Antitechnika

Kadangi F. Nietzsche‘ė, kaip ir A. Schopenhaueris, yra vienas iš giliausių gyvybės metafizikos pirmtakų, svarbu gerai išmanyti jo filosofiją, nes ji svarbi kaip vienas iš kertinių filognozijos akmenų. Nors filosofas garsėja savo antimetafiziniais pasisakymais, vis dėlto jį laikau vienu iš metafizikų, kuris transcendencijos sferą priartino taip arti žmogaus, kad ji beveik susiliejo su fenomenologija. Ši transcendencijos sritis, esanti arčiausiai žmogaus, yra gamta, o dar tiksliau – gyvybė. Žmogus, kaip vienas iš gyvūnų rūšies egzempliorių, yra tarsi simptomas, kokioje būklėje yra gyvybė ir nuo jos tiesiogiai priklausantis gyvenimas. Gyvenimas fenomenologiškai pasireiškia kaip grožis, tai yra estetinis vaizdas, o gyvybė – kaip vidinis jausmas, kurio tiksliausia išraiška yra valia, suvokta kaip „komandavimo afektas“. Sujungus šias dvi kryptis į vieną, tai yra estetinę ir psichologinę, gyvybės vidinę formą suvokiame kaip kūrybą ir meną, gebėjimą kurti vertybes, esančias giluminės gyvybės šaknies gyvybingumo išraiška ir simptomu. Ši simptomatologija, žinoma, neturi būti mokslinė, arba medicininė – tai filosofinė simptomatologija, kurios tikslas įvertinti metafizinę civilizacijos būklę, kuri viduje sąmonės reiškiasi įvairiais kultūriniais ženklais, nurodančiais į jos klestėjimą arba degradavimą. Jeigu pavyzdžiu imtume racionalistinę metafiziką, susipynusią su teologija, F. Nietzsche‘ės manymu, ji yra didelis gyvybinio proceso smukimas, nes jis visą dėmesį sutelkia į tai, kas yra anapus gyvenimo: į metafizines pasakas, kuriose pasakojama, kad tikras gyvenimas prasideda po mirties.

Norint gerai suprasti pagrindinį F. Nietzsche‘ės kūrybos paveldą, naudojamas rombo sigilas, kuris šiek tiek modifikuotas, tinka fiksuoti kertinius jo fenomenologijos / metafizikos akcentus, kurie, suvokti iš filosofo vidaus, parodo tikrą jo minties architektoniką ir gyvenimo kelionės siužetinę liniją. Tuos rombo kampus, pradedant nuo viršaus, žymėsiu taip:

  1. Gamta /civilizacija. (A)
  2. Gyvybė. (B)
  3. Egzistencija / psichologija. (C)
  4. Gyvenimas. (D)
  5. Nietzsche. (E)

BD yra metafizinė ir fenomenologinė antitezė, esanti horizontalioje rombo padėtyje ir rodanti struktūrą, svarbiausią gyvybės teorijoje. CA yra individuali ir visuotinė perspektyva, rodanti visumos, gamtinės arba civilizacinės, ir dalies, arba individo, santykį, išreikštą per psichologijos prizmę. Gamta irgi yra metafizika, o egzistencija bei psichologija yra fenomenologija. Pats centras, žymimas tašku E, yra F. Nietzsche‘ės sątvaras, kurio vidinė perspektyva yra visų jo filosofinių apmąstymų ir kūrybos pagrindas, turintis, kaip ir filognozijoje, tuos pačius sluoksnius: šviesos arka – pirmapradis Nietzsche; „Nyčija“ – asmeninis sątvaro sluoksnis, rodantis filosofo asmenybę, artimiausią jo gyvenimo aplinką, santykius su artimaisiais ir draugais; ir Deutchland – filosofo pasaulio tikrovinis aspektas, kurį determinavo 19 a. Vokietijos ir Europos kultūra, visuomenė bei religija. Kokia buvo F. Nietzsche‘ės asmeninė projekcija į filosofinių kūrinių tekstus geriausiai matosi tokiose knygose kaip: „Taip kalbėjo Zarathustra“, „Antikristas“ ir „nekūrybinė“ savęs prezentacija „Ecce homo: kaip tampama savimi“. Čia filosofą matome kaip Zaratustrą Europai ir pasauliui skleidžiantį naują filosofinę doktriną; kaip Antikristą, kuris meta iššūkį istoriniam Kristui ir krikščionių bažnyčioms; galiausiai paskutinėje knygoje jis save parodo tikrą, koks jis buvo savo gyvenime, kurioje nusiima Zaratustros ir Antikristo kūrybines kaukes ir tampa gryna egzistencija, suvokiama kaip metafizinės gyvybinės šaknies ženklas, simptomas, rodantis dviejų pradų gyvybėje kovą, kurie yra išsigimimas bei sveikata. Joje filosofas sugebėjo suvokti giliausią gyvybės paslaptį ir kūrybine forma perkelti ją į savo filosofiją. Pasak F. Nietzschė‘ės, jo gyvenimas reikšmingas tuo, kad buvo ne pavienis atvejis, bet masinė epidemija, kurios priežastimi jis pavertė Vakarų metafiziką, jo manymu, prasidedančią nuo Platono, o dar tiksliau nuo jo mokytojo Sokrato. Asmeninis atvejis F. Nietzsche‘ei padėjo suprasti visuotinius gyvybės principus, ir paskatino siekti visos Vakarų filosofijos perrašymo.

