Klausimas, kodėl yra greičiau būtis, ne niekas žinomas nuo antikos laikų. Tai pagrindinė ontologijos problema, įėjusi į vėlesnę filosofijos istoriją kaip centrinė jos mintis, iš kurios išauga gausus apmąstymų paveldas, formavęs Vakarų civilizaciją. Tai klausimas apie realybės fundamentą, kuris išryškėja kaip turintis du pagrindinius struktūrinius sandus, bandant proto priemonėmis suvokti jų esmines savybes. Čia kalba eina apie metafizinę ontologiją, kuri formuluojama neturint fenomeno, bet tik apmąstoma prote, naudojant logiką ir kalbą. Fenomenologinė ontologija, priešingai, kalba apie atsiveriančią būtį ir nieką, kurie yra antitezinėje, žmogaus realybės kryptyje, giliausioje žmogaus vidujybėje. Taip mąstant laikoma, kad yra vidinė būtis ir vidinis niekas, bei išorinė būtis ir išorinis niekas. Mano žodžiais tariant, tai fenomenologinės mažosios sievos ir metafizinės didžiosios sievos dvistata. Šiame skyrelyje mane domina fundamentali ontologijos problema didžiosios sievos kryptimi, tai yra ką ši struktūra reiškia ne žmogaus, bet tikrovės fundamente, kaip tai buvo mąstoma Antikoje. Tačiau žiūrinti akis, be abejo, yra pats žmogus: jo protas, kalba, juslinis patyrimas.

Lietuvos filosofijoje šis klausimas labiausiai domino A. Šliogerį, kuris savo apmąstymuose naudojo žmogišką polių ir šią dvistatą analizavo kaip žmogaus sątvaro fundamentą, tačiau, jo manymu, šis fundamentas yra pagrindinė nuoroda į transcendenciją, kuri jo įsitikinimu atsispindi ir žmogaus metafizinėje sandaroje. Apie būtį ontologijos rėmuose buvo įprasta kalbėti per visą filosofijos istoriją, tačiau niekas buvo daug mažiau aktualizuotas, nes neturint objekto, substanciškai artikuliuotos realybės, mažai ką tikro galima pasakyti. Tačiau ši tendencija pasikeitė į filosofiją įvedus nihilizmo problemą, kuri, laikoma, tiesiogiai susijusi su nieko klausimu, kaip jo įsiveržimu į žmogaus pasaulį ir gyvenimą. Nihilizmas yra psichologizuota nieko problemos forma, kuri siejasi su destrukcijos, amoralumo ir mirties temomis kultūroje. Einant prie ontologijos ir teologijos psichologizmo mažiau, bet daugiau racionalumo, kylančio iš išvystyto žmogaus proto. A. Šliogeris sąveiką tarp klepsidros ir fundamento dramatizuoja, laikydamas žmogaus vidinę dalį tarsi kokiu portalu, per kurį į pasaulį įsiveržia ši destruktyvi blogio jėga ir žmogus yra atsakingas už to padarinius.

A. Šliogeris naudoja terminą Niekis, kurį galima paanalizuoti atidžiau. Lietuvių kalboje yra keli šios šaknies žodžiai, tokie kaip „niekas“, „niekis“ ir „niekai“. Pagal pirminę reikšmę, ontologinis yra tik pirmas terminas, o antras ir trečias reiškia: niekis – nesvarbu ir niekai – nesąmonės. Tai reiškia, kad niekas iš tikro yra nebūtis, būties nebuvimas arba jos priešybė, tai ko nėra. Pavyzdžiui, pasakyme niekas neatėjo, nieko nėra, turime omenyje žmogaus / žmonių nebuvimą kokioje nors vietoje, kuris iš tikro žymi kažkokios substancijos tuštumą. Kai perkeliama šį psicholingvistinį principą į metafizinį fundamentą, tikime, kad realybėje yra tokia vieta, kuri tuščia, neturi substantyvumo ir yra nebūties būsenoje. Tada į šią tuščią vietą įsideda būties substancijos, jau esančios kažkuo, turinčios pirmykštę būseną arba išreikštą formą. Tačiau kaip yra su kitais dviem žodžiais, kokius jie išreiškia konceptus, pakeliant į ontologinį rangą. Kaip paaiškinti sąryšį tarp sąvokų niekai-niekis-niekas-nebūtis. Manau, pagrindinis paaiškinimas būtų, žiūrint iš psichologinio vidaus, kad čia turime seką mažojoje sievoje nuo A, prie C, iki B sumatų, kur vidinėje proto erdvėje atsiveria požiūris į negatyvųjį ontologinio fundamento sandą, kur pirmos sąvokos yra vertinančios ir psichologinės, o kitos – protinės loginės, kurios jau turi atstovauti didžiosios sievos absoliutų centrą. Prisiminus, kad didžioji sieva sumatoriuje atsiveria per D sumatus, kurie yra kosmosas, gamta, gyvybė, žmonių visuomenė ir Aš, ši perspektyva rodytų, kad visa būtis yra apgaubta nebūties kokonu, kuris substancijoje reiškiasi per amžiną tapsmą, rastį ir nykimą. Todėl ir sakoma, kad jeigu būtų tik būtis, nebūtu judėjimo, proceso, o be jo nebūtų įmanoma gyvybė. Judėjimas įmanomas tik dėl to, kad yra tuštuma ir nebūtis, kuri yra susimaišiusi su būtimi. Tačiau A. Šliogerio manymu, šis principas geriausiai reiškiasi ne išorinėje, bet vidinėje žmogaus dalyje, kuri mažojoje sievoje išreiškiama kaip A-B-C-F sumatų dauglypa, esanti maždaug kaktos srityje, už akių. Šie sumatai, tai mažoji sąmonė, kuri susijusi su subjektyviuoju žmogiškumu, turinti miego ir būdravimo būsenas, rodančias, kad ši sąmonė neabsoliuti, juda nuo visiško išnykimo prie tarpinės sapno sąmonės ir galiausiai būdravimo būsenos. Šioje vietoje tuštuma, niekas, nebūtis pasireiškia akivaizdžiausiai.

