Įžanga

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, be kurių galima puikiai apsieiti. Tarp jų yra ir mokslai. Tačiau su viena išlyga: jeigu nepadarysi darbo tu, tai jį padarys kas nors kitas už tave. Ir ne tik padarys, bet prie to dar ir pasisavins tavo gyvenimą. Vadinasi apsieiti be mokslo tas pats, kaip apsieiti be savo gyvenimo. Kam gerai ir taip, tai jiems linkiu ko geriausios kloties. Šitą straipsnį rašau tiems, kas mąsto atvirkščiai – tiems, kas fiziką laiko svarbia ir mato tą naudą, kurią ji potencialiai gali duoti.

Tai nėra pirmas straipsnis ir ši tema gal kiek išsiplėtė, nepridedant labai daug naujos informacijos. Tačiau būtina, kad šį principą įsisavintų kuo didesnis skaičius žmonių. Noriu padaryti pastabą: kad čia aprašoma ne „tikrovė“ ir ne „tiesa“, bet tie principai, kuriuos privaloma suprasti norint įsisavinti šiuo metu populiariausią „Standartinį modelį“. Čia ne „realybė“, kurią norima kažkam įpiršti, bet mokymosi metodas. Todėl pagrindinės šio modelio sąvokos yra susitarimo dalykas. Galima būtų pavadinimus sugalvoti ir kitokius arba priskirti jiems kitokį turinį, tačiau pervadinimai – tai ne mokslas, o tik iškabų pakeitimas.

Šis mokslas svarbus dėl dviejų dalykų: jis padeda suprasti ir apsiginti. Tai irgi galima atiduoti kitiems, tačiau jaučiu, kad žmonės mąstyti ir gintis nori patys.

Taip pat nesiruošiu ir tuščiažodžiauti, todėl tekstas bus koncentruotas, svorį perkeliant į supaprastintas iliustracijas, kurias permąsčius, modelius perstumdyti galės kiekvienas pats. Nereikia norėti, kad būtų padaryta viskas – šis įrašas yra tarsi meškerė, su kuria laimikį sužvejoti gali kiekvienas savarankiškai.

Kita vertus, mokslas yra supainiotas, tad nemažai žmonių užstringa tarpinėse būsenose tarp supratimo ir visiško nesigaudymo. Postūmis iš išorės gali būti naudingas. Tie, kas yra pažengę, manau gali šio įrašo neskaityti, nes akivaizdu, kad jiems „pagalba“ – nereikalinga.

Kadangi „holistinis“ principas tapo labai populiarus, nes žiūrint iš visumos į dalis, bendrą vaizdą pamatyti ir suprasti daug paprasčiau, nei jungti dalį prie dalies tol (nieko nesuprantant), kol pradeda ryškėti kažkoks kontūras, kuris irgi nepatikimas, nes neaišku į kokią figūrą jis įkomponuotas. Pradedant nuo visumos – tokių problemų nekyla.

Pirmiausia, kas yra tas „viskas“? Norint tai pamatyti, reikia pakelti akis į dangų, į visatos tolius, kurie tik dalis realybės. Fizika turi mąstyti įstatyta į tokią perspektyvą, nes tai žmogaus perspektyva. Kitas žvilginis krypsta į gelmę, kur vyksta mikroprocesai, sukuriantys pagrindą realybės, vadinamos substancijos pavadinimu. Dar viena pastaba: yra ne tik kūnų principais veikiantis pasaulis, bet ir sąmonės, kuri labai skiriasi nuo kūno – tai visai kito masto tikrovė, pavaldi kitokiems dėsniams. Šią skirtį aš vadinu atskira „fizine brana“ ir „gnostine brana“. Mano šablonai bando aprašyti šias realybes savo aukščiausioje realizacijoje, parodant ir tam tikrus skirtumus, kurių pagrįstumas paremtas žmogaus suvokimo aksiomomis. Šios dvi branos smegenyse susijungia, ir šio susijungimo epicentre vyksta pažinimo procesas. Šis procesas toks galingas, kad atveria duris tiek į išorinį, tiek į vidinį pasaulį, nes leidžia pažinti ir Save, ir Kitą. Netgi kaip mąstau aš ir kaip mąsto kiti.

