Filognozijos disciplina kuriama kaip naujas prometėjiškas atsišakojimas, nukrypstantis nuo pagrindinio šiuolaikinės civilizacijos kelio, siekiant ištaisyti jame užprogramuotus pavojus gyvybei Žemėje. Šie pavojai vadinami transhumanizmu ir pohumanizmu, kurie šiuo metu intensyviausiai vystomi JAV ir Kinijoje. Kaip žinia, peržengti gyvybę galima tik į dirbtinę gyvybę, o ši negali būti keliama aukščiau už biologinį organizmą, net jeigu daugeliu dirbtinių parametrų jį lenktų. Todėl visi šia kryptimi judantys projektai renkasi gyvybei ir žmogui priešišką kelią, kurio filognozijoje siekiu išvengti. Pažanga nebūtinai turi būti siejama su dirbtinumu ir greitais rezultatais; natūrali pažanga – tokia pat vertinga, net jeigu jos rezultatų reikia laukti šimtus tūkstančių metų. Žmonijai skubėti nėra kur. Humanizmo eroje žmogus iškilo opozicijoje dieviškai gamtai, kai sugebėjo tapti jos valdovu ir šeimininku; tuo tarpu šiuo metu, įvedinėjant pohumanizmą, bandoma žmogų paversti naujo Dievo vergu, kuris yra super DI vadinama, dirbtinė, mąstanti mašina. Sątvarologijoje žinoma tarnavimo, viešpatavimo ir bendravimo struktūra, kuri gerai tinka paaiškinti šią situaciją. Vietoj to, kad būtų renkamasi filosofinė bendravimo dialektika, judama tarnavimo-viešpatavimo rėmuose, juo apdovanojant tai žmogų, tai anapusinę realybę. Mokslo aušroje tapęs tikru pasaulio valdovu, dabar žmogus vėl verčiamas tarnu, kuriuo kadaise buvo religijoje, tačiau šiuo metu Dievas yra dirbtinė mašina ir jos valdoma technosfera, kuri tampa nauja žmogaus ir žmonijos religija, kurioje, vietoj to, kad žmogų paverstų mašinos valdovu, nori jį uždaryti priespaudoje, padarant tik aptarnaujančiu gyvūnu. Dėl šios priežasties ir atsisakau transhumanizmo ir pohumanizmo, kuris juda ne link filosofinės dialektikos, bet link technovergovės, kurioje technika tampa naująja religija.
Kalbant apie technologinius gralius buvo išskirti tokie etapai: natūralistinis-psichologinis, kuriame žmogus buvo tik gyvūnas, neturėjęs žinių apie pasaulį ir išsivysčiusio proto; mechaninis-racionalistinis, kuris sugebėjo racionalizuoti pagrindines paviršines stichijas, atrasti jų mechanikos dėsnius, kurių aukščiausias taškas buvo I. Newton‘o mechanika; kvantmechaninis-iracionalistinis, kuriame atsirado vidinės substancijos sandaros supratimas, kuris toks sudėtingas, kad peržengia žmogiško racionalumo rėmus. Tai yra atomo teorija ir subatominė sandara, aiškinama Standartiniame modelyje. Pirmoji gralių žvaigždė yra mechaninė, antroji – kvantinė mechaninė, kurioje trečiajame tūkstantmetyje žengiami pirmieji žingsniai ir trečioji žvaigždė, tikimasi, bus iracionaliosios kvantinės mechanikos fazės peržengimas, kuriame bus atskleistas tikra kvantinės substrato realybės vaizdas. Tai yra minėta pagrindinė šiuolaikinės civilizacijos linija, kurios aukščiausias pasiekimas, manau, bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės sukūrimas, kurios pirmas variantas yra elektronika ir algoritmais pagrįstas dirbtinis intelektas. Tai tas vadinamasis pohumanizmo kelias, kuriame DI, o paskui dirbtinė gyvybė, tampa žmogaus valdovu ir šeimininku, o technologija – naująja religija. Norint eiti žmogui palankesniu keliu, reikia suprasti ką reiškia filosofinė dialektika, kurioje laikomasi pusiausvyros reikalavimo, tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos atžvilgiu, kuri neturi būti valdoma kaip gyvulių gardas, kontroliuojamas kaip kiaulių ūkis su Elon‘o Musk‘o čipais. „Po žmogaus“ reiškia, kad į jo vietą pastatoma kažkas kita. Jeigu tai technika – turime technocentrizmą, pakeitusį antropocentrinę civilizaciją, kurios vertinimo matas buvo žmogaus perspektyva.
