Geriausia, kas pasiekta šiuolaikiniame fundamentaliame moksle yra kvantų teorija, kurios modernus variantas buvo sukurtas tik pirmoje 20 a. pusėje. Idėja nėra nauja, bet seni, filosofiniai jos variantai – nepasirodė produktyvūs. Rezultatų ir apčiuopiamą naudą pradėjo duoti tik matematinis ir matavimais grįstas kvantų mokslas. Tačiau kvanto teorija negali būti izoliuota, nes čia turime reikalą tik su kažkokios didesnės realybės dalimi. Tai matosi iš to, kad kvantų yra daug ir individualūs kvantai neegzistuoja, egzistuoja tik kolektyvų tipai ir rūšys. Ta realybė, iš kurios ateina tam tikro tipo kvantas, vadinamas lauku. Taigi laukas ir to lauko kibirkštėlė, vadinama kvantu – yra fundamentali realybė.
Naudojantis šios fundamentalios realybės koncepcija, galima bandyti aprėpti visumą ir netgi pamėginti įminti mūsų tikrovės paslaptį. Turi būti šios tikrovės pradžia, kuri vadinama Absoliutu arba Šaltiniu ir riba, kurios vaidmenį atlieka pats „žemiausias“ pasaulis. Bet jeigu viskas sudaryta iš skirtingų tipų laukų ir jų kvantų, tai ši sistema turi turėti hierarchiją ir tam tikrą išsišakojančią struktūrą, kurios šakos, nuo aukščiausio taško, vadinamo Absoliutu, leidžiasi žemyn ir skyla visais įmanomais būdais. Jeigu kokios nors skilimo atšakos sąveikauja ir keičiasi energija labiau, tai ši sistema sudaro savarankiškos labiau susaistytos realybės burbulą. Jeigu tokios sąveikos silpnos, tai turimas reikalas su paraleliniais pasauliais.
Mokslas yra svarbiausias, bet tik žmonėms, kurie tiesiogiai užsiima tyrinėjimu. Visiems likusiems užtenka supratimo, kaip veikia šis principas. Tai reiškia, kad matematika nėra esminė ir reikia suprasti tik pačius svarbiausius jos principus. Mūsų realybės mechanika – tai yra visos įmanomos kvantinių laukų judėjimo ir keitimosi energija lygtys, išreiškiamos bendru Lagranžianu, kuris paimtas iš klasikinės mechanikos ir yra ne kas kita kaip kinetinės (T) ir potencinės (V) energijos skirtumas L = T – V. Be abejo, kinetinė ir potencinė energija turi savo klasikines formules, bet čia jau vidurinės mokyklos fizikos programos kursas. Tereikia žinoti, kad lygybė yra T = V ir kad tai virsta lygtimi F = F, arba F(T) – F (V) = 0. Iš šių formulių galima išvesti visas kvantiniuose laukuose veikiančias jėgas, ypač naudojant veiksmo sąvoką S = Lt, kuri lygi F(T) – F(V) = 0.
Tai labai paprasti principai, ir kas yra susidūręs su klasikine mechanika, kurioje svarbiausia yra jėgos vektoriaus sąvoka, supranta, kad ji paprasčiausiai perrašoma į sudėtingesnę matematiką ir perkeliama į kvantinių laukų teoriją, kur irgi veikia įvairūs jėgos vektoriai, kuriuos galima apskaičiuoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, per kinetinę lauko ir potencine lauko energiją. Imama vieno kvanto mechanika, tada ši mechanika apibendrinama į viso kvantų lauko mechaniką. Mūsų pasaulis sudarytas iš tokių kvantų laukų, ir mes esame iš jų sudaryti. Galima sakyti, kad tai fundamentali teorija, kuri pretenduoja paaiškinti visą mūsų pasaulį ir viską, kas jame vyksta. Bėda tik ta, kad neįmanoma žinoti visų iki vieno laukų, nes naudojant mūsų laukuose sukonstruotus matavimo prietaisus, labai sunku surasti sąveikas su pasauliais, kurie toli atsišakoję nuo mūsų realybės ir su šia nevyksta jokie energijos mainai. Kai sakoma, kad pasiektas koks nors izoliuotas kvantinis burbulas, tai reiškia, kad sukurta portalo tarp realybių technologija, nes portalas yra ne kas kita kaip energijos ir informacijos pernešimas iš vieno burbulo į kitą.