Fizinė brana

Pirma schema yra sudaryta iš penkių blokų, iš kurių svarbiausias yra Informacija. Centre ji yra todėl, kad informaciniai procesai labai svarbūs gyviems organizmams ir jų tyrinėjimas padeda atverti jų paslaptis, įskaitant ir žmogaus. Šie blokai yra substancija-erdvė-informacija-judėjimas-laikas. Kiekviena dalis sudaro visos žmogaus fizinės tikrovės fragmentą, be to turi savo vidinę sandarą ir mechanizmus. Žinoma, ryškiausia tai yra substancijos bloke, kuri turi savo pagrindinį sandaros principą, vadinamą „laukų“ teoriją.

Substancija yra tam tikras kvantinių laukų junginys, kuris, sąveikaujant šiems kvantams, sukuria fizikų parašomus reiškinius. Juos kokybiškai ir kiekybiškai pažinti – yra pagrindinis tikslas. Kiek tokių laukų, kokie juose atsiranda kvantai, kokios jų savybės – tiksliai niekas nežino, tačiau mokslininkai tam ir deda pastangas, kad galėtų apšviesti kuo didesnį realybės plotą. Erdvė yra ta dalis, kurioje labai mažas kietos substancijos tankis, tad kieti objektai per ją gali pereiti beveik nesąveikaudami, nors yra ir tokia galimybė, nes kosmoso erdvėje dideli kūnai su erdve sąveikauja potencinėmis jėgomis, tokiomis kaip gravitacija arba higgso laukas. Tačiau pagal žmogaus suvokimą, šios vietos yra „nekietos“, todėl atrodo kaip tuščios. Kadangi yra tankios ir retos vietos – įmanomas kietų kūnų judėjimas išretėjusiose properšose. Bet tai, žinoma, priklauso nuo sąveikų pobūdžio, nes jėga yra tik jėgos laukai tarp kietų kūnų. Judėjimai visose šiose vietose sukuria „laiko“ perspektyvą, kuri pasako kas buvo, yra ir bus. Aišku, laikas yra labiausiai dirbtina sąvoka, nes jis yra tik tam tikra substancijos judėjimo arba kitimo abstrakcija.

Svarbiausia šio paveikslėlio dalis yra su informaciniais procesais susijęs „ratas“ substancija-erdvė-judėjimas, kurio centre yra informacija. Laikas yra šios struktūros išorėje ir yra labiausiai dirbtinis, nes jis yra tik žmogaus suvokimo savybė. Tikrovėje yra ne „laikas“, bet substancijos judėjimas. Iš pateiktos schemos matosi, kad substancija su judėjimu susijusi dviem „keliais“: kai substancija juda savyje (substancija-judėjimas) ir kai substancija juda erdvėje (substancija-erdvė-judėjimas). Kadangi pati erdvė nejudanti, tai jos minimalus judėjimas įmanomas tik kaip potencinės jėgos poslinkis (panašiai kaip guminės membranos). Substancija savyje gali būti kinetinė ir potencinė, nors dažniausiai šios savybės reiškiasi jai judant erdvėje. Savyje dažniau vyksta kitimas, kuris žmogaus sąmonėje reiškiasi kaip „laiko tėkmė“.

Pereinant prie klasikinės ir šiuolaikinės fizikos klausimų, turiningiausia yra substancijos sąvoka, nes visos fizikos mokslo šakos bando paaiškinti jos sandarą. Į šias teorijas inkrustuojamos erdvės, informacijos, judėjimo ir laiko sąvokos, kurios daug skurdesnės, nes žmogui sunku įsivaizduoti jas kaip turiningus mechanizmus. Todėl turime tik tokius šių blokų parametrus: erdvė – x, laikas/trukmė – t, judėjimas net nežymimas, tik naudojamos judančio kūno greitis – v, ir pagreitis – a. Klasikinėje Niutono mechanikoje substancijos teorija irgi nėra turininga ir naudojama tik jos masė – m, ir tankis – q. Tačiau šis primityvumas yra primityvaus žmogaus fenomenologinio suvokimo pasekmė. Viskas yra daug sudėtingiau, bet tam reikia pasitelkti savo struktūrinį protą.

