Norint suprasti kaip veikia psichotroninis valdymas, reikia turėti bent apibendrintą klausimo kas yra sąmonė supratimą. Moksliškai tam tinka kelios paradigmos, tokios kaip fizika, biologija arba kognityvinė psichologija. Žinoma, galima pridurti ir sąmonės filosofiją arba net religinius bei ezoterinius įsivaizdavimus. Tačiau stengiantis išlikti objektyvaus pažinimo paradigmoje, geriausiai tinka mokslinės disciplinos.
Tačiau tai ne viskas, nes su sąmone susijęs pagrindinis gyvybės tikrovės aspektas, vadinamas informacija, kurį tyrinėja 20 a. atsiradęs mokslas populiariu kibernetikos pavadinimu. Informacijos neįmanoma griežtai įkomponuoti nei į tradicinę fiziką, nei į tradicinę biologiją (išskyrus bioinformatiką bei genetiką), nei į psichologiją, o sąmonės mokslui ir filosofijai ši sąvoka yra centrinė. Dėl to išauga kibernetikos mokslo reikšmė sprendžiant poveikio sąmonei priemonių mokslo, vadinamo psichotronika, statusą ir galimybes. Todėl pats laikas palikti fiziką ramybėje ir pereiti prie pat problemos esmės.
Nesiekiant šios temos išskleisti griežta moksline kalba, apie kibernetiką ir informaciją galima pasamprotauti paprastu, netgi naiviu mąstymu. Kas yra informacija? Kaip ji susijusi su sąmonės klausimu? Ir kaip gali pasitarnauti aiškinant psichotronikos mechanizmą tam, kad būtų galima gintis nuo neteisėto įsibrovimo ir reikalauti, kad ši sritis būtų teisiškai sureguliuota ir nebūtų tokios savivalės, kuri viešpatauja šiuo metu?
Moksle sąmonė seniai išnagrinėta įvairiais aspektais, bet kažkodėl į teisę, kurioje ji labai svarbi, perkelti naujausių sąmonės technologijų galimybių – nesiruošiama. Iš tikrųjų čia vyrauja visiškas chaosas ir vaizduojama, kad ši sritis terra incognita. Bet taip nėra ir tai seniai įrodyta. Todėl pats reikalas pareikalauti teisingumo ir teisių, tokių kokias teisinėje sistemoje turi kūnas, kuris laikomas neliečiamu – negalima kėsintis nei į sveikatą, nei į laisvę, nei į gyvybę. Tačiau juk dar svarbesnė žmogaus sąmonė. Kodėl vis dar leidžiama kėsintis į ją, apeinant įstatymus ar sveiką protą? Kibernetika šitaip tampa nusikaltimų bendrininke, nors šis mokslas turėtų tarnauti priešingam tikslui.
Bet grįžkime prie temos. Kokioje situacijoje atsiranda informacijos reiškinys, paaiškinti galima paprastu vaizdiniu. Pradėti reikia fizikinėje sistemoje atsirandančia sąveika, kurioje informacijos parametro dar nėra, yra tik tam tikros jo prielaidos. Fizikoje naudojami paprasti kokybiniai ir santykiniai parametrai, aprašantys fizikinės sistemos elementų savybes bei santykius. Naudojant įprastą fizikos kalba, tikrovė aprašoma proporcinėmis formulėmis, kuriose parametrai rikiuojami vienas šalia kito ir rezultatas priklauso tik nuo kiekybinio parametro aspekto, kuris išreiškiamas skaičiumi. Turime savybę, matavimo vienetą ir to vieneto dalių skaičių. Toks yra supaprastintas fizikos kalbos principas.
Tačiau į šią sistemą informacijos įstatyti kaip eilinį parametrą, šalia kitų parametrų neišeina, nes jos reikšmė yra kitokia, tai yra kitos sferos realybės aspektas. Todėl be kibernetikos sąmonės ir psichotroninių galimybių paaiškinti neįmanoma. Šis mokslas labai svarbus biologijoje arba visose disciplinose, kurios susijusios su gyvybe šioje visatoje.
