Kadangi sątvaro psichinis pagrindas turi aiškiai išreikštą analitinę struktūrą, formuojantis kolektyvams ir jiems vystantis istorijoje išryškėja tam tikri dėsningumai, priklausantys nuo vidinių formų. Didele dalimi tos formos jau buvo aprašytos, ir šiame skyrelyje išryškinsiu kai kuriuos elementus, kurie pradinės mokyklos lygmenyje turi sudaryti pagrindines orientacijas. Tai vadinamasis civilizacijų sigilas, kuris jau buvo minėtas, tačiau šį kartą į jį pažvelgsiu išgrynintu būdu, kiekvieną kampą aprašydamas išgryninta sąvoka, kuri sudaro kultūrinio gnostinio implanto pagrindą. Tai pagrindinės proto „idėjos“, kuriose vyksta kolektyvinių junginių evoliucija, pirmiausiai pasireiškianti per civilizacines struktūras ir psichovektorius. Hegelio tezę, antitezę ir sintezę patogu žymėti kaip rombą, kuriame yra dvi išsiskiriančios, arba diverguojančios struktūros: sątvaro (Lim ir Inf) bei jo laikinių / erdvinių dėmenų (istorija ir mitas). Sątvaras gali būti pradinis arba, kitaip sakant, laukinis, dar neužkrautas gnostiniais implantas ir begalinis, su pilnai išsivysčiusiu kultūriniu arba techniniu rišliu, veikiantis daugiau proto, o ne signalinės sąmonės pagrindu. Taip pat sątvare naudojami du dėmenys, tokie kaip laikas ir erdvė, formuojantys istorijos ir mito metafizines zonas, kurios išsivysto kultūriškai augant proto lygiui, žinioms, kaupiantis paveldui, kuris dabar jau užrašomas, saugomas, archyvuojamas.

Ši struktūra sudaro sąlygas vystytis kolektyvams, kurie per ilgą gyvenimo kartu laiką sukuria stabilias socialines, kultūrines ir psichines formas, kurios senąjį, gamtinį žmogų paverčia civilizuotu. Ši mintis apibendrinama paveiksle, kuris pateiktas toliau.

Pagal šią schemą matosi, kad paprasta gyvūninė sąmonė gali išsivystyti laike, kuris žymi istorinę / politinę psichikos formavimosi kryptį. Tai sekuliarus šiapusinis pasaulis, kurio dėmesyje daugiausiai yra politinės bendruomenės valdymo pragmatiniai klausimai, susiję su valstybės organizacija, turinčia spręsti viešus bendruomenės ir visuomenės klausimus. Čia apibrėžiama žmogaus samprata ir socialinė santvarka, kurioje organizuojamas darbas, kūryba, valdymas ir daromi genealoginiai sprendimai, jungiant turtus bei genetines linijas. Šioje orientacijoje sątvare pagrindinis komponentas yra kalendorinė laiko sistema, chronologinis įvykių interpretavimas, kuris egzistencijos įvykius organizuoja laiko tiesėje, suteikdamas jiems begalinės pažangos iliuziją. Žmogus ištirpsta laiko vaizdinyje, tapsme, kuriame viskas laikina, nėra nieko pastovaus, vertybės ir papročiai keičiasi priklausomai nuo šios dienos aktualijų, sukuriant reliatyvumo jausmą, netikėjimą ir nepasitikėjimą absoliučia tiesa, kuri pavirsta tik perspektyvinėmis galios interpretacijomis. Laikas pereina tokias pakopas: individuali egzistencija, kolektyvinis paveldas ir protinis istorijos konstruktas, sukuriantis sekuliarios, istorinės civilizacijos naratyvą. Kita sątvaro vystymosi kryptis yra į erdvę, kuri formuoja tikrovės hierarchinį vaizdinį, pradedant nuo metafizinės kosmo teorijos, sudarytos iš mitinių karalysčių, esančių tiek šiapusinėje, tiek metafizinėje realybėje. Tai savotiška metafizinė geografija, kurioje vyksta žmogaus šiapusinė ir anapusinė kelionė, kurios reikšmingi įvykiai pasakojami kaip istorijos, vadinamos mitais. Jie pasižymi tuo, kad juose svarbus ne laiko, bet erdvės aspektas, kuris rodo žmogaus gyvenimo „geografinę“ interpretaciją. „Pasauliai“ yra žmonių, dievų, demonų, kuriuose žmogus gali patirti nuotykių, turinčių reikšmę visai bendruomenei, todėl jie surenkami į rinkinius, kuriant mitologijos paveldą, iš kurio susiformuoja religinė / mitologinė civilizacija, atsitapatinanti nuo šiapusinio pasaulio, visą dėmesį nukreipiant į amžinybę, arba gyvenimą po mirties, o šis gyvenimas laikomas tarsi pereinamąja būkle, kurioje žmogus paruošiamas, išbandomas, kad būtų galima įvertinti jo savybes ir išrinkti tolesnės egzistencijos rangą.