Iš šių primityvių parametrų išvedami pagrindiniai, kurie yra potencinės ir kinetinės jėgos bei potencinės ir kinetinės energijos. Informacijos teorija veikiausiai pati jauniausia, nes atsirado tik 20 a. Pirmiausia jos svarba buvo suvokta biologijoje, tačiau po to ją perkėlė ir į pačią naujausią fiziką, į kurią nesigilinsime. Aišku, kad informacija tai ne erdvė, ne judėjimas ir ne laikas. Lieka tik substancijos blokas, kur matome tarp jų abikryptę sąsają. Informacija veikia substanciją, o substancija veikia informaciją. Šis principas gerai matomas radijo ryšyje, kur kaip substancija naudojamos elektromagnetinės bangos, ant kurių uždėta tam tikra forma (moduliavimas). Be abejo, moduliuoti galima ne tik fotonus, bet ir elektronus elektrinėse grandinėse, kur taip pat vyksta informaciniai procesai.

Gali atrodyti, kad gamtoje to nėra ir turime tik dirbtines technologijas. Tačiau tai netiesa – informaciniai procesai svarbiausi gyvuose organizmuose – pirmiausiai sąmonėje, kuri surenka informaciją iš aplinkos, ir atgaminant gyvus organizmus reprodukcijoje ir augime. Šių procesų fundamentalūs principai vyksta fizikos tyrinėjamoje realybėje.

Klasikinės fizikos esmė yra substancijos kiekio, sąveikos ir judėjimo proporcingumas, kuris sukuria dvi būsenas: statikos – kai judėjimas nevyksta dėl sąveikaujančių jėgų ekvivalentiškumo ir dinamikos – kai vyksta judėjimas, nes pažeistos proporcijos, t. y., kurioje nors pusėje mažesnis substancijos kiekis.

Egzistuoja tokios „Bendrosios fizikos“ pagrindinės šakos:

Mechanika

Niutono mechanika,

Lagranžo mechanika,

Hamiltono mechanika,

Einšteino reliatyvumo teorija

Šiluminiai reiškiniai

termodinamika

Elektromagnetizmas

klasikinė elektrodinamika,

reliatyvistinė elektrodinamika.

Atominė sandara

atomo fizika,

branduolio fizika,

fizinė chemija

Visos šios teorijos yra skirtingi substancijos aprašymo būdai, kitus parametrus naudojant tik kaip pagalbinius. Viskas, aišku, prasideda, nuo atomo, t. y., branduolio teorijos; plačiausias žvilgsnis yra kosmoso sandara, kurią aprašo dangaus mechanika. Tarpiniai yra šiluminiai ir elektriniai reiškiniai. Teorijos esminis principas – paprastas. Kuriamas modelis, kurio elementai parametrizuojami ir į kiekvieną parametrą įdedamas matematinis kontinuumas. Juos susiejus, gaunamos įvairių fizikos sistemų kiekybinės savybės. Toliau naudojamas tam tikras standartinis modelis, kuriame sujungiama fizinė tikrovė su matematika. Šio modelio esmė yra Dekarto koordinačių sistema, į kurią įdedama substancija, ir kur vyksta visi pagrindiniai fizikos procesai.

{A, B} yra judėjimo trajektorija, įstatyta į erdvės (x, y, z) ir laiko koordinates (ct). Galimos dvi sistemos pagal laiko kryptį. Viena teorija skelbia, kad laiko judėjimas gali būti tik vidinis, o kita, kad jis yra išorinis, kaip ketvirtas koordinačių sistemos matavimas. Schemoje pavaizduotas pastarasis variantas, nors galėčiau kryptį ir apsukti.

