Kartais gali kilti sunkumų, norint perprasti kitą žmogų – jo tam tikras mintis arba teorijas. Sunkiai perprantamas gali būti, pavyzdžiui, mokslininkas, filosofas, politikas, ezoterikas, magas, mistikas ar kitoks okultistas. Tačiau šią padėtį nesunku ištaisyti, tereikia įsisavinti kelis universalius proto veikimo principus. Kas yra galutinis produktas, turėtų būti aišku – tai kalba, arba tekstas. Šie dažniausiai būna suprantami, tačiau klaustukas yra ta sistema, iš kurios tekstas ateina. Tai yra protas.

Pamėginkime apibrėžti kas yra protas? Protas – tai kopija, dubliuotas empirinio pasaulio atspindys. Tačiau jis ne vientisas, bet padalintas į elastiškus fragmentus, kurių kiekvienas turi pavadinimus ir savo vidinę semantinę struktūrą. Kaip visuma ši struktūra yra asociacinė holograma, į kurią įtrauktas visas išorinis ir vidinis pasaulis. Po šį asociacijų tinklą laksto elektrinis signalas, ir kai koks nors mazgas sužadinamas, ta struktūra projektuojama į mąstymą, kurį vadinu senso-kognityvine sinteze, ir šitaip atsiranda mintis. „Senso“ – reiškia sensorinis, arba juslinis, į tai nukreiptas sąmonės dėmesys išorėje; o „kognityvinė“ – reiškia, kylanti iš proto, t. y., sąmonės pažinimo galių.

Šitaip galima išskirti dvi vietas smegenyse, tarpusavyje susietas tampriais ryšiais. Pažinimas yra hierarchinis: turintis savo objektą ir pamatinę struktūrą, kuri šiam objektui primetama. Objektas yra pasaulis, santykiai, daiktai, o struktūra yra į vidų įtraukta ši išorinė sistema. Įtraukiant pasaulį į vidų, jis virsta asociacijų tarp elementų, santykių ir perspektyvų visuma. Ši koreliacija tampa pastovia ir kiekvieną kartą, kai žmogus susiduria su tuo pačiu objektu, jis iš veidrodinio atspindžio ištraukia asociacijų tinklą, kuris ir virsta mintimi, o ši – sakiniais.

Struktūros suformavimo procesas vadinamas „pirmu kognityviniu šuoliu“, kuris pradeda savo darbą nuo žmogaus gimimo. Receptoriai pradeda priimti informaciją, šie signalą perduoda į sensorinę žievę, o iš čia projekcijos peršoka į kognityvines smegenis ir čia palieka savo atspaudą. Tai automatinis, nesąmoningas pažinimo procesas. Tam sąmoningų pastangų nereikia. Tai, kas sąmoninga daugiau susiję ne su protu, bet su atmintimi. Procesas vyksta taip: jeigu pasiekęs signalas suranda tuščią vietą, t. y., informacija yra nauja, tai ji šia informacija užpildoma. Jeigu informacija ne nauja, tai žmogui atgaminama semantinė struktūra jau esanti prote, ir žmogus pamato šią struktūrą kaip mintį, o ją projektuoja į sensorinį objektą. Tai ir yra ne kas kita kaip senso-kognityvinė sintezė.

Senso-kognityvinės sintezės pagrindas yra „antras kognityvinis šuolis“. Šis šuolis yra pirmo kognityvinio šuolio struktūros sugrąžinimas į mąstymą ir galiausiai į pasaulį. Tokia yra pagrindinė pažinimo ir supratimo „kas yra kas nors“ sistema. Matome, kad procesas vyksta ratu ir yra kaupiamasis – kuo daugiau ciklų laiko tiesėje, tuo didesnis patyrimas ir daugiau žinių. Bet kita vertus, kuo didesnis patirties bagažas, tuo žinios tampa nelankstesnės ir tuo sunkiau yra protą perkrauti. Todėl renkamasi pradėti iš pradžių, o ne proceso viduryje.

Mums svarbesnis yra antras kognityvinis šuolis, nes jis susijęs su mąstymų, kuris kalbos pagalba projektuojamas į išorę. Tad klausimas konkretesnis – kaip vyksta senso-kognityvinė sintezė? Čia yra kelios pagrindinės sąvokos: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Tai yra senos sąvokos, apie kurias jau esu kalbėjęs prieš kelis metus. Tačiau kaip matome – jos nepasikeitusios. Stimuliavimas yra dėmesys, kuriuo išrenkama kokia nors tikrovės dalis, sutelkiamas žvilgsnis ir mintys. Jis pirmiausiai vysta sensorinėje žievėje, o tada persikelia į kognityvinę. Tada vyksta surinkimas kognityvinėje žievėje, kuris įvykdomas kaip elektrinis sužadinimas tam tikrame mazge, kur sutraukiama informacija iš aplinkinių asociacijų. Ir galiausiai yra koreliacija, kaip užbaigta, galutinė mintis senso-kognityvinėje sintezėje, kurioje susieta „senso“ ir „kogno“ dalys.

