Metafizinis žmogus

metafizinis žmogusNorint pamatyti, kas šioje tikrovėje yra žmogus, labiausiai trukdo kalba su savo pavadinimų sistema. Kuomet žiūrint į žmogų matoma tik ji, žmogus niekada neatsiveria kaip metafizinis. Ši taktika netgi dažnai naudojama metafizinio žmogaus pašiepimui, kai numojama: „yra tik kažkoks…., o įsivaizduoja….“. „Kažkoks“ reiškia koks nors pavadinimas.

Kas žmogus „yra“ egzistuoja dvejose vietose: kalboje ir tikrovėje. Viena jis yra ir veikia žodžiuose, o visai kas kita – realybėje. Panašus efektas gaunasi ir vadinant žmogų iš mokslinės kalbos perspektyvos: ji taip pat neparodo metafizinio žmogaus ir čia jis visada, paviršiuje arba potekstėje, suprantamas kaip „kažkoks…, o ….“. Ir kvailiausia būna, kai šiuos žodžius išgirsti ne iš kitų, bet ir pradedi kartoti pats sau, piešti kaip kokią nors kalbos tinklo garsų seką ar tokių sekų sistemą. Todėl norint pamatyti metafizinį save, reikia šį klaidingą žvilgsnį pašalinti iš savo suvokimo.

Tačiau norint perduoti informaciją, kalba būtina. Todėl ją reikia naudoti, bet naudoti kitaip, kad nebūtų savo ir kito žmogaus sąmonei primetamas kalbinis kalėjimas. Pavadinimas yra tarsi kalėjimo kamera, į kurią žmones nori uždaryti valdžia. Tad jeigu kalbos atsisakyti neišeina, tai reikia bent susikurti kuo daugiau naujų pavadinimų, kad jie būtų savi ir tokie, kokie turi būti. Uždarantys žodžiai yra blogi, o išlaisvinantys – geri. Tai yra pavadinimo vertinimo kriterijus. Toks, pavyzdžiui, yra posakis „metafizinis žmogus“: toks, koks jis yra iš tikrųjų, pačiame pasaulyje. Kalba žmogaus visiškai nepaleidžia, tačiau vis tiek jis matomas daugiau nei tik „kažkoks pavadinimas, o įsivaizduoja…“. Kalba turi būti ne kalėjimas, bet namai.

Aprašyta taktika naudojama pirmiausiai sureikšminimui, nes būti reikšmingu pavadinimu yra sunku, pasiekimas. Tad žmonių, kurie pasiekia reikšmingus pavadinimus – nedaug. Tačiau pastangos gali būti ir visiškai kitokios, priklausančios kitokiai plotmei, nes metafiziniu žmogumi taip pat būti sunku, dar sunkiau negu sureikšmintu pavadinimu. Bet yra ir vienas pliusas, nes buvimas kuo nors matomas iš dviejų pusių: kuo tave mato kiti ir kuo save matai pats. Kiti nori, kad būtum tik „kažkoks“ ir beveik niekada nežiūri į tavo metafiziką, o jeigu ir žiūri, tai šiame gyvenime labai didelė retenybė. Kita vertus, svarbu ir tai, ką matai pats – ar susitapatini su kitų matymu, ar kuri savo unikalų požiūrį. Tai labai gera galimybė, nes gali save išlaisvinti iš kitų primetamos kalbos kalėjimo.

Kas stipresnis, pavadinimas ar tavo sąmonė? Kiti tave nori matyti tik savo funkcija, priedėliu, bet su savimi juk gali būti tas, kas esi iš tikro, anapus bet kokių kalbos kliedesių.

Tačiau, kadangi noriu perduoti informaciją – turiu kliedėti, bet tikslas yra kliedėti kitaip. Reikia suprasti, kad kalba ne tikrovė, bet rodyklė, parodanti kokia kryptimi reikia žiūrėti. Kas sugeba iššifruoti šią kryptį, tas supranta, ką noriu pasakyti. Žodžių ar frazių mokytis nereikia, riekia išmokti matyti pačiam, savo sąmonėje.

Tad pradėkime: kas yra žmogus? ir kas yra metafizinis žmogus?

Žmogų įprasta apibrėžti kaip „gyvybės“ formą, bet tai suprantant iš „organinės“ pusės. Tačiau galima matyti ir kitaip, svarbiausia laikant ne organiką, bet sąmonę ir informaciją. Kas yra sąmoninga gyvybė? Tai gebėjimas aplinką paversti informacija ir tą informaciją sau atvaizduoti. Informacija yra tam tikra sąveika, kurioje atsiranda duomenys. Ta informacija yra kibernetinės sistemos dalis, kuri fragmentą paverčia įvertinimo, reikalingo valdymo sprendimui pagrindu. Kitaip sakant, gyvybė yra gebėjimas tikrovę paversti informacija ir tą informaciją panaudoti savo sprendimams. Tam ji turi būti susieta ir susumuota. Šis procesas vadinamas visiems įprastu žodžiu „ekranas“. Tai tik pavadinimas, kurio paskirtis būti išlaisvinimu iš stereotipinių vaizdinių. Tikrovėje metafizinis žmogus yra kažkas kita, bet norint šį kitoniškumą išreikšti, reikia naudoti po ranka turimus terminus.