Gnostinė brana

Gnostinės branos schema labai panaši į prieš tai pateiktą, padarytas tik vienas, nežymus perstatymas. Nes gnostinėje branoje svarbiausią vietą užima ne išorinė substancija, bet informacija, kuri praktiškai sutampa su substancijos sąvoka. Gnostinės substancija turi tokias savybes, kurios leidžia dirbti su išorine informacija, paversti ją modeliu arba pasauliu. Šio vidinio pasaulio suvokimas ir vadinamas žmogaus sąmone. Kitos – dalys identiškos, nes žmogaus suvokimui atrodo, kad jos būtinos tam, kad vyktų ontologiniai procesai.

Manau svarbiausia yra informacijos judėjimas, pirmiausiai ją sutraukiant į save. Be abejo, būtina ją suformuoti, kad gautųsi suvokimui būdinga reprezentacijos forma. Ši forma sąmonę nukreipia dviem kryptimis: į išorę, kuri vadinama pirmine tikrove ir sąveikai su kuria apibūdinti naudojami išreikštos ir neišreikštos realybės terminai; į vidų, kur nukreipusi žvilgsnį mato save kaip asmenį, kuris sudarytas iš sąmoningos dalies ir pasąmonės. Šių dviejų fenomenologinių abstraktų rėmuose ir vyksta toks fizikui svarbus procesas, vadinamas moksliniu pažinimu.

Tad ši vieta svarbi dėl šių priežasčių: ji yra ir pažinimo įrankis, ir pažinimo objektas, galintis paaiškinti kaip tokia tikrovė iš viso atsiranda. Svarbiausia yra žmogaus sąmonė ir protas, nes Kita tikrovė atsiranda čia objekto pavidalu. Kitaip pirminė tikrovė niekaip nepatiriama. Nes fizinis pasaulis, yra tik kognityviumo modelis. Vadinasi, pažinimo įrankį ištyrinėti labai svarbu. O tai yra gnostinių branų tyrinėjimas. Tai nėra lengva, nes tam labai mažai mokslinių priemonių. Tačiau nepaisant to vis tiek būtina.

Gali kilti klausimas, kam šioje schemoje reikalinga erdvė, juk mintys nėra erdvinės. Atsakymas labai paprastas, nes substancija-informacija formuoja ne tik mąstymo procesus, bet ir sensoriumą, kuriame erdvė yra svarbiausia. Kognityviume svarbiausias yra judėjimas, kuris interpretuojamas kaip laikas. Tad su šiais trimis blokais – viskas aišku. Nedaug apie juos galima pasakyti ne tik fizinėje, bet dar mažiau – gnostinėje branoje. Svarbiausia yra gnostiniai mechanizmai, kurie inkrustuoti į gnostines substancijas. Labai nedetalizuojant, čia taip pat kuriama lauko, kuris pagrįstas kontinuumo dėsningumais, koncepcija. Laukai – labai specifiniai, ir iš fizinės branos kūno perspektyvos „minkšti“ (nekieti). Gnostinės branos gali sąveikauti pirmiausiai su fotonų, o po to su elektronų laukais, kurie leidžia abiem kryptimis perkelti moduliavimą. O tie moduliavimai yra informacijos pagrindinis kanalas iš vieno į kitą pasaulį.

Galima spėti, kad planetos ir žvaigždės traukia ne vien fizinę substanciją, bet sugeba sutelkti aplink save ir gnostinius debesis, kurie susirenka aplink jas. Manau, kad labai tikėtina, jog retame vakuume tokių galimybių beveik nėra. Tačiau tarp šių debesų gali būti nusidriekusios tam tikros gijos, gnostinius pasaulius jungiančios į vieną tinklą. Kai kokioje nors planetoje susiklosto tinkamos sąlygos, gnostinė ir fizinė brana susijungia į vieną sistemą ir čia pradeda formuotis biosfera, arba aplinką galinčių sutelkti sąmonėje organizmų sistema. Tai yra, fizinė ir gnostinė brana gali egzistuoti atskirai, arba kartu. Tačiau šis susijungimas ir bendradarbiavimas laikinas, panašiai kaip terminuotas įsidarbinimas. Individas padaro savo darbą šioje realybėje ir pasauliai atsijungia, kūnas grįžta prie akmens principo, o sąmonė prie gnostinio debesies natūralaus būvio, ekvivalentiško tam, kuris yra fizinėje branoje, bet čia jau pagal savo dėsnius.