Trečio tipo civilizacinis gnostinis implantas priešpastatomas paprastai bendruomenei, kuri turi ribotą sątvarą, dar neatvėrusį metafizinės dimensijos, ir yra orientacija į begalybę, kurioje peržengus ribą erdvėje ir laike, įvysta jų susitikimas, kitaip sakant „begalinė sintezė“. Šioje vietoje dvi minėtos divergencijos subėga į vieną tašką, pradedant artėti istorijai ir mitui, arba laikiniam sątvaro aspektui ir erdviniam. Atsiranda „mitologijų istorija“, kuri ne kas kita, kaip civilizacijų istorija, kurioje tiriamos įvairios skirtingų civilizacijų mitologijos. Tai atsitinka tada, kai planeta pasiekia paskutinę savo vystymosi stadiją, tikrą mokslą, kur laikas ir erdvė tiriami mokslo metodu, tikru atvėrimu atveriant transcendenciją ir ją paverčiant žmogaus funkcija. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu peržengiami ankstesnių civilizacijų horizontai, į jas galima pažiūrėti iš išorės, kaip į atsilikusį ir praėjusį etapą. Taip žmonija pradeda tirti pati save, ieškodami proveržių naujomis kryptimis, nes ankstesnės formos neatitinka šiuolaikinių technologinių galimybių. Tai reiškia, kad ši sintezė tarp istorijos ir mito vyksta ne ankstesnių kultūrinių formų pagrindu, tačiau naujausių, kurios atsiranda prasidėjus transhumanizmo ir posthumanizmo erai. Šioje eroje propaguojamas begalinis naujo pasaulio kūrimas, kuriame akcentuojamas techninis dirbtinio pasaulio aspektas, kurio progresas tampa pagrindiniu civilizacijos tikslu. Kitaip sakant, mito ir istorijos sintezė gimdo techniką, nes tai tikros transcendencijos tikro atidenginėjimo vyksmas, kuris, pažinus pasaulį, paverčiamas technika. To pasekmė ir yra vadinamieji transhumanizmas ir posthumanizmas: iš pradžių perkuriama tikrovė, o paskui ir pats žmogus, kuris prie jos turi būti pritaikytas. Tai reiškia, kad paskutinėje civilizacijų raidos fazėje žmogus nustoja būti aukščiausia vertybe, įkandin po „Dievo mirties“ įvyksta „žmogaus mirtis“.

