Šiuo metu propagandą analizuoja visi, kas netingi – net patys propagandistai. Taip pat ir aš apie tai nekartą esu rašęs. Tačiau ši tema yra tokia plati, kad neišsisems niekada – vis bus galima parašyti ką nors naujo, iškelti kokį nors netikėtą, bet labai svarbų aspektą, priemonę, gudrybę. Viena tokių retokai aiškinamų priemonių yra grupavimas, pritaikytas pasakotojo blokui, apie kurį esu rašęs „Lingvistinėse“ temose. Praktiškai, nuo jo prasideda visi tekstai, kurie rašomi kaip autorių pasakojami pasakojimai. Tokia sakytinių ir rašytinių tekstų visuma vadinama diskursu.
Trumpai kas yra pasakojimo blokas. Kiekvieno teksto struktūrą sudaro elementai a) kas pasakoja, b) kam pasakoja, c) ką pasakoja. Tai yra autorius, adresatas, tema. Tema visada yra teksto viduje ir ji yra pagrindinis minties perteikimo kanalas. O autorius ir adresatas, gali būti sudvejintas. Kai autorius save paverčia tekste veikiančiu pasakotoju ar veikėju ir kai adresatas įtraukiamas į tekstą ir konstruojamas jo tikras arba iškraipytas paveikslas. Veikėjai ir su jais susiję faktai yra tema, o pasakotojas ir adresatas yra vidinis, iš teksto į išorę neiškeltas pasakojimo blokas. Tai galima įvardinti tokia seka: aš – apie save, aš – apie tave, aš – apie jį/ją. Tai yra temos sluoksnis, aprašantis visas įmanomas pasakojimo kryptis. Pasakotojo blokas nuo šio sluoksnio atskirtas ir tekste gali veikti kaip pasakojantys arba besiklausantys veikėjai.
Kryptys išreiškiamos asmeniniais įvardžiais, kurie turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, leidžiančias perteikti individualią ir kolektyvinę perspektyvą. Pasakotojų gali būti daug, bendrai kalbančių per savo išrinktą atstovą. Adresatai taip pat suvokiami kaip grupė, kuriai skirtas pasakojamas tekstas. Tema gali apimti vieną asmenį arba visą jų grupę, kuri veikia bendrai, kartu su kitais, vienas prieš kitą arba kartu prieš kokį nors bendrą priešą, kuris gali būti ir autorius, ir adresatas. Nuo šių niuansų priklauso, kokiu tonu tekstas parašytas ir šie asmenys ar grupės yra liaupsinami ar menkinami. Užbėgant į priekį, galima pateikti tokį propagandos triuką, kai koks nors asmuo per propagandos priemones apipilamas mėšlo kibiru ir laikomas paruoštas kaip būdas susidoroti su kitais, neįtinkančiais asmenimis – konkurentais, priešais ir pan. Tereikia juos kaip nors susieti su šiuo paruoštu žmogumi ir visas negatyvas pasidalina į tiek dalių, kiek žmonių su „blogiu“ yra sujungta. Pasidalina, bet ne tik nesumažėja, o dar ir padidėja.
Kaip ši situacija interpretuojama priklauso nuo santykio su tekstu. Vienaip pasakotojo blokas naudojamas teksto autorių, siekiančių savo tikslų, kuris dažniausiai būna paveikti skaitytojus, kitaip naudojamas skaitytojo, kuris skaito tik tam, kad gautų informacijos apie temą arba kartais apie patį autorių, atskleidžiantį savo mintis, pažiūras, vidinį pasaulį ir šiaip įvairią informaciją. Man svarbi kryptis yra skaitytojas, kuriam noriu padėti perprasti tekstus ir atpažinti tam tikras manipuliavimo ar smegenų plovimo priemones. Aišku, tiems, kam tai aktualu, kurie yra mažiau patyrę. Skaitytoją turėtų dominti tik informacija, kurios šaltinis yra tekstas ir jo autorius. Tačiau tekstai, ypač žurnalistikoje, retai būna tik informaciniai, nes juose daug propagandos, liaupsinant sau naudingus klausimus ir menkinant tai, kas neatitinka organizacijos, kuriai jie dirba, interesų.