Tyrinėti čia reikia labai daug ir nereikia galvoti, kad atsiras kažkas kitas, kuris padarys šį darbą. Mažų mažiausiai, būtina suvokti šį pagrindinį principą ir žinoti koks sąryšis tarp „paralelinių pasaulių“ ir kokios atveriamos galimybės.

Kaip bendrai veikia mišri tikrovė galima pavaizduoti tokiu paveikslėliu

Matome, kad visi kognityviumo modeliai priklauso gnostinei branai, tik labiausiai išorinis sensoriumas atspindi pirminės tikrovės schemą, o protas ateina iš perdirbtų sensoriumo morfizmų ir tų formų bei galimybių, kurias duoda gnostiniai laukai išorinio pasaulio atvaizdavimui ir analizei. Kiekviena dalis turi mikrosandarą, kuri jungdamasi į didesnius darinius sukuria jau fenomenologinio sąmonės suvokimo lygio reiškinius, kurie suformuojami į daiktų ir minčių pasaulius. Čia vyksta susitikimai ir sąveikos tarp šių pagrindinių žmogaus realybių. Čia vyksta ir mokslinis pažinimas. Jis tikrai nėra absoliuti tiesa, tačiau vis tiek didesnė tiesa už nemokslinius kliedesius.

Technologijos ir pažanga

Pagal šias schemas labai lengva aprašyti ir iš šių abstrakčių mokslų atsirandančias technologijas. Daugiausia jų – tai fizinio pasaulio mechanizmai, bet įslaptintos egzistuoja ir gnostinės (psichotroninės) technologijos, tačiau kadangi šios technologijos sukurtos karo pramonės, tai jos normaliai visuomenei – neprieinamos.

Dalyje

1. a) erdvė-judėjimas-laikas pirmiausiai yra transporto technologijos, kurių yra labai įvairios rūšys, priklausomai nuo to, kokiai aplinkai skirtos. Sausuma, oras, vanduo arba kosminė erdvė. Čia turime įvairias mašinas, laivus, lėktuvus, raketas, kosminius laivus. Šiose technologijose visgi labai svarbūs medžiagos mokslai, nes reikia energijos, o ši lygi materijai; taip pat reikia mechanizmo, kuris šią energiją paverstų mechanine. Taip pat, šis mechanizmas turi būti pigus ir našus. Technologijų vystymui ribų nėra.
2. b) Toliau eina informacijos technologijos, kurios skirstomos į dvi rūšis: komunikacija (ryšio priemonės) ir apdorojimas (superkompiuteriai). Kadangi šios technologijos pagrįstos substancijos moduliavimu ir nuskaitymu, tai labai svarbus efektyvus materialaus substrato valdymas – elektronai, fotonai ir t.t. Informacija renkama, įrašoma, atgaminama ir perduodama. Tai svarbu ir civilinėse ir karinėse technologijose. Pavyzdžiui, technologijos tokios, kad net neturint kosminio transporto, galima daug informacijos surinkti optiniais ir radijo teleskopais. Su jais galima pamatyti net tolimas egzoplanetas.
3. c) Iš substancijos komponento teorijų kuriami įvairūs medžiagų mokslai, kur gaminamos įvairiems įrenginiams reikalingos konstrukcinės dalys, taip pat, pavyzdžiui, pigiai energijai gaminti, ieškoma naujų substancijos procesų, ir priemonių tiems procesams valdyti, tarkim, statant įvairias energija aprūpinančias elektrines.

Karinės nuo civilinių technologijų skiriasi tuo, kad civilinės technologijos kuria, o karinės griauna arba ardo. Tam sukurtos priemonės, kurios žaloja kūno organus arba „išveda iš rikiuotės“ mąstymo procesus; taip pat griauna techniką ir infrastruktūrą. Ši sritis manęs nedomina, bet noriu padaryti vieną pastabą. Viešose civilinėse technologijose, apie gnostinę braną stengiamasi nieko nekalbėti, nes tokios technologijos saugomos valstybės paslaptimi. Tad nėra nei teorijų, nei taikomųjų prietaisų. Tuo tarpu karinėje pramonėje, kurios paslaugomis naudojasi planetos mafijinės grupuotės, gnostinės/psichotroninės technologijos – labais svarbios. Tai ir implantai ir nuotoliniai prietaisai, skirti valdyti, kankinti arba rinkti informaciją. Todėl šią slaptą fizikos šaką būtina viešinti, parodant visas neteisėtas jų galimybes, kurios naudojamos ne karo atveju ir prieš savo tikrus priešus, bet civilinės visuomenės pavergimui.

