Šį skyrelį pradėsiu nuo temos, paliestos R. Šerpytytės monografijoje „Tikrovės spektrai“: koks ryšys tarp sąvokų „tikrovė“, „realybė“ ir „veikiamybė“. Filognozijoje tai geriausia daryti naudojant mažosios sievos struktūrą, kurioje apibrėžiamos pagrindinės sumatų kryptys sąmonėje. Vidinė sąmonės dalis sudaryta iš šešių struktūrų, kuriose atsispindi pagrindinės žmogiškumo formos, atsiveriančios iš sumatoriaus vidaus. Kai kurios jų tik veikiančios, bet neturinčios jokio apibrėžto substancialumo arba išvaizdos. Ši sritis aiškinama kaip veikiamybė, vokiško žodžio „wirklichkeit“ prasme. Išorėje tai aiškiai neapibrėžti fiziniai poveikiai, o viduje įvairūs komandiniai afektai, kurie susiję su žmogau veikimu pasaulyje. Tai reiškia, kad veikiamybė gali būti ir žmogiška, ir nežmogiška. Toliau eina sąvoka „realybė“, kuri jau nurodo akivaizdų daiktiškumą, apimantį ne tik daiktus, bet ir psichines formas, kurios aiškiai apibrėžtos, išreikštos ir suformuotos. Tai gali būti medis, debesis, jausmas, mintis ir pan. Tuo tarpu tikrovė susijusi su tuo kas psichologiškai tikra, tą tikrumą suvokiant kaip kalbinį jausmą, lingvistiškai apibrėžiantį veikiamybės ir realybės sritį, ją įvardindant. Tikrovė susijusi su tokiomis abstrakcijomis, kaip planeta, žmonija, Lietuva, valstybė, ministerija, mokykla, bendrovė, šeima ir pan. Vadinasi ji apima tiek fizinį pasaulį, tiek socialinius ir mentalinius junginius.

Galima iškelti klausimą ar šios dvi objektiškumo formos sujungiamos lygybės ženklu, ar ne? Ar tikrovė lygu realybė, o realybė lygu veikiamybė? Idealiai taip turėtų būti: kalbos pasaulis turėtų atitikti daiktų ir veiksmų pasaulį, tačiau dažniausiai taip nebūna. Kalbos arba tikrovės visada daugiau negu realybės, bet dažnai mažiau už veikiamybę, nes veikiamybė neturi fenomeninės dalies, tad ją išsemti žodžiais būna neįmanoma. Pasaulis kaip veikiamybė yra anapus daiktiškumo, kurio visada yra mažiau negu transcendencijos, tačiau kalbos gali būti tiek pat kiek ir veikiamybės, jeigu įtrauksime visą giluminę, metafizinę kalbą. Todėl tikrovės sritis peržengia realybę ir atsiremia į nematomą pasaulio pagrindą, kurį įtikrovina įvairiais metafiziniais žodžiais. Kaip jau sakiau, šį principą sujungiame su mažosios sievos modeliu, pateiktu apačioje:

Šiame modelyje kiekviena sumatų sritis turi ir išreikštą, fenomenologinę ir neišreikštą, metafizinę dalį. Jų yra šešios:

A/X – asmens sumatai,

B/X – mąstymo sumatai,

C/X – jautimo sumatai,

D/X – pasaulio sumatai,

E/X – fiziniai sumatai,

F/X – kalbos sumatai.

Visos šios formos turi išreikštą dalį bei metafizinę ir atitinkamai suvokiamos kaip veikiamybė, realybė ir tikrovė. Sudėjus į multipleksą, visa ši sistema atrodo taip, išreiškiant F priemonių forma, tai yra žinojimu ir žodžiais:

[Aš]-[juntu]-[jaučiu]-[mąstau]-[matau]-[sakau]-[darau]

Ši struktūra, paėmus ją kaip paprastą atvejį, yra bazinis psichovektorius, lemiantis žmogaus veiklą pasaulyje. Šiuo atveju, tas pasaulis funkcionuoja kaip žmogaus gyvenama tikrovė, apibendrinama pagrindine sąvoka Lietuva, valstybė, Kaišiadorys ir pan. Tikrovė visada yra pakibusi kalbos arba žodžių lygyje, kurie yra į protą įdedama persona, veikianti tautinės tapatybės pagrindu. Dažnai keliama klausimas kiek tikrovė yra „tikra“? Arba kiek galime pasitikėti lingvistinėmis abstrakcijomis, kurios neturi anapusinio referento, o nurodo tik į kokią nors reikšmę prote. Anapus kalbos yra realybė ir veikiamybė, susiejanti sąmonę su daiktų paviršiumi ir gelme, jeigu siekiama peržengti daikto išvaizdą ir suvokti, kas yra anapus jos, daikto šaknyje. Be šių pagrindinių vidinių sątvaro sandų, nėra jokios kitokios tikrovės, o šios ribas bei horizontą apibrėžia kalbos ribos. Tikrovės yra tiek, kiek yra kalbos, jos gramatine ir leksine forma. Tikrovės šerdis visada yra gramatinės struktūros, kurios aprašo pagrindinius tikrovės sąryšius. Kaip jau sakiau čia pridedama daug daugiau negu yra realybėje, nes į kalbą įvesta daug santykių, kurie neturi jokiu realumo ir anapus kalbos neegzistuoja. Tas pats pasakytina ir apie žodyninį tikrovės žemėlapį: jame daug žodžių, kurie neturi jokio atitikmens ir į pasaulį įdedami proto filtro. Pavyzdžiui, Kaišiadorys, bendrovė, valstybė, karas ir pan. Ši dalis generuojama kaip pasakojimas per struktūrą [Aš][sakau].