Trumpai autoriai liaupsinti mėgsta save arba tą grupuotę, kuriai tarnauja. Šį liaupsinimą galima sugraduoti paprastai: „aš labai jau geras“ arba kukliau „aš šiaip normalus, stiprus vidutiniokas“. Reikia priminti, kad informacija yra verslas ir šiaip už dyką vardo „nedaro“ niekam. Gali būti net „normalus vidutiniokas“ ir net tuo didžiuotis, bet jeigu nepriklausai grupuotei arba jeigu nesumokėjai imidžmeikeriams, gero žodžio nelauk, nebent priklausai pliusu paženklintai masei arba išpažįsti pliusu paženklintą idėją. O apie tai, kad ką nors domintų „tiesa ir tik tiesa“ – šiais laikais galima užmiršti.
Taigi propagandos, kuri naudoja vien pasakojimo bloką, principas yra pliusų ir minusų sudėliojimas pagal savo tikslus ir pašalinių žmonių grupavimas „kas su kuo“. Mes „labai jau geri“ ir jie su mumis, tada geri ir jie, „stiprūs vidutiniokai“. Šį skirstymą galima perkelti į visus tris bloko trikampio kampus aš/mes – tu/jūs – jis/ji/jie/jos. Aš/mes absoliučiai geri, absoliučiai blogi (beje tuo ir didžiuojamės), arba dalis geri, o kita dalis – blogi. Tą patį galima padaryti su visais trikampio kampais. Tada gali būti siekiama mobilizuoti visą auditoriją, bandant atgrasyti nuo susisaistymo su tais, kurie pagal šitą sistemą turi daug minusų. Arba jeigu kalbama apie juos, tai norima sukelti ir suorganizuoti simpatiją arba antipatiją.
Diskursas gali būti individualus arba kolektyvinis. Kolektyvinis makaronas yra organizuota propagandos sistema, kuri naudoja daug įvairių propagandinio makarono kanalų. Kai individualaus teksto autorius atsiduria tokioje sistemoje, kur suorganizuoti ne tik „rašytojai“ bet ir „skaitytojai“, kaip vertinamas jo darbas priklauso nuo to, kokiame informaciniame lauke atsidūrė jo tekstas. Kai idėjos įtvirtintos, ar bent pati sistema nuolatiniu jų kartojimu tai nori pavaizduoti, tada prieštaravimas joms asocijuoja autorių su minusine mase ir pastato greta su priešu, neva tu dirbi prieš mus, vadinasi dirbi „jiems“. Šiuo tikslu platus diskursas ir pradedamas valdyti, atitinkamai, sau naudingu būdu sugrupuojant ir įvertinant pasakotojo bloko elementus.
Šių elementų pagrindinė konfigūracija yra AŠ ir KITI, nepriklausomai nuo to, ar kryptis yra autoriaus, ar skaitytojo. Galimi tokie vertinimo variantai: a) visi geri – tada visi pasirinkimai priimtini, nes tarp krypčių nėra jokių skirtumų, b) visi blogi – tada irgi nėra skirtumo, nes visi tokie patys ir nėra jokio atskaitos taško iš kurio būtų galima reikšti pretenzijas. Toliau c) aš geras – visi blogi. Šiuo atveju kovojama dėl savo orumo ir žmogus palūžta ir susilieja su mase arba – ne. d) aš blogas – kiti geri; kaip veikiama čia priklauso nuo galios ir logikos vidinio tvirtumo. Blogas gali būti kaip hiena arba kaip liūtas. Be abejo, visus vienaskaitos asmeninius įvardžius galima pakeisti daugiskaita ir tada ši sistema taikoma grupėms, o ne individualiems asmenims.
