideologija, su kuria ji formuoja civilizacijos psichovektorių; ir absoliuti, praktinė sintezė, kuri yra ne teorinė bet techninė. Teorinės sintezės drakono akyje daugiau juodojo drakono civilizacija, turinti silpnąją formą arba mažą hipostratos informacinio ploto atskleidimą; o techninė sintezė yra stiprioji forma, būdinga mokslui, kur vyksta tikras hipostratos atvėrimas, kuriame ją sugebama paversti manipuliuojama substancija. Tokių sintezių Vakarų civilizacijos istorijoje buvo keli atvejai, pradedant žydų tautos sandora su Jahve, kuri pasakojama juodojo drakono rašytiniame monumente, vadinamame Biblija. Ši sintezė turėjo du etapus: judėjišką ir krikščionišką, kur paskutinis, Naujojo testamento pavidalu, iš antitezės į sintezės fazę perėjo tada, kai krikščionybė buvo padaryta Romos imperijos valstybine religija, taip sujungiant istorinį ir mitologinį projektą, kurio ekspansija vyko minkštosios ir kietosios galios priemonėmis, vykdant invaziją į pagoniškus kraštus. Filosofijoje ši sintezė, bet dar juodojo drakono lygyje, įvykdyta G. Hegelio filosofijoje, kur jis istoriją laiko absoliučios dvasios sklaidos arena, kuri, vis geriau pažindama save, veda prie aukščiausio civilizacijos taško, „dvasios“ maksimalaus atsiskleidimo šiame pasaulyje, sujungiant mito ir istorijos realybes, pilnai viena kitai atvertas ir susietas maksimaliu susiejimu. Mokslas iš pradžių kuriamas kaip istorinis projektas, kuris siekia atsiriboti nuo mito, nuo transcendencijos, deklaruodamas savo empiriškumą, faktiškumą, įrodomumą. Tačiau sugebant užgriebti vis daugiau hipostratos ir padarius čia tikrus proveržius, mokslas vėl atsigręžia į transcendenciją ir ieško santykio su ja jau kitos ideologijos rėmuose – ekspansijos ir užkariavimo. Maksimali mokslo ir transcendencijos sintezė yra baltojo drakono civilizacija, kurios dabartinė stadija vadinama optimistiniu transhumanizmu, kuris ypač populiarus JAV, kuri norėtų būti šios civilizacijos centru planetoje, arba išrinktąja „tauta“, panašiai kaip žydai savo Dievo tautos istorijoje, bet dabar jau mokslinėje tikrovės interpretacijoje. Prasidėjus šiai fazei JAV sugrįžtama prie pradmenų: magijos, mitologijos, religijos, kurios suliejamos su mokslo atradimais, fantastinėmis technologijomis, kurių galimybės prilygsta senoviniams burtams, kurie šiais laikais jau ne norimi, bet realiai valdantys hipostratinę tikrovę, nes ji atskleista ne įsivaizduojamu, bet tikru atskleidimu.

Baltojo drakono civilizacija būtų tarsi koks žiedas, juosiantis visas tris bendruomenių formas: gamtines, politines ir religines, sukuriant joms teorinį pamatą ir įstatant į rėmus, kurie padeda neišklysti iš kelio, kuris veda žmonių rūšį į tikrą išsiaukštinimą ir klestėjimą. Gamtinės ir religinės bendruomenės būtų centre, sudarančios tautos branduolį; politinė būtų santvarka garantas, sudarantis sąlygas kurti laisvą ir pasiturintį gyvenimą; o baltojo drakono civilizacija yra planetos sargai, kurie kuria strategiją planetos vidinių procesų vystymui ir gina nuo išorinių grėsmių, kurios taip pat realios ir nuo kurių apsiginti reikia avangardinių technologinių. Yra pasakojami gandai, kad ši atsiskyrusi civilizacija sąveikauja su žmonija netinkamai, laiko žmogų tik vergu ir išnaudojamu resursu, tačiau kaip yra iš tikro žino tik tiesiogiai susidūrę su šia civilizacija, blogąja arba gerąja prasme, ir norėtų savo problemas įrašyti į svetimą sąskaitą. Tarp paprastų žmonių ir elito – gana didelis išsivystymo skirtumas, kuris matuojamas drakono akies atvėrimo lygiu. Drakono akis iš dalies yra įgyjama sąmonės forma, turint galimybę prieiti prie centrinių civilizacijos doktrinų ir intensyviai mokantis, tačiau kadangi mokymasis ne tik teorinis, bet ir praktinis, daug kas tam neturi galimybių. Kita vertus, nemažiau svarbios ir įgimtos sąmonės savybės, kurios yra padidinti proto sugebėjimai, aukštas intelektas, dvasinis išsivystymas, kurio neįsidėsi nei žinių, nei prietaisų priemonėmis. Dar pridėjus technines galimybes, tokias kaip proto moduliai, kuriuos vadinu eteriniais psichikos integratoriais, protai tampa neprilygstami ir nenukonkuruojami. Žinoma, protas – ne viskas, bet turint valdovo pareigas be šių priemonių nesugebėtų dirbti nė vienas žmogus, tad darbo pasidalinimas yra neišvengiamas.

Hipostratos, arba transcendencijos, šeimininkais nori būti visi, tačiau ar tokia „tauta“ yra, nėra žinių. Matome, kas norėtų būti – amerikiečiai, rusai, kinai, – tačiau koks jų tikras vaidmuo, žiūrint paviršutiniškai suprasti neįmanoma. Ką daryti geriausia Lietuvai – kitų skyrelių tema, iš dalies atskleista, iš dalies atskleisima ateityje.