Kitas sluoksnis yra realybė, suvokiama šliogerišku sovokimu, per [Aš][matau]. Šis principas dažniausiai yra pagrindinis tikrovės konkurentas, kuris žmogų pririša prie tiesioginio pasaulio, matomo akimis ir girdimo ausimis, esančio anapus kalbos sluoksnio ir atsiveriančio kaip gražus kraštovaizdis, kuriame gyvena ir juda žmogus. Realybė paprastai būna susipynusi su tikrove, nes žmogaus protas instinktyviai prie vaizdo įpratęs jungti kalbos formas ir žodžius, tačiau atlikus tam tikrą pastangą nuo kalbos galima atsiriboti ir pamatyti pasaulį nepriklausomai nuo kalbinio tapeto. Tai sukelia abejonės tikrovės tikrumu būseną, nes žmogus suvokia, kad pasaulyje kaip realybėje daugelis kalbos formų neturi jokio tikro atitikmens ir yra tik įdiegtos proto iliuzijos. Perdėtas tikrovės propagavimas tarpusavio santykiuos reiškiasi kaip „etikečių klijavimas“, kai už žodžių nenorima pamatyti daikto arba žmogaus ir užsispyrus laikomasi kalbos diktato. Iš tikrovės sugrįžus į realybę, išnyksta mito ir istorijos implantai, kurie sudaro civilizacijos ir santvarkos pagrindą, formuojant aukšto lygio kultūrinį psichovektorių, reikalingą didelių žmonių masių valdymui, kad jie nebūtų palaida individų minia, veikime neturinti organizuojančių psichinių formų.

Veikiamybė susijusi su mažosios sievos struktūra [Aš][darau], kuri iš priešingos pusės susiduria su priešpriešiniu analogišku veikimu, kuris gali būti suvokiamame paviršiuje arba paslėptas metafizinėje gelmėje. Veikiamybė yra ribinė transcendencijos forma, kuri vis dar gali būti suvokiama jutimu arba protu, tačiau nesuformuojama į garsą ar regimą formą, bet galinti turėti kalbines formas, įtraukiant šią sritį į tikrovės aprėpties ribas. Pasaulyje tiek daug nedaiktiškų gyvenimą veikiančių veiksnių, kad šis jo pavidalas yra pagrindinis būties visumoje ir atitinka visa nematoma jo dalį. Veikia šiluma ir šaltis, šviesa ir tamsa, garsas, elektromagnetiniai spinduliai, atmosferos slėgis, gravitacija ir pan. Kaip pavyzdį paėmę sunkio jėgą, nežinome gravitacijos realybės, nes ji anapus regos galimybių, tačiau žinome, kad ji veikia, ir galime įtraukti į savo tikrovės arealą paversdami savo kalbinio pasaulio dalimi. Kadangi tai svarbus reiškinys, saugantis planetos civilizaciją saugiame kokone, atskiriančiame ją nuo kosmoso, jį tiria mokslas, norėdamas paversti ne tik folklorinės, bet ir mokslinės tikrovės dalimi. Su šiuo klausimu susijęs oro ir kosmoso transportas, sąveika tarp paviršiaus ir kosmoso civilizacijos. Todėl bandoma paaiškinti iš ko ta veikiamybė atsiranda, ir natūraliai atsakymas siejamas su akivaizdžiais objektais, susijusiais su regimais daiktais. Tai pat, jeigu šie objektai pasirodo nepakankami, kuriami gnostiniai kūnai, sudaryti iš logikos ir kalbos struktūrų. Apibendrinant, veikiamybės sritimi daugiausiai domisi mokslas, o kitos sritys, realybė ir tikrovė, labiau būdingos fenomenologinei filosofijai.

Pasukus tikrovės rodyklę, tai yra F/X, į vidinę pusę, turime egzistencializmo ir mentalinės fenomenologijos filosofiją, kurioje bandoma išspręsti subjektyvios sumatoriaus dalies klausimą, įsigilinant į tai, ką žmogus jaučia, junta, galvoja, kaip apibrėžia savo vidinį santykį su išorine tikrove. Šio santykio pagrindinis mediatorius yra kalba, apimanti visą vidinį mentalinį žemėlapį, kuriuo naudojantis žmogus aprašomas tiek savo kasdieniuose, tiek aukštuosiuose metafiziniuose būviuose. Kiekvienas vidinės mažosios sievos elementas turi savo išskleistą kalbinį žodyną, apibrėžiantį vidinės tikrovės teritorijos žemėlapį, kuris lengvai išrenkamas ir grupuojamas į reikalingas grupes. Žodžių išėmimas arba naujadarų pridėjimas reikalingas tikrovės horizonto siaurinimui arba plėtimui, kad žmogus galėtų pasakyti apie save ir kitus mažiau arba daugiau. Kaip ir priešingoje pusėje, čia yra tikrovė, kaip pats paviršutiniškiausias, bet ir svarbiausias sluoksnis; po to eina, psichinė realybė, kuri daugiau domina tuos, kurie nori pažinti save nepriklausomai nuo kalbos ir kultūros; ir galiausiai yra veikiamybės sritys, kuri jau susiliejusi su neartikuliuota pasąmone, iš kurios, kaip iš nematomos gelmės, išnyra vidiniai jausmų ir minčių sumatai, valdomi požemio jėgų, kurios yra Z. Freudo psichoanalizės objektas. Tai ir nematomos įgimtos struktūros, kurios niekada neįsipaviršina, ir panirę fenomenologiniai sumatai, kurie visą gyvenimą kaupiasi kaip giluminės psichinės nuosėdos.

Toks yra patikslintas ir perinterpretuotas mažosios sievos modelis, tinkamas naudoti tiek filosofijoje, tiek psichologijoje.

• 9VD