Šios realybės sąmokslas prasideda nuo sąmonės sandaros falsifikavimo, dėl kurio žmogus nežino koks turi būti jo pasaulis. Tas pasaulis, kuriame jis gyvena sumodeliuotas taip, kad jį būtų galima efektyviau išnaudoti, o ne kad jis galėtų realizuoti savo prigimtį. Žmogaus psichika ir kalba – ideologizuota, naudojama ne žmogaus prigimties parodymui, bet vertinimams, kuriais sumenkinama tai, kas žmogui turėtų būti arčiausiai širdies. Pavyzdžiui, imkime žodžius „fantazija“ ir „tikrovė“. Matome, kad žodis „tikrovė“ vertinimo atžvilgiu stipresnis ir jis nurodo vertingesnį objektą negu žodis „fantazija“, kurios vaizdiniai, įsivaizduojama, menkesnio statuso už objektyvų daiktą. Tačiau tai – psichologinė propaganda, nes sąmonės sandaroje iš tikro nėra kriterijų, kuriais remiantis vieną reiškinį galėtume iškelti labiau už kitą arba kurį nors iš jų padaryti vertingesnį. Tariamas objektyvumas – taip pat tik paveiksliukas smegenyse. Kai kas mano, kad tai tokia pati fantazija, kaip ir vaizduotės vaizdinys. Apie tai kalba majos arba matricos teorija.
Iš tikro, žmogus yra dviejų pasaulių gyventojas ir tie pasauliai yra vienodo statuso. Remdamiesi Platonu pirmą, tikrą pasaulį galime vadinti „idėjų“ pasauliu, o antrą – daiktų pasauliu. Platonas taip pat rėmėsi vertinimu, tik jis buvo priešingas dabartiniam vertinimui – pagal jį, tikras pasaulis yra vidinė vaizdinių formų sfera, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonės namai, o kūno pasaulis – žemesnis ir menkesnis. Pagrindinis skirtumas jam buvo tas, kad idėjos – amžinos, tuo tarpu kūnas ir daiktai – laikini ir mirtingi. O tai, kas laikina negali būti pranašiau už tai, kas amžina. Ši teorija vadinama platonizmu, kuriuo rėmėsi visos vėlesnės Dvasinės ir „idealistinės“ filosofinės sistemos, kurios dar prie viso šito buvo susietos su etika, kuri laikui bėgant tapo pagrindiniu idealizmo atributu. Pasaulis ir ontologija buvo užmiršti. Tačiau pirminiam variante ir tikroje žmogaus prigimtyje, tai pirmiausiai ne etinė, bet ontologinė sandara, įrašyta į žmogaus prigimti. „Idealybė“ yra vidinis, gnostinis pasaulis, kuriame gali ir turi gyventi sąmonė savo dvasine forma. Fiziniame pasaulyje gyvena ne dvasia, bet kūnas. Todėl jeigu mąstome tik iš kūno perspektyvos, dvasia gali reikštis kaip moralė, nes kaip būtis ji reiškiasi kitoje vietoje.
Kad suprastume kodėl taip yra, turime žinoti tikrą sąmonės sandarą. Sąmonė sudaryta iš dviejų dalių ir turi dvi kryptis. Ši jos savybė vadinama dualizmu, kuris reiškia, kad yra dvi realybės, ir kad jos nesimaišo, o jeigu ir maišosi, tai tik labai nedideliame sluoksnyje. Savo pilna ontologine esme – tai skirtingi pasauliai. Bet žodis „idealybė“ man netinka, nes jis priklauso tradicijai, kurioje dominuoja kūno perspektyva, o aš stengiuosi mąstyti, iš mažų mažiausiai, neutralios perspektyvos. Taip pat bandau sieti su tiksliaisiais mokslais, matematika ir fizika, remdamasis modernia paradigma, todėl naudoju žodžius „gnostinis pasaulis“ arba „gnostinė brana“. Priimta manyti, kad gnostinis pasaulis tėra vaizdiniai arba fantazijos, bet gilesnė analizė rodo, kad fizinis pasaulis taip pat tik vaizdinys, tik fiksuotas ir nevaldomas, kas jam suteikia „objektyvumo“ įspūdį. O fantaziją valdo žmogus, vadinasi tai yra „kūryba“ arba netikra. Bet kaip jau sakiau – tai ideologizuota, iškreipta psichologija, kurios paskirtis pririšti žmogų prie šio pasaulio ir sumenkinti „vidinio“ pasaulio statusą.
