Nepaklusimo menas

nepaklusimasGramatiškai liepiamoji nuosaka nėra labai turtinga savo formomis, tačiau gyvenime ji tokia svarbi, kad žmonių pasaulio padėties tyrinėjimuose šios temos praleisti neįmanoma, nes praleidus – jis liktų nepilnas. Mano straipsniuose žmogaus pasaulis vaizduojamas iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Šios kryptys atskleidžiamos ir veiksmažodžio gramatikoje, kurioje tiesioginė nuosaka dažniausiai naudojama aprašyti išorei. Tariamoji nuosaka jau daugiau priklauso nuo subjekto, nes čia išreiškiama ką žmogus galvoja, ko nori, ko pageidauja, kokiomis sąlygomis kas būtų, kai šis turinys išskleidžiamas žmogiškoje vaizduotėje. Bet kokiu atveju tai nėra nuogo fakto konstatavimas be žmogaus psichologijos, kuri reiškiasi ir kognityvinėje sąmonėje, ir pasąmonėje. Paskutinė nuosaka yra liepiamoji ir ji, lyginant su tiesiogine nuosaka, yra diametraliai priešingas polius, kuris kyla iš sielos gelmės ir kurį įprasta aprašyti kaip žmogaus vidinę valią, kuri liepia arba draudžia ir verčia sau paklusti.

Kokios tos neturtingos morfologinės liepiamosios nuosakos formos. Yra keli variantai, priklausantys nuo veiksmažodžio asmens ir įvardžio skaičiaus. Kai tiesiogiai kreipiamasi į kokį nors asmenį ar tokių asmenų grupę, turime pirmo ir antro asmens akistatą: „aš liepiu tau“ – „skaityk tekstą“; „aš liepiu jums“ – „skaitykite tekstą“. Įdomu tai, kad vienaskaitoje pirmo asmens liepiamoji nuosaka su tiesiogine gramatine forma neegzistuoja, nors žmogus gali liepti ir pats sau. Tačiau dažniausiai liepimas neakcentuojamas: geriausiu atveju galima pasakyti „skaitau tekstą“ arba „skaitysiu tekstą“. Nors tai daugiau suvokiama kaip sprendimas, o ne kaip paliepimas. Tuo tarpu daugiskaitoje tokia forma įmanoma, ypač tada, kad liepiantis subjektas yra grupės dalis ir jis, net pirmiausiai jis, yra tokio paliepimo objektas: „skaitykime tekstą“.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad liepiamoji nuosaka savo skurdžiomis formomis išsako pagrindinį žmonių tarpusavio santykių principą. Gyvenime liepimas arba draudimas iš vienos pusės ir paklusimas iš kitos pusės yra psicho-lingvistinis, hierarchinis visuomenės pamatas. Tas faktas, kad visos populiacijos turi valdžią ir paklusnumo hierarchiją, įrodo, kad tai labai turininga išorinė gyvenimo forma. Galima net išskirti žmonių kategorijas pagal tai, kas turi teisę įsakyti arba drausti, o kas privalo paklusti.

Jau sakiau, kad ši imperatyvinė nuosaka prasideda moralės teorijoje, kuri turi sąrašą įsakymų ar nurodymų, kuriems žmogus privalo paklusti. Toliau tuo pagrįsta visa teisinė sistema, kurioje įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai kokį nors veiksmą liepia arba draudžia. Ir galų gale visi išaugame pasaulyje, kuriame turime pareigas ir draudimus ir kuriems verčiami paklusti vos ne nuo gimimo. Tai rodo, kad tiesiogiai arba netiesiogiai visi žmonės išauga su liepiamąja nuosaka, nors morfologiškai, visa ši sistema yra išorinė ir lingvistiškai neišreikšta.

Šis skurdumas kompensuojama paprastai, visiems argumentams, paaiškinimams, pagrindimams, įrodymams ir t.t., gali būti panaudotos teorijos, išreikštos tiesiogine ir tariamąja nuosaka. Pasaulis, kuriame kas nors privaloma arba draudžiama yra paprasta teorija, tarnaujanti pagrįsti teisę į liepiamąją nuosaka. Teorijų nėra daug. Pirma, šią teisę duoda Dievas, vyriausiasis įsakinėtojas šioje realybėje. Antra, teisė gaunama iš kolektyvo, kuris pagrindžia įsakinėtoją, tapusį kolektyvo ruporu. Ir paskutinis variantas yra „mėlyno kraujo“ arba aukštesnės rasės teorija. Čia principo, kad kvailesni privalo paklusti protingesniems variantas. Aukštesnė rasė – pranašesnė, todėl geriau jai neprieštarauti, nesimuistyti.

Nors liepiamosios nuosakos turiningumas yra paslėptas ir užmaskuotas, daugelis žmonių įpainioti į šį psicholingvistinį voratinklį, kuris neleidžia jiems tapti savęs ir savo gyvenimo šeimininkais. Net kai žmogus mato, kad „aukštesnė rasė“ realiai ir intelektualiai neturi jokių pranašumų; kai pamato, kad kolektyvą užvaldęs melas ir neteisybė; kai suvokia, kad jo pasaulį Dievas apleido, ši kalbinio paklusimo ar paklusnumo psichologija – išlieka. Ji išlieka, nes į sąmonę įdiegta kaip paklusimo matrica, kuri neleidžia išsivaduoti į paklūstančio zombio psichologijos.