Filosofo metafizinė struktūra tokia:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Nyčija → Deutchland

Šviesos arka yra tikrasis žmogus, atveriantis tikrovę pirmykščiu žvilgsniu, neturintis mintyje nei žodžio, nei mito, nei istorijos, nei savo biografijos, matantis ją grynu teoriniu žvilgsniu, sugebančiu pro visas kultūrines apnašas pamatyti tai, kas esu Aš kaip metafizinė egzistencija, formuojama giluminės gyvybės šaknies. Šioje vietoje turimi pagrindiniai egzistencialai, kuriuos aš vadinu sumatų ir sumantų kompleksais, geriausiai parodančiais ar gyvybė yra fizinės ir psichinės sveikatos būklėje ir koks jos santykis su aplinka – destruktyvus, ar esantis darnoje bei harmonijoje. Šioje pamatinėje būsenoje aiškiai pajaučiami ligos ir sveikatos simptomai, prieš kuriuos gyvybė turi kovoti, kad galėtų išsaugoti savo egzistenciją. Tai, kaip tai pavyksta lemia ar žmogus yra stipri, ar silpna natūra: ar sugeba įveikti metafizinę ligą, ar metafizinė liga įveikia jo gyvybę. Remiantis F. Nietzsche‘ės „Ecce homo“, filosofas tikėjo, kad jo vidinė kova nenuėjo veltui ir jis norėjo ją paversti Vakarų civilizacijos metafizine pergale, pakeičiant pamatus, ant kurių stovi gyvenimas, siekiant įvykdyti galutinę pergalę joje prieš išsigimimą, kurioje taip pat įžvelgiama tokia pati kova. Perrašius pagal F. Nietzsche‘ę Vakarų civilizaciją, mano žodžiais tariant, jis manė prasidėsiant „Vaivorykščių vasarą“ Europoje.

Kiti aspektai, kaip Nyčija ir Deutchland, ne tokie svarbūs, nes čia matome tik asmeninius išgyvenimus, simpatijas ir antipatijas, psichologiją, arba visuomenės, kultūros bei politikos būklės analizę, kurių sankirtoje judėjo F. Nietzsche‘ės gyvenimas. Čia turime filosofo pirmtako, A. Schopenhauerio filosofijos apmąstymus, santykius su R. Wagneriu, jo profesinio išsilavinimo suformuotą domėjimąsi Senovės Graikija, kurios civilizacija buvo jo gyvybės metafizikos problemos sprendimui etalonas bei pavyzdys kaip galima kurti kitokią civilizaciją. Jo požiūris į gyvenimą nebuvo optimistinis, ir jį filosofas paveldėjo iš Senovės Graikijos kultūros, kuri buvo, pasak jo, tragiškoji epocha. Deutchland implantą filosofas analizavo Graikijos kontekste ir manė, kad dabartinis pasaulis, palyginus su senuoju, gerokai smukęs. Šiam klausimui tapus pagrindine jo kūrybos problema, jis išsikėlė uždavinį pakeisti civilizacijos eigą, iš „ecce homo“ pavirstant Antikristu, o iš Antikristo – Zarathustra. Tai buvo jo kelias, kuriuo norinčių eiti neatsirado ir po F. Nietzsche‘ės mirties neturėjome nė vieno tikro jo pasekėjo, kuris būtų norėjęs pratęsti šią transformaciją – pastatyti civilizaciją ant naujų pamatų, kurie išpildytų metafizines sąlygas vaivorykščių vasarai Europoje.

Ši problema atnaujinama mano gyvenime ir tampa struktūra:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Mockuva → Lietuva

Šioje perspektyvoje kuriama nauja mąstymo sistema, vadinama filognozija, kuri turi dvi disciplinas: sątvarologiją ir substratologiją. Sistema bus atskleista „Filognozijos pradmenyse“, „Pradinės mokyklos“ projekte ir įgaus galutinę formą teoriniame veikale „Baltojo drakono civilizacija“. Dabartinis „Devynių vartų doktrinos“ tomas atitinka „Ecce homo“ principą, kur mano asmeninė egzistencija yra pačiame knygos idėjiniame centre. Tačiau ši egzistencija nemąstoma atsietai nuo tikrovės, nes visų žmonių gyvenimai gyvenami Uroboro metafizinėje sandaroje, kurioje gyvenimas yra giluminių Uroboro dalių išraiškia ir „simptomas“. Toks yra visų gyvenimų principas, bet ne visiems lemta tapti filosofais ir metafizikais, sugebančiais apčiuopti fundamentalias civilizacijos tendencijas. Savo laiku tai įtaigiai padarė F. Nietzsche‘ė, mūsų laikais – A. Šliogeris, taip pat prie šio darbo noriu prisidėti ir aš. Manau, kad gyvybė, apimanti ne tik žmogų, bet ir visas gyvūnų rūšis, yra vertingiausias planetos / gamtos kūrinys, kurio išsaugojimas yra svarbiausias civilizacijos formuotojų uždavinys. Jeigu jie nesugebės nuskaidrinti mąstymo, sutramdyti žvėriškų instinktų technologijų vystyme, judėsime tokia trajektorija: technika → transhumanizmas → posthumanizmas → visuotinė mirtis (extinction). Dėl šios priežasties F. Nietzsche‘ės „Antikristas“ turi būti pakeistas į „Antitechnika“. Technika yra baisesnis gyvybės priešas už istorinį Kristų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s