Vidinė tuštuma rodo, kad sąmonės substancija įvedama į tokią terpę, kuri analogiška terpei, esančiai realybės fundamente, kuriame būtis yra tarsi sąmonė būdravimo būsenoje, o nebūtis yra būties miegas ir išnykimas. Kadangi žmogus įaustas į realybę per visą jos spektrą, nuo sunkių, žemutinių būsenų iki lengvų, viršutinių, šioje vidinėje žmogaus dalyje substancijų sluoksnis, ypač subjekto branduolio miego būsenoje, išretėja ir suplonėja tiek, kad per jį pradedamas negatyviuoju būdu regėti metafizinis, antitezinis realybės ontologinis fundamentas, dalyvaujantis žmogaus sątvaro formavimo procese. Šis negatyvus regėjimas pereina į visus subjekto psichologinius, loginius ir kalbinius sumatus, sukuriant ontologinę jų struktūrą, kuri suvokiama, kaip buvimo ir nebuvimo, kūrimo ir naikinimo, gamybos ir vartojimo logika. Kitaip sakant, kadangi tai giliausios vidinės savasties patirtys, žmogus turi šios tikrovės koncepcijas, pereinančias į loginį ir kalbinį proto substratą.

A. Šliogerio manymu, norint apriboti griaunančią nieko, nebūties logiką, vadinamą nihilistine, šią vidinę žmogaus pusę, jo subjektyvumą privaloma riboti, siekiant kad būtų kuo mažiau norų, troškimų, svajonių, laisvės, ir kuo daugiau realybės, tikrojo daiktiškumo, kuris būtų žmogaus gyvenamos tikrovės pagrindas – ne abstrakčios idėjos ir sąvokos. Tik sugrįžus prie daiktų, bus įmanoma įveikti perteklinį, ekstatinį naikinimą, kylantį iš žmonijos kolektyvinio subjekto, ir bus įmanoma gyventi pagal tikrą gamtos įstatymą, kuris naikina pagal objektyvią logiką, tik tiek, kiek privaloma pagal gamtos ir gyvybės prigimtį. Kita vertus, remiantis šia įžvalga, A. Šliogeriui galima išsakyti ir priekaištą, kad jis idealizavo gamtą, laikydamas ją esant tobuloje pusiausvyroje, tačiau akivaizdu, kad nihilizmas būdingas ir išorinei realybei, nes ji esti pastoviame tapsme, kuris yra visų akimirką patvariomis atrodančių formų naikinimas, nuo paprasto negyvo daikto iki gyvūno, kuris rodo, kad pastovi forma įmanoma tik kažkokioje tarpinėje žmogaus sąmonės terpėje, kuri idealizuoja tiek vidinę, tiek išorinę realybę, suteikdamas jai ontologinio stabilumo, žmogaus psichologiniame įspūdyje. Šį principą aiškiai suvokė vokiečių filosofas F. Nietzsche‘ė, iš to ir kilo jo moralinis bei ontologinis nihilizmas.

Virš šių sąvokų yra jau techniniai terminai, pradedant nuo substancijos ir baigiant klodais, dvasia, materija ir t.t. Jie išvedami iš sąvokos „būtis“, žemiau kurios jau yra nebūtis, niekas ir tuštuma. Naudojant antropomorfines analogijas, galima ieškoti šio objektyvaus fundamento prabudimo ir užmigimo „mechanizmų“, nuo kurių „priklauso“ nieko ir būties žaismė, kuriant mūsų visatą ir visą joje esančių pasaulių tinklą. Būtis yra substancija, kuri pagal žmogaus analogiją matoma, jog dalinasi į dvasinę ir materialią ir, atitinkamai, turi dvasinius bei materialius klodus, kurie išvysto žmogų, šią išvystančią galią vadinant gamta. Tai yra didžiosios sievos paslaptis, kurią galima tyrinėti tiek kaip įtrauktą į sąmonės vidų fenomenologiją, tiek savo protu, naudojant logikos ir kalbos priemones. Tai galima daryti paprastu ir silpnuoju būdu, tai yra kuriant kultūrines formas, o galima tirti mokslo metodais, kur jau reikalaujama, kad tarp vidinių mąstymo priemonių ir išorinės realybės būtų pasiekiamas atitikimas. Šiuo metu aukščiausiame mokslo lygyje tikima, kad klodas, substancija, būtis yra kvantinis laukas, kuris veikia pagal kvantinės mechanikos dėsnius, remiantis kuriais galima pasiekti įvairias materialios ir dvasinės būties transformacijas, vadinamas reakcijomis. Tai reiškia, kad būtis turi sudėtingą vidinę struktūrą, kuri paklūsta simetrijos ir proporcijos dėsniams, ir įvairiai būties substancijas jungiant, vyksta reakcijų procesai, kurie galima panaudoti technikoje realybės valdymui ir naujų daiktų kūrimui. Taip prasideda nauja era planetoje, kurioje gyvūnai išmoksta kurti techninę gyvybę, taip įgalinant techninės gamtos atsiradimą, į kurią įtraukiamas žmogus kaip inžinierius, realybė kaip resursas ir fabrikas kaip techninį daiktą gimdanti gamta.

• 9VD