Taigi sąmonė (siela) yra ekranas, kuriame susumuojama iš aplinkos surinkta informacija. Šį procesą galima laikyti pagrindiniu aukštesnio rango gyvybės atributu. Tai ne kokia nors organika, bet informacinis procesas, kuris gali vykti nebūtinai organiniame substrate.

Kas yra ekranas? Tai iš kelių sluoksnių sudarytas energetinis darinys, kuriame susijungia aktyvioji ir pasyvioji dalys. Aktyvioji dalis yra „induktorius“, perduodantis srautą ir pasyvioji – reprezentatorius, susumuojantis morfizmus (informacijos formas, pavyzdžiui, struktūrinius potencialus). Induktoriai sudaro kintantį laike šabloną, o reprezentatorius yra kokybių ir suvokimo sąmoninga perspektyva. Visa tai surišus į vieningą sistemą, gaunama struktūra, kurią kažkada vadinau a) sandara, kuriai būtinos traukiančios mikro-jėgos ir b) procesu, kuris yra informacijos apdorojimas, vykstantis jau aprašytu būdu. Ekranas pirmiausiai yra esaties pamatas ir jeigu darome prielaidą, kad tikrovė kaip esatis įmanoma ne tik žmoguje, tai galima manyti, kad įmanoma neišsenkanti ekranų įvairovė.

Žmogus yra viena iš tokių gyvybės formų, tačiau nebūtinai vienintelė, nes informacijos sumavimo procesai nebūtinai tik tokie, kokie vyksta žmoguje. Galima tarti net dar griežčiau: kiekvienas tikrovės lygis turi savo susietą sąmoningą perspektyvą ar tokių perspektyvų sistemą. Viena sistema yra žemės biosfera, tokia gali būti saulės biosfera ir pan.

Kodėl tai įmanoma? Todėl, kad gnostinė materija sutankėja tose pačiose vietose, kur ir fizinė materija, ir mišrios gyvybės formos atsiranda tokiose sumaišytose vietose.

Jeigu informacinis procesas atsiranda nesumaišytose terpėse, tai turime kitos dimensijos sąmoningas perspektyvas, kurios gyvena savo kosmosuose ir savo pasauliuose ir net neaišku ar jose informacinis procesas geba aprėpti mūsų pasaulio informaciją.

Apibendrinant, pagal sluoksnių sąveiką galima informacinius procesus skirstyti į tris tipus:

a) planetinė mišri sistema,

b) žvaigždinė mišri sistema, ir

c) gnostinė vienalytė sistema.

Tai reiškia, kad galimas materialus kūnas, plazminis kūnas ir bekūnė siela, kuri formuojasi nepriklausomai nuo materijos sankaupų. Pirminė siela visų žmonių yra bekūnė, tačiau šis gyvenimas visada yra mišrios būsenos, kuri vienalyte tampa tik pasibaigus gyvenimui. Po mirties sąmonės energomorfinė sistema pirmiausiai pereina prie vietinės informacinės sankaupos, kuri yra tarsi tarpinė stotis perėjimui į aukštesnį pasaulį. T. y., siela pirmiausiai atsiduria planetinėje gaudyklėje, tada keliauja į vietinės žvaigždės sistemos energomorfinę struktūrą.

Žmogų metaforiškai laikant tam tikru ekranu, kuris apibrėžiamas kaip pagrindinis gyvybės procesas, galima teigti, kad tai ne vienintelis įmanomas tipas. Yra skirtingų rūšių ekranai, negana to yra skirtingos įstrižainės ekranai, kurie priklauso skirtingo egzistencinio rango realybei. Žmogus yra beveik vienintelė „įrodyta“ įstrižainė. Tačiau apibendrinant, ekranas yra ir visa žemės gyvybės sfera, ir tokių samonių sfera išeina gerokai toliau už mūsų planetos ir saulės ribų. Čia taip pat galima atskirti kosmosus, tikrovę ir joje atsirandančias gyvybės formas.

Siekiant „pažinti“ pasaulį, pirmiausiai turimas galvoje įprastinis fizinis pasaulis, kuriame randame gyvybę, žmoniją, tautas, valstybes, geografiją, ekonomiką, politiką ir t.t. Tačiau jeigu norime pamatyti noosferą, tikrą sąmonių pasaulį ne per kūniškus ženklus, bet tiesiogiai, turime išmokti matyti pačią gnostinę braną. Ji, aišku, susijusi su fizine brana, tad šį vaizdinį, žemės rutulį galima naudoti kaip pagalbinį. Tačiau ant jo reikia projektuoti noosferą, kuri atsiranda sąmonių sluoksnyje. Galima matyti tokius pasaulis:

a) žemesnioji noosfera – kalba, techninės komunikacijos priemonės;

b) aukštesnioji noosfera – tiesioginės asociatyvinių hologramų telepatijos pasaulis;

c) metafizinė noosfera – vietinio dievo struktūra, kuris apima mūsų saulės sistemą.

Jeigu esi ne koks nors pavadinimas, bet ir metafizinis žmogus, gali pabendrauti ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su visa žmonijos sąmonės sfera, visuose išvardintuose lygiuose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s