Trečioje civilizacijos raidos fazėje pradeda degraduoti ir religinės ir politinės formos. Politika pavirsta technokratija, arba kitaip – technologine vergove, o religija – psichologinės kontrolės ir persekiojimo sistema, kurioje elgesys ir sąmonė kontroliuojama indoktrinavimu, vykdomu naudojant religinę formą, kurioje žmogus gyvenime įrėminamas metafiziniu būdu, iš aukštesnės realybės, kurios tarpininkais ir vietininkais pasiskelbia planetiniai imperatoriai, formuojantys žmogišką psichiką ir ideologinėmis, ir techninėmis priemonėmis. Tokiame pasaulyje laisvė tampa praėjusios eros atgyvena, dėl to išimtina iš filosofinės žmogaus sampratos doktrinos ir eliminuotina iš politinės santvarkos, kurioje, visus sujungus į telepatinį žmonių internetą, sukuriama komunistinės vergovės planeta, įgyvendinama techninėmis priemonėmis. Pradėjus užgrobinėti visas naujas kartas nuo lopšio, žmogus tampa pilnai atvertas ir pilnai indoktrinuotas, praranda savo individualumą, išvystytą savarankišką asmenybę ir iš šios „masinės sąmonės“ neturi galimybių išsivaduoti visą gyvenimą. Tai reiškia neišvengiamą kultūros smukimą, inžinerinio išradingumo sunykimą, visas šias funkcijas perkeliant į dirbtinį intelektą, veikiantį neuroninių tinklų pagrindu, noosferos debesyse ir tinkluose. Prie šios debesijos tinklo prijungus visus žmones, tapsime dirbtinio intelekto ir jo šeimininkų nuosavybe, valdoma su psichotroniniais implantais ir telepatiniais komunikatoriais. Taip išnyks senoji laisvės / būtinumo dialektika, esanti natūraliame sątvare, pakeičiama naujomis būtinumo formomis, kuriose laisvė tampa bereikalingu trukdžiu, nes žmogus tampa optimizuota tikrove, patobulinta ir pagerinta, tad nekelianti techninei ekosistemai jokių elgesio / psichologijos problemų, nes yra „neutralizuotas“, tai yra „transhumanizuotas“ ir „posthumanizuotas“. Laukinio žmogaus nepaklusnumo problema išspręsta techniškai, jį visą perskaitant ir sukuriant minkštąsias ir kietąsias valdymo bei kontrolės formas.

Prie ko prives ši tendencija – sunku pasakyti, nors, kaip jau sakiau, analitinės sątvaro struktūros įveda į šią evoliuciją tam tikras dėsningas formas: kažką išryškina, kažką susilpnina, kitaip perkonfigūruoja, pakeičia perspektyvos kryptį, uždeda naują lingvistinį turinį. Pagrindinis faktorius, žinoma, yra tai, kokiu greičiu augs technikos burbulas, kam jis bus naudojamas, kieno rankose jis atsidurs. Taip pat kokia žmogaus problematika žmogaus sampratoje bus akcentuojama: didysis žmogaus egzistencijos ciklas ar mažasis, kokia bus formuluojama žmogaus gyvenimo prasmė. Atiduoti šiuos klausimus vien tik galios santykiams – per daug primityvu, čia turėtume daugiau įtakos suteikti protui bei racionaliam klausimo interpretavimui, kuris yra filosofijos prerogatyva. Pavyzdžiui, F. Nietzsche‘ė norėjo šį klausimą atsakyti siūlydamas viršžmogio idėją, kurį jis suvokė kaip žmonijos aukščiausią tikslą ir prasmę. Tačiau aš manau, kad tokia prasme labiau tiktų būti ne žmogus, bet kosminė ekspansija, siekiant civilizaciją paversti kosmine. Gylinimasis į transcendenciją ir jo sukurti techniniai patobulinimai turi pasitarnauti kosmoso užkariavimui, įvykdant technologinį perversmą civilizacijoje, po kurio žmogus išsivaduos iš planetinio kalėjimo ir taps nuo jo pilnai nepriklausoma kosmine rūšimi. Kosminė rūšis neišvengiamai turi būti technine rūšimi, turinčia savo dvasioje dirbtinį įstatymą, sukuriantį sąlygas išgyventi nepalankioje kosminėje aplinkoje.

• 9VD