Mokslinio pažinimo metodas

Pirmas klausimas užduodamas fizikai yra kaip įmanomas pažinimas ir, juo labiau, kaip įmanomas „teorinis“ pažinimas. Kad tarp matematikos ir tikrovės būtų ryšys, tarp jų turi būti kažkas bendra. Į šį klausimą jau esu atsakęs kitur – tai yra kontinuumo vaizdinys, kuris jungia teoriją ir praktiką. Daroma prielaida, kad iš esmės teorinis kontinuumas ir fizinis kontinuumas turi vienodas savybes, todėl fizinį kontinuumą pažinti galima ir savo vaizduotėje.

Esu išskyręs tris kontinuumo rūšis:

1. a) sensoriumo kontinuumas,
2. b) fizinis vaizduotės kontinuumas ir
3. c) matematinės vaizduotės kontinuumas.

Yra skirtingos hipotezės, pagal vieną kurių sensoriumo ir matematinis kontinuumas sutampa tik bendrais bruožais, nes yra tam tikrų paradoksų, kurie rodo, kad visai įmanomas išsiskyrimas tarp jų. Vienas iš pavyzdžių yra matematinės ir fizinės begalybės santykis. Kita hipotezė teigia, kad sutapimas nėra toks dažnas ir kiekviena tezė turi būti tikrinama eksperimentiškai. Tačiau pačiame primityviausiame kontinuumų ir skaičių ryšyje tas atitikimas yra, bet tik paprastuose parametrų kontinuumuose, kur savybė matematizuojama ją dalinant į gabaliukus. Tai yra kiekybinio principo esmė. Skaičius yra kiekybės operatorius, kurio argumentas – pradinė dar nediskretizuota terpė, pasižyminti fraktaliniu tapatybių sąryšiu daugiamatėje erdvėje. Bet pritaikius operatorių, šis kontinuumas dalinamas ir dalys susiejamos į grupę elementų, kurie apjungiami ir susiejami su ženklu, kuris vadinamas skaitmeniu. Šį principą lengva taikyti parametrams, kurie savo pradinėje būsenoje yra tokios fraktalinės tapatybių sistemos, formuojančios homogenišką „erdvę“. Kadangi yra galimybė operatorių pritaikyti ir sensoriumui, ir vaizduotės vaizdiniui, tai tarp šių terpių neišvengiamai atsiranda dėsningas sąryšis.

Visi ankstesniuose skyreliuose išvardinti realybės elementai yra tokie kontinuumai. Substancija – kontinuumas, erdvė – kontinuumas, judėjimas – kontinuumas, laikas – kontinuumas ir t.t. Labiau problemiška, galbūt, yra informacija, nes ji nėra ištisinė homogeniška terpė. Jeigu ji būtų tokia, tai joje nebūtų užkoduota informacija. Tačiau išskyrus tam tikrus informacijai būdingus parametrus, juos bent iš pradžių įsivaizduoti kaip ištisines terpes – nėra sudėtinga. Bet visai nebūtina, kad kontinuumas būtų viskas, nes tai tik pradinė būsena, su kuria atlikus modeliavimo veiksmus, jis pasidalija į diskretiškus elementus, tokius kaip pavyzdžiui, natūriniai skaičiai ir t.t. Tik reikia neužmiršti, kad skaičiai yra ne pradinė būsena, bet tam tikrų pradinių elementų sąryšis, žymimas ideografiniu ženklu, kokių sistema ir vadinama matematika. Tai ypač ryškiai matosi kalbant apie substanciją, kuri, tariama, savo pradine būsena sudaryta iš laukų sistemos. Taip pat tariama, kad egzistuoja kelios dešimtys laukų, tačiau kiek jų yra iš tikro, nežino niekas.