Bendrai tariant, nepaklusimo priežastys gali būti dvi (o gal daugiau, bet kitos nėra svarbios): dėl savęs, savo vidinio sugedimo ar egoizmo arba dėl įsakinėjančio, kai pavyzdžiui, įsakoma tai, kas nesiderina nei su moraliniais žmogaus įsitikinimais, nei įstatymais, ar dėl to, kad įsakinėjanti valdžia yra kiaurai perpuvusi ir priversti paklusti bando tik jėga, prievarta, grasinimais, melu, šmeižtu ir t.t. Kai šią tikrovę pamatai, suvoki ir įvertini – paklusti blogiui neįmanoma, nes tada tampi jo dalimi.

Mano bendras pastebėjimas būtų toks: jeigu ne svertai arba ne luošinimas, vykdomas nuo gimimo, nepaklustų nei vienas žmogus. Tačiau kiekviena valdžia pirmiausiai šiomis valdymo priemonėmis ir apsirūpina. Svertai – tai yra grasinimo arba šantažo priemonės. Tokia priemonė pavyzdžiui yra turtas ir pinigai – atims turtą, uždarys finansinius pragyvenimo šaltinius. Šiek tiek svarbesnis yra kariuomenė, kuri turi teisę kėsintis į bet ką – tai jau jėgos ir prievartos formos, kuriomis gąsdinami neorganizuoti žmonės, dažniausiai pavieniai individai, šeimos arba giminės. Dar viena dažna sverto forma yra informacija. Kažką žino ir gali paviešinti, kas pakenktų reputacijai, statusui ir t.t.

Iš to, neturininga liepiamoji nuosaka ir įgauna savo įtaką – kelios morfologijos raidės surištos su ištisa svertų sistema, kuriuos panaudojus galima kėsintis į tai, kas žmogui svarbu ir tada žmogus paklūsta „bet kokiam įsakymui“ arba „bet kokiam draudimui“. Bet kartais, o gal net visada, ta žala ne tokia svarbi – daug svarbiau išsaugoti savo savigarbą, atsisakant pavirsti šliaužiojančiu durneliu. Tačiau norint tokiu netapti, būtina išmokti nepaklusimo meno, kovoti su galima žala, kai panaudojama jėga, su šmeižtu, kai paskleidžiama dezinformacija, su psichologiniais triukais, kai panaudojamas protas arba paprasčiausias isterikavimas, kuriuo bandoma nepaklusimo atveju padaryti psichologinį įspūdį panašiai kaip tai daro beždžionės.

Į isterikavimus reikia atsakyti šaltais nervais, arba duodant protingą atsakymą, visada pasiruošus neutralizuoti tą žalą, kurią gali padaryti realizavus grasinimus. Nepaklusimo meno pamatas yra baimės įveikimas ir drąsos parodymas, kuris gali neutralizuoti bet kokį pretenzingą isteriką.

Hierarchija ir tokia bendravimo forma niekada neišnyks. Tačiau galima padaryti, kad paklusimas būtų protingas – ne prievarta, ne šantažas, ne grėsmės kėlimas ir pan. Pats efektyviausias principas yra naudos principas – turi padaryti, kad paklusti būtų naudinga. Pavyzdžiui, naudinga paklusti iš tikro protingesniam žmogui, kai protas vaidina lemiamą vaidmenį. Tai reiškia, ne paklusimą bet kada ir bet kur, bet tarkim dirbant kokį darbą ar vykdant užduotį. Toliau protingas paklusimas dėl materialinės naudos, ypač tada, kai įsakantis ta nauda sąžiningai dalinasi. Žmogus gauna naudą ir nereikalinga jokia prievarta. Toliau paklusimas moralei ir įstatymams, jeigu jie protingi, nepažeidžia prigimtinių žmogaus teisių, teikia bendrą naudą visuomenėje, tai dažniausiai, jeigu nepriverčiami kitaip, žmonės normoms irgi paklūsta patys. Bet turi teisę ir nepaklusti, jeigu tos taisyklės kvailos, nes paklūstama čia tik dėl susitarimo. Jeigu įpainioja į svertų pinkles, galima kovoti, kad išsivaduotum iš prievartos ir nelaisvės.

Poveikis objektui galimas per veiksmą, tad liepti arba drausti poveikį galima tik veiksmažodžio liepiamąja nuosaka. Daiktavardį, nepridėjus kitų žodžių, galima tik paneigti, o su juo veiksmas atliekamas tik vyksmų gramatikos pagalba. „Skaitykite knygą“, „neskaitykite knygos“, „sugriaukite diktatūrą“, „negriaukite diktatūros“ – šitaip liepti galima ir su konkrečiu solidžiu ir paklūstančiu adresatu, kuris įpainiotas į įvairiausių svertų pinkles. Taip liepiamoji forma gali būti ir be adresato, kai žmonės tik svajoja daryti poveikį, bet niekas į juos nekreipia dėmesio.

Mano patarimas toks: savo gyvenime reikia stengtis rodyti kuo mažiau paklusnumo, ypač visokiems organizacijų apsišaukėliams. Ir gyvenime išskirti tai, kas iš tikro svarbu: moralė, etika, teisingi įstatymai ir t.t.

Geriausia liepiamosios nuosakos forma, manau, turėtų būti tokia: „padarykime, kad šis pasaulis būtų geresnis“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s