Dažnai rašau, kad žmogus yra „mišri realybė“. Tai reiškia, kad jo egzistencija įsprausta tarp dviejų pasaulių, bet dominuoja vienas žemesnis pasaulis, kuris vadinamas kūniška egzistencija. Kitas burbulas yra tik iš dalies įsiterpęs į šią realybę, tam, kad jo pagrindu būdų galima suformuoti aukštesnes kognityvines būtybių funkcijas. Bet tokia egzistencija laikina ir kai ji išyra, šiame pasaulyje sakoma, kad žmogus miršta. Bet iš tikro miršta tik nedidelė jo dalis. Tai visiems žinoma, nes mokslas šias paslaptis 20 a. yra paaiškinęs, tačiau daug kas nesupranta, kad jiems rodomas ne visas paveikslas ir kad tokių realybių ir paralelinių pasaulių gali būti labai daug. Bet mes jų nematome, todėl, kad mūsų akis reaguoja tik į fotonus, kurie surišti su elektronų ir protonų sankaupomis, o šios sankaupos – tik nedidelis šios realybės fragmentas. Mokslininkai daug kalba apie tamsiąją materiją. Ši tamsioji materija ir yra artimiausias paralelinis pasaulis, kuriame gali gyventi sąmoningos būtybės ir net turėti savo civilizacijas, tačiau kadangi su mūsų pasauliu tiesioginė sąveika nevyksta arba ji vyksta mūsų akiai ir sąmonei nežinomu būdu, tai mes apie šį pasaulį nieko nežinome. Tačiau tai ne amžinas nežinojimas, nes įmanoma atrasti mechanizmą, leisiantį su šiuo tamsiuoju pasauliu susijungti per portalą.
Mūsų realybė turi tokius sluoksnius LF + QGF + H. Būtina daryti prielaidą, kad yra sąmonės sluoksnis, kurį žymime GN (gnostinis sluoksnis). Bet visa sluoksnių suma gali būti begalinė iki pat Absoliuto, kurį sąlygiškai galima žymėti Ab. Tarp mūsų pasaulio (kosmoso) ir Absoliuto turi įsiterpti galybė paralelinių, arba tarpinių pasaulių, kuriuos žymėsime P1, P2, P3 ir Pn. Taigi visa lygtis turi būti tokia:
[ LFW + QGFW + H ] + [ GN ] + [ P1 + P2 + P3 + … Pn ] + … [ Ab ]
Kadangi procesai laukuose įmanomi labai riboti, apibrėžiant juos kaip reakcijas, skilimus ir apsikeitimą energija, tai vieno pasaulio atsiradimą iš kito galima bandyti paaiškinti remiantis šiuo principu. Kadangi viskas atsirado iš Absoliuto, kuris yra iš super-dalelių sudaryta struktūra, tai įmanoma tik kaip super-dalelės skilimas arba super-dalelės energijos kvantų išspinduliavimas, kurie leidžiasi vis žemiau nuo Absoliuto ir sąveikaudami žemesniuose sluoksniuose, kuria vietinius realybės burbulus. Galima tikėti, kad žmogaus pirminė siela ateina iš paties Absoliuto energijos, bet leisdamasi žemyn, ji apauga žemesnių vibracijų luobais, kurie tampa sielos kūnais ir atsiranda būtybės, kurios priklauso mišriems pasauliams. Viena tokių mišrių būtybių yra žmogus.
Kas yra grįžimas į Absoliutą? Tai irgi skilimai, arba energijos išspinduliavimai, kurių metu atsiskiria žemesnių vibracijų luobai, žmogus įgauna vis grynesnę energetinę formą, kol pasiekia tokį grynumą, kuris tinkamas susijungimui su pačiais Absoliuto super-kvantais. Tai yra grįžimas į aukščiausią realybės tašką, į namus, iš kurių išėjo arba buvo sukurta visa žemesnių pasaulių visuma. Bėda tik galbūt ta, kad žmogus bijo, nes žemesnių apvalkalų nusimetimą vadina mirtimis, o šios jam kelia siaubą. Bet kad galėtum sugrįžti į aukščiausią egzistencijos tašką, tai neišvengiamas procesas ir šie etapai mirtimis atrodo tik todėl, kad žmogus labai prisiriša prie savo žemesnių kūnų ir žemesnių gyvenimų. Kartais prisiriša tiek, kad su jais save sutapatina, ir jam atrodo, kad praradęs kūną jis praranda viską, nors yra atvirkščiai, praradęs sielos pančius, jis išsilaisvina ir kyla į aukštesnės egzistencijos būvį. Tai suprantantis žmogus nebijo mirties, o nebijodamas mirties nebijo šiame pasaulyje nieko, nes supranta, kad siela, kaip ir Dievas, – nesunaikinama.
Kartais nesusivokę žmonės mano, kad mokslas ir Dievo teorijos viena kitai prieštarauja, bet taip atrodo tik tiems, kurie nesupranta naujausio mokslo dvasios, kuri leidžia sujungti šias atrodytų tokias skirtingas realybes ir suteikti laukiančiam žmogui viltį, kad niekas nėra prarasta, kad jis yra toks pats galingas kaip šios realybės visuma, nes pats yra šios visumos dalis.
Filognozijos pradinė mokykla 