Jeigu politikai atmeta religinius ir ezoterinius argumentus, tai bent galėtų įsiklausyti į tai, ką kalba mokslas – pagrindinis kurių yra neuroinformatika, o šis gali padėti įrodyti technologinio sąmonės valdymo galimybes. Visi žinome, kad psichotronikos mokslas yra socialinės kibernetikos mokslo dalis, tik nėra taip afišuojama, kaip kiti mokslai. Apsimetinėti ir delsti daugiau tiesiog neįmanoma, nes iškyla vis didesnė kriminalinio transhumanizmo grėsmė. Kita vertus, net teisinės valdžios, gavusios tokį galingą sąmonės ginklą, gali labai greitai kriminalizuotis.
Tam, kad pasiektume šį supratimo lygį turime išsiaiškinti kokia informacijos sąvokos reikšmė sąmonės ir kibernetikos mokslo kontekste.
Pirmiausiai remiuosi prielaida, kad informacija gali nebūti fundamentali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad ji sukuriama tokios realybės, kuri yra fundamentalesnė už informaciją. Kaip tai vyksta suprasime tik savo vaizduotėje sumodeliavę situaciją, kurioje sąveikaujant įvairioms tikrovės dalims tam tikras tikrovės aspektas tampa informacija. Patogiausias tam yra psichikos modelis, nes joje informacinė realybė yra svarbiausia.
Turime dvi tikrovės dalis, tarp kurių vyksta sąveika – tai reiškia proporciškai susiduria dvi fizikinės sistemos dalys, kurių viena yra veikianti, o kita priimanti poveikį. Veikianti dalis tam tikru būdu keičia patiriančią poveikį dalį, arba kitaip sakoma – ją moduliuoja. Tada šis keitimas perduodamas į tokią vietą, kur visi poveikiai sumuojami ir apibendrinami, pirmiausiai naudojant rekonstrukciją. Ši dalis ir yra sąmonė.
Sukonkretinkime, kas šioje sistemoje yra informacija. Siauras apibrėžimas būtų toks: informacija yra tie duomenys, kurie perduodami iš poveikį patiriančios dalies į tą dalį, kur poveikiai sumuojami bei apibendrinami. Šie duomenys ir tas būdas, kuriuo jie pateikiami sprendimus priimančiam centrui, ir vadinami informacija. Tačiau apibrėžimą galima padaryti daug platesnį – informacija yra viskas, ką iš principo galima paversti duomenimis ir perduoti analitiniam arba kibernetiniam centrui, esančiam žmogaus vidinėje dalyje ir valdančiam žmogų.
Šie apibrėžimai skiriasi tuo, kad pirmasis bando aprėpti viską, ne tik tai kas yra aktualizuota informacija, bet ir visa tai, kas informacija yra potencialiai. Taip informacija apibrėžiama objektyviai ir subjektyviai. Prie šio klausimo reikia pridurti, kad informacijos naudojimo apimtis ir formos priklauso nuo gyvybės rango ir sąmonės masto, nes skirtingos gyvybės rūšys informaciją kuria skirtingai, pagal tą aplinką, kurioje evoliucionavo ir pagal jos poreikius.
Čia daroma ezoterinė prielaida, kad žmogus nėra vienintelė tokio egzistencinio rango gyvybės forma. Aišku, tai turi būti įrodyta. Bet, kita vertus, tai pakankamai akivaizdu, nes visatoje informaciją kuriančios ir ją naudojančios sistemos yra ne išimtis, bet taisyklė ir aktualizavimo galimybės neišsemiamos, kadangi sąmonės prielaidos visatoje, kaip jau buvo užsiminta – universalios. Kai natūralios kibernetinės sistemos išmoksta informaciją naudoti, ta sistema tampa savo rūšies gyvybės atmaina.