Formavimo pakopos iš abiejų pasaulių yra vienodos. Viskas prasideda nuo surinktos informacijos, kuri perduodama šablonui, šablonas sujungiamas su kokybėmis, tai yra suteikia juslinę arba semantinę formą, ir galų gale, pasiekiama suvokimo arba rodomosios sąmonės dalis. Bandant suprasti mano mintį, kad vidinis ir išorinis turi vienodą statusą, reikia atkreipti dėmesį į informacijos šaltinių statusą. Šaltiniai yra du: transcendentinis ir transcendentalinis. Kaip vertiname sukuriamus paveiksliukus priklauso nuo to, koks mums atrodo šių šaltinių statusas. Transcendentinė informacija buvo laikoma tikra, o transcendentalinė – netikra, nes sukurta paties žmogaus. Tačiau tai – susitarimo reikalas. Juk visa tikrovė sudaryta iš laukų ir jų sluoksnių hierarchijos. Fizinė informacija yra laukų struktūros, bet tokios pat struktūros yra ir transcendentalinė informacija. Iš tikrųjų, pažiūrėjus nešališkai, nėra kriterijų kodėl „fantazijos“ laukų struktūros ir tas sluoksnis, kuriam jos priklauso yra kuo nors menkesnis už fizinį „šį pasaulį“. Taip susitarta ir susitarta žmogui norint blogo. Jeigu būtų siekiama priešingo tikslo, žmogaus tikra prigimtis nebūtų slepiama.
Ta tariamoji „vidinė dalis“ nėra jokia vidinė. Greičiau tai paralelinis pasaulis, kuris turi net savotišką kosmosą, kuriame galima susidurti su kitais pasauliais ir su kitomis esybėmis. Kai dvasinėje literatūroje kalbama apie tokius susidūrimus, tai turimas galvoje gnostinis pasaulis, ne fizinis. O tai juoką sukelia tik todėl, kad naudojama propagandinė šių tikrovių interpretacija: objektyvu – geriau, subjektyvu – blogiau. Tačiau pažiūrėjus nešališku žvilgsniu vertinti galima ir kitaip. Problemų dažniausiai kyla todėl, kad vidinis pasaulis ne tik ideologiškai iškraipytas, bet jis iš viso ištrintas. Kadangi galutinė instancija, kaip pavaizduota paveikslėlyje yra suvokimo ekranas, tai šį pasaulį užmaskuoti galima išjungus „dvasinį ekraną“. Sąmonė nieko nemato, todėl atrodo, kad nieko nėra, o ką kalba kiti, kurių ekranas įjungtas – „nesąmonės“ ir „kliedesiai“. Bet jau sakiau, kad ne mažesni kliedesiai yra objektyvios fantazijos fanatizmas. Didelė dalis šio pasaulio kontroliuojama objektyvios fantazijos fanatikų mafijos, kuri tiesiog persekioja ir naikina visus tuos, kurie mato kitaip.
Sąmokslo, nuo kurio pradėjau, esmė ta, kad vienas iš ekranų yra išjungtas – tai yra psichotroninė lobotomija. Taip pat, jeigu žmogus, ypač menininkas, mato daugiau, tai įvykdyta fizinio ir gnostinio pasaulio disocijacija. Tai reiškia, kad gnostinis pasaulis, kuris geba parodyti žmogaus vidų yra atsietas nuo fizinio pavidalo ir mes, stebėdami aplinką, matome tik vieną dalį žmogaus, tai yra, išorinę formą. Tuo tarpu gnostinis pasaulis leidžia atverti vidų. Tad kai abu pasauliai susieti, arba asocijuoti, tai turime telepatinę rūšį; kai šios realybės apribotos ir disocijuotos – telepatijos gebėjimas prarandamas.
Akivaizdu, kad ta sistema, kuri šitaip apribojo žmogų – negali norėti jam gero. Žmogus buvo susilpnintas tam, kad jį būtų galima pavergti ir valdyti. Tačiau čia reikia ne tik atimti iš jo sugebėjimus, bet ir iškreipti jo prigimtį, sufalsifikuoti sąmonės pasaulių sandarą. Tam buvo sukurta filosofinė sistema, kuri prirakino jį prie fiksato, kuris yra dirbtinai užfiksuota fantazija, ir jau kelias dešimtis tūkstantmečių išnaudoja kaip vergą. Šią sistemą Vakarų pasaulyje saugo Iliuminatų organizacija, įtvirtinanti žmogaus prigimties atžvilgiu žiaurų terorą. Kartais šių galimybių būna atblokuota daugiau, tada žmonės sužino apie savantus, sinestezijas, genialių gebėjimų žmones ir t.t. Tačiau tiesa ta, kad tai kiekvieno žmogaus natūrali prigimtis.