Grupavimas naudojamas tada, kai yra struktūrų, kuriose ženklai priešingi. Tada galima išsirinktą objektą asocijuoti su pliusu arba minusu. Kad būtų galima išaukštinti arba suorganizuoti neapykantą. Kai ženklai vienodi, pliusas arba minusas, tada pasirinkimo motyvai būna kitokie, ne moraliniai. Tada žiūrima pagal galimybes išlikti, o galbūt net suklestėti nesvarbu ar sistema „gera“ ar „bloga“.
Taigi tokios propagandos esmė yra pliusų ir minusų naudingos konfigūracijos suformavimas, vadinamas vertinimu, tada visų savo priešų ir konkurentų sugrupavimas su minusais, juos įtraukiant į „blogio“ masę. Po to belieka pakurstyti minios instinktus ir su taikiniu galima „teisėtai“ susidoroti. „Jeigu jis šitaip, mes nepakęsim…“ Su tokiu lozungu labai patogu susidoroti su visais konkurentais, apšaukiant parsidavėliais ir prichvatizuojant visą valdžią (labai ilgam). Bet viskas prasideda nuo propagandos sistemos, kurios priemonė – rašytojų suorganizavimas, o šių tikslas – suorganizuoti ir skaitytojus, kad jie nebūtų padrika minia. Tam rašytojai kurpia tekstus, kur pasaulis sugrupuotas pagal centrinės valdžios siekius. Pagrindinė propagandos priemonė yra žmogaus ar grupės pavaizdavimas „labai jau blogais“, šitaip prieš juos nukreipiant negatyvius sentimentus. Tada bet koks prieštaravimas siejamas su „išdavyste“, kurią niekina visi šitaip suorganizuoti skaitytojai ir dominuojančio diskurso vartotojai.
Belieka aprašyti, kaip žmogui prie kaktos prikalamas minusas, kuris yra ženklas, kad propagandos mašina gali pradėti savo darbą. Tam naudojami išgalvoti faktai, išgalvotos savybės, asocijavimas su „labai jau blogais žmonėmis“, sukurptos piktadarystės ir pan. Užtenka prisiminti, Kadafį NATO karo metu, kai buvo „įvedinėjama demokratija“, kaip šį žmogų vaizdavo žiniasklaida. Didžioji jos dalis buvo šlykštus melas. Bet toks „rašytojų darbas“… O kad jo sūnus su nukapotais pirštais nelaisvėje jau keli metai ir tai, kad jis išsigimėliškai kankinamas, neįdomu jokiai „žmogaus teisių organizacijai“… Tokia yra tikrovė.
Susidūrus su faktų fabrikavimu, reikia suvokti paprastą dalyką: faktai ir jų aprašymo priemonės ne tas pat. Apskritai faktai egzistuoja anapus kalbos, todėl vien jos neužtenka. Kalba yra faktų išraiškos priemonė, bet pats faktas turi būti pasaulyje ir jis turi būti ne tik papasakotas, bet ir įrodytas. Papasakojimas – ne įrodymas. Žmogus problemų turi tada, kai šis skirtumas supainiojamas ir žmogus bet kokius kliedesius pradeda laikyti tikrove, neva užtenka to, kad „gerai papasakota“. Tačiau melagių papasakotuose pasakose jokių faktų nėra, nes pavadinimai ir gramatinės morfemos nėra tikrovė – tai tik jos aprašymo priemonė. Pagal ją smegenys geba rekonstruoti vaizdinius, tačiau šis gebėjimas dažnai tik įtraukia į melo kloaką, išimdama žmogaus sąmonę iš sąlyčio su tikru pasauliu.
Minusai, pliusai, grupavimas – visa tai tik galvoje esantys iliuzijų pasauliai… Vien susiejimas savo galvoje su „blogiu“, žmogaus blogu nepadaro. Įsivaizdavimas – ne tikrovė.
Filognozijos pradinė mokykla 