Vadinasi informacijos kūrimas, arba pasiėmimas, yra viena proceso dalis. Kita dalis yra disponavimas informacija ir jos panaudojimas valdymui, kurio ašis yra sprendimų priėmimas. Šalia informacijos tai antra kertinė kibernetikos sąvoka. Akmuo sprendimų nepriima arba mes to niekaip nematome ir nesuvokiame, bet ameba arba gėlė jau turi daugybę kibernetinių mechanizmų, nuo augimo iki reprodukcijos.
Siedami kibernetiką su tradicine fizika, grįžkime prie pradinio klausimo, ar įmanoma informaciją paversti parametru ir įstatyti ją į formules bei lygtis, kaip kitas fizikinės realybės savybes, tokias kaip energija, jėga, impulsas. Parametrinės lygtys tam netinka, nes informacija veikia ne proporciškai, pridėdama arba išimdama matavimo vieneto dalis prie galutinio rezultato. Taip yra todėl, kad informacija neveikia kaip traukianti arba stumianti jėga arba kaip tam reikalinga sąlyga, tokia kaip turimas energijos kiekis. Informacija veikia ne iš vidaus, bet iš išorės. Iš vidaus veikia fizinės galios kvantas, o iš išorės – kibernetinės sistemos tikslų visuma, pradedant nuo fundamentalių, tokių kaip išlikimas, ir baigiant pažanga arba pažinimu.
Informaciją galima įstatyti į logines lygtis, o šias įkomponuoti į valdymo bei sprendimų priėmimo algoritmus, kuriuose galima naudoti informacijos parametrus, kaip sprendimo ir pasirinkimo pagrindą. Pavyzdžiui, jeigu energijos reikšmė 1, tai sprendimas toks, jeigu 2 – kitoks, ir taip toliau. Tai jau kibernetinė sistema, kuri geba vertinti tikrovės parametrus, kurie paverčiami duomenimis ir pagal juos priimti sprendimus. Tai yra bet kokios biologinės sistemos kertinis akmuo. Kol informaciniai procesai ir kibernetinis valdymas nevyksta, tol tikrovės lygmuo yra žemesnis, priežastinis, nekontroliuojamas, deterministinis ir t.t., kur viskas priklauso nuo kiekybinio aspekto ir jų sujungimo į sistemą. Jeigu parametrų kiekybinės proporcijos išsidėsto kokiu nors konkrečiu būdu, tai tokioje sistemos galima tik deterministinė šio išsidėstymo nulemta evoliucija.
Tačiau matome, kad visata turi galimybę kurti procesą, kuriame vyksta vertinimas, sprendimas, rinkimasis, o apibendrintai – informacijos parametrų valdymas įvairiais kibernetiniais algoritmais. Kai parametrai pradedami valdyti, jie virsta informacija ir kibernetinės sistemos sprendimų pagrindu. Tokioje realybėje tradicinės fizikos formulės naudojamos sukurti sprendimams reikalingus duomenis, o tai šiose sistemose yra informacija.
Tai reiškia, kad gyvybės formas galima klasifikuoti pagal sugebėjimą savo aplinką paversti informacija ir remiantis ja reguliuoti savo veiklą. Žmonija kol kas apribota viena planeta ar bent jau viena biosfera ir vidine gyvybės formų įvairove joje. Čia matome, kad galimybės išgyventi įvairiose fizinėse aplinkose praktiškai neišsemiamos. Galima taip pat manyti, kad egzistuoja ir kitokių rūšių biosferos, arba gyvybės sferos, kurios prisitaikiusios kurti kibernetines sistemas kitose aplinkose ir kituose pasauliuose, su kuriais mūsų biosfera tiesiogiai nesąveikauja. Juk gyvybė nebūtinai turi būti tokios pat organinės formos, nes ją sąlygoja ne organika, bet gebėjimas kurti ir panaudoti informaciją, kuri leidžia orientuotis savo specifinėje aplinkoje.
Tai, aišku, dar nėra mokslas. Arba tokios spekuliacijos nerodomos visuomenei. Toks mokslas visai įmanomas, tik dėl tam tikrų priežasčių slepiamas nuo visuomenės, kartu su psichotroninėmis technologijomis.
