Kadangi žmogus yra įolinta būtybė, olą nešiojanti savo sandaroje, jis savo dispozicijoje turi tik tiek tikrovės, kiek įleidžiama į vidų. Padarius prielaidą, kad įleidžiama tik nedidelė dalis, o pagrindinis pasaulis lieka anapus, gaunama išvada, kad pagrindinis pasaulis yra anapus žmogaus sąmonės. Kas jis yra ir kaip suvokiamas priklauso nuo to, kas žiūri, kokia perspektyva naudojama. Visa civilizacinė ir kultūrinė informacija linkusi naudoti olos perspektyvą ir žmonijos vystymasis aprašomas kaip tik šiuo būdu. Tačiau tai ne vienintelis būdas ir, manau, net neišsivadavus iš olos, bet pasitelkus protą bei vaizduotę galima bandyti suvokti, kaip atrodo tikrovė iš kitos pusės. Šią kitą pusę vadinu didžiąja sieva, kuri gali būti aprašoma tiek kosminiu, tiek vietiniu masteliu. Kas ji yra galima bandyti suvokti per mažosios sievos perspektyvą, kuri turi veidrodinę, paralelinę sandarą ir pereinamojoje zonoje, kur yra MS ir DS sankirta, ji išnyksta į transcendentinį anapus.

Dar neišsivadavęs iš savo olos horizonto žmogus, kuria pagoniškus pasaulėvaizdžius, kurie susiję su atvertos dalies fasadine struktūra, kurioje protas ir kalba jungiama su gamtos objektais, kurių kraštutinė riba yra kosminiai šviesuliai kaip aukščiausia dangaus realybė. Tokioje perspektyvoje kosminis dangus ir gamtos esiniai tampa garbinimo objektais, esančiais žmogaus gyvenimo oloje valdovais. Tai Saulė, žvaigždės, mėnulis, Žemė, kaip aukščiausios dievybės, tada gamtinės vietovės, kaip kalnai, vandenynai, upės ir miškai, irgi turintys savo dievybes, tada lieka toteminiai žvėrys, laikomi girių valdovais, turinčiais aukštesnį rangą už žmogų, nuo kurių priklauso jo pragyvenimas, likimas: per stichinės nelaimės, ligas, mirtis, karus, nederlių ir pan. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje transcendencijos objektai, absoliuti svetimybė, vis dar yra imanentinė, viduje atsiverianti anapusinio pasaulio dalis, nuo kurios prasideda žmonijos kelionė į gelmę oloje.

Tačiau bėgant laikui ir žmogui vis labiau išsivystant prote ir vaizduotėje, ši priekinė transcendencijos dalis peržengiama, anapusiniai pasauliai tampa neregimi, bet tik mąstomi protu. Centriniai dariniai dematerializuojami, tampa dvasiniais, nes paremti idėja, kad egzistuoja kito matavimo realybės, kurios tokios pat realios kaip ir materialūs objektai, tačiau yra dievų pasaulio būvio, kuris regimas tik dievišką sąmonę turinčiai būtybei, kuri šiomis dvasinėmis substancijomis gali naudotis kaip žmogus įrankiais. Taip anapusinė civilizacija nutolinama, padaroma dvasine ir nepasiekiama, todėl pranašesne už žmonių civilizaciją, kuri lemia žmogaus likimą, sprendžia koks turi būti jo egzistencijos lygis.  Šis principas tolinamas tol, kol pasiekiamas maksimalus laipsnis, o anapusinė civilizacija tampa maksimaliai atsijusi nuo žmogiškų archetipų, o žmogus pilnai priklausomas nuo aukščiausios transcendencijos instancijos. Toks principas yra maksimaliai antipagoniškas, bet tik tokiu būdu, kad šiapusinių dievybių pagrindiniai dariniai turi savo dvasinį „anti“, kuris yra paralelinis pagoniškam stabui. Saulė-Dievas, žvaigždės-dvasios, Mėnulis-Sūnus, Žemė-dvasinė Žemė, kuri matoma iš vidaus yra pagonių dievybė, o iš transcendentinės išorės – dvasinis gyvybės kūrimo lopšys.