Esmė ta, kad šis principas labai panašus į matematinės vaizduotės principą. Nes iš pradžių turimas grynas ištisinis ir vienalytis laukas, kurio vaizdinys labai artimas kontinuumo vaizdiniui. Tačiau šis vaizdinys kvantuojamas, labai panašiai kaip kontinuume sukuriama diskrečių skaičių sistema. Skaičius yra lauko kvantas. Skirtumas tas, kad skaičiai nesąveikauja, o lauko kvantai sąveikauja ir formuoja aukštesnio rango diskrečias struktūras, tokias kaip krūviai, branduoliai, atomai ir t.t. Fizinėje branoje šie laukai aprašomi panašiame kontekste kaip ir klasikinėje mechanikoje, susiejant su erdve, trukme, judėjimu ir t.t. Sudarinėjamos proporcijos ir tarp pačios substancijos elementų, kuriuos įvairiai derinant įmanoma vaizduotėje sukurti visokias struktūras. Aišku, laukai ir jų kvantai matuojami, tikrinama ar matavimų rezultatai atitinka skaičiavimų rezultatus, nes teorijos be rimtos praktikos – nereikalingos.

Iš visos šios sistemos apibendrinimų sudarytos visos šiuolaikinės teorijos, nors jų centre yra tie patys klasikiniai atomai ir molekulės, kurias tyrinėja fizinė chemija, kurios visa sistema sudėta į cheminių elementų lentelę.

Moderni kvantinė fizika turi tokias šakas:

Kvantinė mechanika,

Kvantinio lauko teorija,

Dalelių fizika,

Kondensuotos materijos fizika,

Kosmologija

Šiame sąraše matome, kad šios sistemos apjungia tiek mikro, tiek makro realybę ir bendrai vadinamos „Standartiniu modeliu“. Iš viešos fizikos, tai yra aukščiausias lygis, kurį leidžiama žinoti viešai visuomenei. Matome, kad visi šie mokslai aprašo tik fizinę braną ir „Standartiniame modelyje“ apie gnostinę braną nėra net užuominų, nors psichotroninė technika seniai naudojama. Tai reiškia, kad gnostinė fizika, su kuria aprašoma žmogaus sąmonė, yra įslaptinta ir apie ją kalbėti – uždrausta.

Kita vertus, ji turi daug bruožų, kurie bendri abejų rūšių fizikoms. Pavyzdžiui tai, kad gnostinėje branoje taip pat yra mikro ir makro struktūros, kad procesai vyksta tam tikroje gnostinėje erdvėje, kad viskas joje taip pat „juda“ ir pan. Mikrorealybės pagrindas vadinamas gnostiniais kompleksais, kurie aprašo gnostinių laukų mikroskopinę gelmę, iš kurios iškyla visi sąmonės viduje vykstantys fenomenologiniai reiškiniai. Ryšys tarp mikro ir makro vaizduojamas trikampiu, kurio smaigalys yra vienas kvantas, tačiau smaigaliui augant, į struktūras įjungiama vis daugiau mikrorealybės, kuri pamažu virsta makroskopiniu gnostiniu fenomenu.

Analogiškai fizinei branai, egzistuoja ir gnostiniai kosmosai, tačiau visi pagrindiniai procesai susieti su planetų sistemos žvaigžde ir apie ją skriejančiomis planetomis. Planetos sukoncentruoja didžiąją dalį gnostinės struktūros ir čia atsiranda galimybės biologiniam organizmui „įpūsti“ sąmoningo suvokimo galimybę.

Taigi, pažinti įmanoma viską, tik reikia šiek tiek pamąstyti ir patyrinėti. Nenuostabu, kad karinis kompleksas šias teorijas slaptina, tačiau jie tai daro tik tam, kad galėtų išsaugoti savo valdžią. Tokiame pasaulyje labai gerai būtų parodyti laisvą protą, kad būtų galimybė apginti savo teises ir neleisti savęs paversti tik valdomais automatais.

• Fizika