Visa logika rodo, kad sąmonė ne išrandama, ne sukuriama iš „nieko“, bet toje aplinkoje, kurioje atsiranda, jau yra. Nors veikiau tinka žodis „aktualizuojama į individualią formą“, bet tuo pat metu peržengia tik individualizuotas jos galimybes. Galima kelti teisėtą klausimą, kas ji yra visos biosferos požiūriu ir kokioje aplinkoje ji aktualizuojama; kodėl įgauna vienokią ar kitokią formą; kaip ją keisti, padaryti geresne, arba galingesne. Bet taip pat kokios jos silpnos vietos ir kaip jas sustiprinti. Galima būtų neužmiršti ir klausimo, koks jos statusas individualiu ir visumos požiūriu, ir ar yra teisėta ją be sutikimo keisti, žaloti, išnaudoti, pavergti, kankinti ir t.t.?
Sukūrus psichotroninio valdymo lygio technologijas, šie klausimai tapo ypač aktualūs. Tačiau nuo tiesos bėgama ir bandoma ją pakeisti melu bei propaganda, nes šis neteisėtas žmonių užgrobimas labai patogus valdžiai, kuri pašalina iš sistemos daug problemų, visuomenę paversdami tik valdomų avinų banda.
Tai gali būti priežastis, dėl kurios sąmonės klausimas slepiamas, mokslai neafišuojami, tariama, kad jos „paslaptis“ neišaiškinta, nežinoma, o ko „nėra“ to ir reguliuoti ar kurti teisinį reglamentavimą nereikia. Sąmonės teisių argumentai buvo imami iš religijos, iš filosofijos, tokios kaip bioetika, tačiau kadangi technologijos lig šiol „neegzistuoja“, tai esą nėra ir draudimo objekto ir apskritai tokio poreikio. Tuo tarpu transhumanistinė mafija visuomenėje siautėja kaip išmano, kurdama apokaliptines darbotvarkes, numatančias vis tobulesnių pavergimo technologijų konstravimą.
Kitaip sakant, problema pašluota po kilimu ir pridengta įvairiomis maskuotėmis arba tariamomis „natūraliomis priežastimis“.
Žmogaus smegenys yra kibernetinė sistema, kurios vienas iš komponentų yra sąmoningumas, naudojamas informacijos srauto analizei. Psichotroninės technikos paskirtis yra intervencija į šį pasaulį, kuri leidžia informaciją išimti, įdėti ir valdyti. Tai daroma įsibraunant į duomenų srautą arba panaudojant reprezentacijos rekonstrukcijos mechanizmus. Vienintelis įmanomas būdas pasiekti šį tikslą yra analoginis moduliavimas, kuriuo pagrįstas psichotronikos poveikis. Moduliavimas gali būti ne tik natūralus, bet ir dirbtinis; o tai yra efektyvi įsibrovimo priemonė.
Šio moduliavimo tyrimui reikia tinkamų matavimo prietaisų ir parametrų. Taip pat reikia fizikinės sistemos lygyje žinoti psichotroninės indukcijos formules, išsiaiškinus, kas yra sąmonės krūvio šaltinis, ir kaip aplink jį atsiranda kvantinis laukas. Ir galų gale, iš kibernetikos reikia žinoti informacijos tvarkymo smegenyse algoritmą. Įsibrovimas reiškia, kad ši sistema pertvarkoma, sukuriamas dirbtinis kibernetinės kontrolės antstatas. Nors žmogus gamtos buvo sukurtas kaip natūralių laisvų neuronų tinklas, naujame pasaulyje jis uždaromas į technologinių neuronų kalėjimą. Tai reiškia, kad smegenyse įsiviešpatauja neuronai-kiborgai.
Šitaip kibernetika paverčiama ginklu, nukreiptu prieš laisvų žmonių visuomenę. Tačiau kiekvieno ginklo specifika tokia, kad į ką jis nukreiptas priklauso nuo to, kokiose rankose atsiduria. Pats laikas kibernetikos galimybes perimti ir pritaikyti savo tikslams.
Filognozijos pradinė mokykla 