Pradėjau nuo paaiškinimo, kuo skiriasi etinė ir ontologinė Dvasios formų interpretacija. Etinė interpretacija pagrįsta kūno požiūriu. Kadangi tariama, kad kūnas kažkaip priešingas dvasiai, jį reikia siekti kuo labiau sudvasinti, o tai pasiekiama per askezę, discipliną, apribojimą ir etiką. Tačiau tai skirta žmonėms, kurių sąmonė gyvena fizinės branos pasauliu. Peržengus šį pasaulį, žmogus patenka į Dvasią kaip būties tikrovę ir čia ji reiškiasi ne etine, bet, pirmiausiai, ontologine forma. Tai yra pasaulis su visa jo įvairove. Kaip ir fiziniame pasaulyje, čia yra tam tikras gnostinis kūnas, kurį sąlygiškai galima vadinti EGO, tačiau suprantant tai kitaip, nei aiškina propagandinė psichologija. Toliau, aplink kūną yra artimiausia aplinka, vietinis gnostinis pasaulis, į kurį gali ateiti kitos dvasios ir keistis mintimis, vaizdiniais, būsenomis ir pan. Galima bandyti iš šios ribotos srities išeiti į platesnę gnostinę erdvę, bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu laisva žmogaus prigimtis. Šią dvasinę prigimtį galima lavinti, tačiau vien asmeninių pastangų neužtenka, nes šis apribojimas yra technologinis. Kai kur, ir kai kam apribojimas sumažintas arba išjungtas (tai įvairūs Dvasiniai žmonės, pavyzdžiui, rytų pasaulyje, tokie kaip budistai, jogai), jie gali po šį pasaulį keliauti laisvai. Kiti turi būti pakviesti arba įleisti.
Negana to, šiame pasaulyje yra bendruomenės ir net miestai, apie kuriuos fizinio pasaulio žmonės žino tik kaip mistines, utopines realybes. Tai iš tikro utopijos, nes jų nėra nei vienoje „šio pasaulio“ vietoje. Šių miestų reikia ieškoti dvasinėje realybėje. Kai kam pavyksta surasti, kai kam – ne. Bet pirmiausiai todėl, kad žmogus nėra laisvas. Dvasiniai ieškojimai ir yra tokio išsilaisvinimo kelias. Keli Dvasinių miestų arba karalysčių pavadinimai yra Šambala, Šangrila, Agarta, Atlantida, Avalonas ir pan. Supainioti žmonės net jų bandė ieškoti, tačiau ieškojo kokioje nors konkrečioje planetos geografinėje vietoje, o čia reikia išmanyti Dvasinę geografiją. Turi atsidaryti vidinis langas, arba portalas, ir šie miestai patys pakviečia žmogų. Čia galima bendrauti turint gnostinę formą, galima fiziniame pasaulyje naudojamomis akimis matyti pilną kito žmogaus ir visos realybės vaizdą. Tokia yra aukštesnė Dvasinio žmogaus forma. Platono teorija buvo tik kažkas panašaus į užuominą į tai.
Kadangi siela nemirtinga, žmogaus kūnui užmigus, transcendentalinis burbulas tampa tikra transcendencija, kuri tampa žmogaus naujos dvasinės formos namais. Tokią būseną galima pasiekti ir per astralines projekcijas arba astralines keliones; taip pat, panašaus tikslo siekia budistai užsiimdami meditacija, kurios tikslas nušvitimas, vadinamas Nirvana. Su tuo susijusi ir krikščionybės Dangaus karalystė, kurios siekiama per etiką ir tam tikrą širdies būseną (šiame pasaulyje). Akivaizdu, kad šios dvasinės praktikos reikalingos tiems, kas nėra pasiekęs nušvitimo. Kadangi tokie žmonės pririšti prie kūniško pasaulio, tai iš jo perspektyvos pateikiamas ir dvasinis pasaulis. Aukštesnio dvasinio rango žmonėms šios praktikos nereikalingos, nors tai nereiškia, kad gali joms prieštarauti.
Reikia priminti, kad Dvasinis žmogaus pasaulis nepaklūsta jokiems fizikos dėsniams ir tie „stebuklai“, apie kuriuos kalba kai kurie žmonės – vyksta jame. Nesusipratimai kyla tada, kai supainiojami iš nežinojimo fizinis ir gnostinis pasaulis.
Filognozijos pradinė mokykla 