Paskutinės dvi civilizacijos formos, filosofija ir mokslas, pertvarkė ankstesnių pasaulėvaizdžių sąvokų aparatą ir nusprendė, kad visas anapusinis pasaulis yra negyvas, negyva materija, kuri tapo tokia grubi ir sensualizuota, kad joje neliko vietos jokiai dvasinei tikrovei. Tai, aišku, yra grubusis materializmas, kuris neigia mokslą, nes materija yra ir ne medžiaginė arba ne mendelejevinė, kaip magnetinis ar elektrinis laukas, šviesos bangos ir pan. Todėl tarus, kad mokslas žino tik nedidelę dalį tikrovę sudarančių substancijų, teigti, kad visas anapusinis pasaulis – tik grubi materija, kurioje nėra „dvasinio“ būvio terpių – visiška netiesa. Tačiau oloje gyvenantys tyrinėtojai išsikėlė sau griežtą reikalavimą: kol neįrodyta, tol neegzistuoja kaip faktinė tikrovė bei tiesa, visų ankstesnių civilizacijų teorijas paverčiant „pasakomis“. Buvo padaryta prielaida, kad anapusinės realybės didžioji sieva yra substancijos klodų telkiniai, išsišakojantys kaip substancijų medis nuo aukščiausio iki žemiausio klodo, kurie fizikoje buvo pavadinti laukais ir sukurtos kvantinių laukų teorijos. Kitaip sakant, klodas yra nežinoma transcendentinė tikrovė, o laukas yra klodo teorija arba modelis fizikoje. Taip gauname vaizdą, kuris sukuriamas į šį principą pažiūrėjus tarsi iš šono, kur yra centrinis išeities taškas apačioje ir dvi atšakos, kylančios priešingomis kryptimis į šonus: olinė realybė, arba žmogaus pasaulis, su visu civilizacijų sąrašu ir absoliuti realybė, esanti anapus olos, turinti savo fundamentą ir gimdanti gyvybę gamtos sluoksnyje tiek į olinę, tiek į neolinę terpę.

Pagrindinė šio mano samprotavimo mintis ta, kad jeigu įmanoma materiali įolinta gyvybė, galima ir nemateriali, neįolinta gyvybė, kuri labiau pasislinkusi dvasinių substancijų kryptimi, turinti panašius dvasinius atributus kaip ir žmogus, tačiau neturinti jo materialaus kūno apribojimų. Tokiu atveju, ši anapusinė gyvybė gali būti žemo lygio, panaši į tą, kokią matome gamtiniuose gyvūnuose, o gali būti ir pakilusi į viršžmogiškos civilizacijos lygmenį, kuri mato didesnę dalį tikrovės, valdo ją su dvasiniais ir energetiniais įrankiais ir gali vaizduoti žmogui kaip biologiniam gyvūnui dievus. Bent jau tai buvo pirma versija pirmykštėse kultūrose, paimta iš savo vaizduotės arba tikro žinojimo. Logika paprasta: jeigu gyvybė yra čia, oloje, kodėl neturėtų būti anapus olos. Anapus olos yra ta pati saulė, mėnulis, žemė, bet jie ne tokiai, kokie atrodo oloje, bet dvasiniai; taip pat „ten“, kito spektro kloduose turi būti mums nematomi dariniai, kurių funkcija gyvybei tokia pat svarbi, kaip saulė, mėnulis, žemė, oras ir vanduo. Tai būtų tos, anapusinės civilizacijos orientyrai, kurie paraleliniai olos pasaulėvaizdžiui, arba yra vienas absoliutus pasaulis, kuris oloje pateikiamas tik supaprastinta ir suprimityvinta forma.

Į šį anapusinį pasaulį labai agresyviai pradėjo brautis mokslo civilizacija, imanti klodų resursus, toli peržengiančius olos žiūrono galimybes, iš pradžių įsibraunant į tarpinę zoną, kuri yra dar oloje esantys bet jau nykstantys iš vaizdo klodai, už kurių prasideda kitos civilizacijos kontrolėje esanti teritorija. Todėl reikia kelti leistinos ribos ir saiko klausimą, taip pat ar žmogus yra visos realybės šeimininkas ar turi apsiriboti savo olos pasauliu. Tai yra dilema ar civilizacija turi teisę siekti baltojo drakono būsenos, ar turi pasilikti savo olos rėmuose, juolab kad ši demarkacija neamžina ir žmogaus gyvenimas oloje yra laikinas, kuriam užsibaigus jis keliauja į anapusinę savo būseną. Laikino gyvenimo begalybės būsena ir troškimas begalybę turėti jau dabar gali atrodyti nepateisinamu ir absurdišku, nes toks apvertimas griauna hipostratos pusiausvyras; be to turėjimas olos pasaulyje vis tiek laikinas, tad kokia prasmė dėl laikino turėjimo trikdyti anapusybę. O jeigu žmogus nori suabsoliutinti ribotą olinę formą, jis aukštesnio lygio egzistenciją iškeičia į žemesnio. Dėl šios priežasties filosofijoje ir filognozijoje privaloma gerai apmąstyti, kokia turi būti civilizacijos santykio su galima anapusine civilizacija forma, kiek galima resursinti ir savintis anapus olos spektro esančius pasaulius, ir ar kas nors suvokia, kokios to pasekmės žmogaus ir ne tik gyvybei.

Mokslo civilizacijos iškilimas įvyko dėl žmogaus-grobuonio sąmonės, kurios isterija iš dalies yra žmonijos valdovų gigantomanijos atspindys. Iš kitos pusės – tai nesuvokiančių zombių agresyvaus tikrovės naikinimo orgija, pagal civilizacijos logikoje užprogramuotą paradigmą. Todėl, jeigu tikrovės žemėlapis yra toks, belieka laukti pirmo kontakto ir pirmo karo, kuriame puolimą vykdys pati transcendencija. Šis įvykis vadinamas žinomu pavadinimu Apokalipsė, o jo reikšmė yra „uždangos nuėmimas“.

• 9VD