Kaip sukurti kitokį pasaulį, kuriame žmogus nėra nei tarnas, nei valdovas, tikimasi atsakyti filognozijoje, kurioje renkamasi bendravimo dialektika, paremta pusiausvyros reikalavimu, pagal kurį dvivietėje sąmonėje atrandama vietos Kitam, kuris turi teises būti tuo kuo yra, neužgrobiant, neverčiant paklusti ir teikti kokią nors naudą, lyg ši egzistencija būtų kokio nors subjekto nuosavybė. Kiekviena gyvybė ir daiktas yra savo nuosavybė, su kuria santykis kuriamas tik socialinis, tariantis ir derinant interesus, neprimetinėjant savo valios, nelaikant savęs aukštesnio hierarchinio rango egzistencija, kurios minties formos turi tapti Kito vidine savastimi. Tai pasakytina apie visą pasaulį, apie visą Kitą, kuris kaip objektas atsiveria priekinėje egzistencijos dalyje, kurios opozicijoje yra savo subjektinė dalis. Iš filognozijos žinome, kad šis pasaulis yra vidinė realybė, kuri, kaip aiškino A. Schopenhaueris, padalintas į subjektinį ir objektinį vaizdinį, mano filosofijoje paprasčiausiai laikomą subjektine ir objektine sąmone. Šioje vidinėje realybėje egzistencija yra vienintelis, kaip ontologinė holograma, kurioje susikuria savo pasaulis, viską vertinantis iš savo sukauptos informacijos perspektyvos, vadinasi iliuziškai ir netobulai. O tai reiškia, kad nė vienas žmogus nėra jokia galutinė instancija, turinti valdžią ir tiesos monopoliją, turint teisę ją primesti Kitam. Tai reiškia, jog Aš ir Kitas yra du skirtingi pasauliai, kurie neturi būti vienodinami, vieno formos neturi būti primetamos kito formoms, niekas neturi būti neginčijamos valdžios statuse. Akivaizdu, kad mikroschemą ir algoritmą norint padaryti žmogaus valdovu, šis principas pažeidžiamas, ir toks pohumanizmas juda ne prie bendravimo dialektikos, bet prie neovergovės, kurioje žmogus sugrąžinamas į savo pirmykštį religinį būvį, kuriame jis tokiu pat principu buvo pajungtas natūraliai gamtai, kuri buvo jo Dievas.
Šioje vietoje turi būti reikalaujama išsaugoti žmogaus laisvą valią, pagal kurią sprendžia ne mašina, bet žmogus, kuris yra galutinė instancija, taip pat, dirbtinis organas nėra aukštesnės vertės už natūralų ir žmogus neturi būti verčiamas dirbtinio organo vergu. Tai pasakytina apie visus protezus, proto modulius, visus techninius kūno išplėtimus, kurių invazijos į kūną atveju žmogus padaroma tik protezo priedėliu, laikomo tikru šeimininku. Žmogus nebus protezo vergu, ir renkantis kas svarbiau žmogus ar protezas, žmogus visada turi pirmenybę. Atvirkštinė logika yra korporacijų interesų gynimas, kurie nenori nuostolingos invazijos ir reikalauja, kad invazijai esant nesėkmingai, būtų ginami korporacijos pinigai. Šis pavyzdys rodo, ką iš tikro reiškia pohumanizmas: protezo „egzistencija“ svarbesnė už žmogaus gyvybę, taip atidarant duris ideologijai pagal kurią dirbtinis pasaulis pranašesnis už natūralų. Natūrali hierarchija – ne tokia. Natūralumas pirmesnis už dirbtinumą dichotomijoja natūra / kultūra; žmogus pirmesnis už gyvūną tarprūšinėje hierarchijoje; gyvūnas pirmesnis už negyvą daiktą. Šios tvarkos apvertimas išdarko moralinių normų struktūrą ir logiką, leidžia įvedinėti prieš prigimtį einančius išsigimimus bei degeneraciją. Kita vertus, tai nėra antropocentrizmas, nes pripažįstama, kad žmogaus egzistencija dvivietė, o tai reiškia, kad jis ne „centras“, bet dviejų priešingų polių pusiausvyra. Bendravimo dialektikoje centrizmo ideologijos atsisakoma, Kitam pripažįstamos lygios teisės, pripažįstami „du centrai“. Taip „anapus“ ir „po“ žmogaus pakeičiama į tikrą egzistencijos struktūrą, kurioje jis susisaisto moraliniu apsiribojimu, atsisakydamas divergentinio psichovektoriaus patologijos, remiantis kokia nors iracionalia idėja arba išorinės ar vidinės formos suabsoliutinimu.
Trečiosios žvaigždės epochoje penktasis gralis turėtų būti dirbtinė sąmonė, tačiau toks civilizacijos kelias – ne vienintelis. Filognozijoje siekiama akcentuoti kitą variantą, kuris bus atskleistas ateityje, nes pastarasis reikštų žmogaus kaip pirmaujančios rūšies išnykimą, tad nepriimtinas žmonijos išvystymo siekiančiose doktrinose. Filognozijoje nukreipiu žvilgsnį nuo tendencijos akcentuoti kvantinę mechaniką, kuri šiuo metu yra pagrindinis mokslo objektas, kur trečiajame tūkstantmetyje bus šuolis iš iracionaliosios prie racionaliosios fazės. Filognozijos klodų mokslas kitoks, šiek tiek panašus į racionaliosios mechanikos lygmenį, kuriame technologijai naudojama makroskopinė klodo struktūra, siekiant surasti visus nematomos hipostratos holoplastinius dėsnius, kad būtų savotiški Baltojo drakono civilizacijos „viduramžiai“. Šių viduramžių mechanika / dinamika reikalinga kosmoso transportui, naujų judėjimo / skriejimo būdų atradimui. Kaip tai turi atrodyti pilname atskleidime bus pademonstruota 12 tomo eigoje, kalbant apie rišlio racionaliąsias struktūras. Tam reikia ne tikslinti kvantinės mechanikos gnostinio kūno modelį, bet plėsti aprėpiamos hipostratos plotą.
Filognozijos pradinė mokykla 