Tačiau šis procesas dar turi būti papildytas, nes mintys skiriasi savo forma ir reikia dar tiksliau aprašyti surinkimo sistemą. Surinkimas pagrįstas abstraktų sujungimu. Abstraktai gali būti vaizdiniai, kalbiniai ir loginiai. Vaizdiniai abstraktai formuoja vaizdines mintis, kurios labai glaudžiai susietos su vaizduote. Kalbiniai abstraktai yra bet kokio kūrybinio kalbėjimo pagrindas. Tokio kalbėjimo kai ne atpasakojama, bet iš kognityvinių abstraktų kuriama. O loginiai abstraktai yra logikos struktūrų pagrindas, kurį sudaro tam tikros sąvokos, ir jų susiejimo dėsniai. Abstraktai yra svarbiausia kognityvinės telepatijos dalis, tada kai norima pamatyti kokio nors dalyko galimybių visumą. Vaizdiniai abstraktai pagrįsti geometrijos žinojimu, į kurią įeina taip pat ir kontinuumo sąvoka. Logika, tai ryšių ir santykių dėsniai, pritaikyti kontinuumo struktūroms, o kalbiniai abstraktai yra pakartojimo ir atpasakojimo ženklų sistema.

Visas pažinimo procesas turi 4 elementus:

1) pirmas kognityvinis šuolis,

2) antras kognityvinis šuolis,

3) senso-kognityvinė sintezė. Šio proceso metu atsiranda

4) asociacinė holograma, vadinama žmogaus protu.

Ši holograma yra laksatinės ir fiksatinės introjekcijos atspindys, su kuriuo galima atlikti įvairias manipuliacijas.

Pavyzdžiui, imkime slaptos amerikiečių mokslinės bazės abstraktą. Bendriausias vaizdinys aišku yra visa planeta ir šios bazės lokalizacija (bazė iš principo gali būti šioje planetoje ir ne šioje). Tarus, kad kalbama apie bazę ant planetos, ji turi turėti vietą, tada turi turėti geometrinį pastatą, sudarytą iš patalpų ir patekimo į jas būdų. Patalpos suskirstytos hierarchiškai pagal saugumo lygį. Turi būti tiekimas ir išvežimas. Reikia mikroklimato, vandens, elektros, darbo ir buitinių produktų. Kompiuterizuotas valdymas, greičiausiai superkompiuteris, pagrindinis serveris ir terminalai. Aišku, bazės pagrindas yra žmonės ir tai, ką jie daro. Turi būti buitinės ir darbinė patalpos, administracijos ir pavaldinių. Eksperimentai su žmonėmis (bio-, psicho-), su technologijomis (techno-). Eksperimentai slapti, teisėti ir neteisėti. Taip pat žmonių ratas, kuris disponuoja informacija ir pagal informuotumo lygį, kai žino viską ir žino tik tam tikrą dalį. Tokiose mokslinėse bazėse visada tikslas įgyti prieš konkurentus technologinį pranašumą.

Visą šią sistemą galima nusipiešti vaizduotėje iš kognityvinių abstraktų apie kuriuos jau kalbėjau. Tam praktiškai užtenka erdvės, logikos ir kalbos.

Galima nupiešti ne tik visą bazės abstraktą, bet ir joje dirbančio mokslininko, kuris vadovauja kokiam nors projektui ir turi savo tyrimų grupę. Jis žino savo užduotį, poreikius, turi darbo planą ir grafiką ir organizuoja komandą, siekdamas uždavinių įgyvendinimo. Yra fiksatinė dalis – tai pasaulis slaptos mokslinės bazės viduje. Buitinės patalpos, darbo patalpos, administracinės patalpos, kur reikia teikti ataskaitas. Toliau kompiuterizuotos ryšio priemonės, ir apribojimas tam tikra slaptos bazės zona, kur turi leidimą patekti ir neturi. Toliau informacija apie aukštesnio rango žmones, lygaus rango ir žemesnio. Laksatinė dalis, visa gyvenimo patirtis ir patirtis susijusi su konkrečiu darbu. Požiūris įsitikinimai, motyvacija. Psichologinės charakteristikos – psichopatinė asmenybė ar ne. Smegenų praplovimo lygis, lojalumas. Pasitenkinimas darbu, nepasitenkinimas. Ir aišku svarbu proto galimybės – genijus, vunderkindas ir t.t.

Visas šias struktūras galima ištraukti iš savo proto, kur jos ten pateko per pirmą kognityvinį šuolį. Tai nebūtinai turi būti tiesioginė slaptos bazės patirtis, nes į šį modelį struktūras galima perkelti iš kitų abstraktų. Visi pastatai vienodi, visi žmonės vienodi, visi darbai vienodi, pagrįsti universaliais šablonais. Toks principas naudojamas kūryboje, pavyzdžiui, rašant romanus arba kuriant filmus. Kadangi tai kūryba, natūraliai kyla ryšio su faktais klausimas. Abstraktai nėra faktai, nors pirminė jų kilmė yra iš faktų. Bet abstraktas yra daug kartų pakartotas koks nors patyrimo faktas, dėl ko jis tampa patyrimo universalija. Tad abstrakčios struktūros, nėra individualūs faktai. Bet įdomu tai, kad net jeigu žmogus iš tikro yra patyręs kokius nors faktus ar ką nors tikro žino (ne iš logikos), tai jiems perkelti į išorę vis tiek naudojami kalbiniai abstraktai. Todėl faktiškumas ir universalumas visada būna susipynęs ir išpainioti šį kamuolį be papildomos informacijos – labai sunku.

Bet matome taip pat, kad pažinimas nėra vien tik faktų pažinimas. Mokslinis pažinimas pažįsta universalias struktūras ir dėsnius, tad tam labai gerai tinka universalūs kontinuumo ir logikos abstraktų struktūros, leidžiančios įsismelkti į universalią pasaulio gelmę. Bet vėlgi, kadangi žmonių protas yra universalus, tai galima matyti ir ką bei kaip jie pažįsta moksliškai. Dar lengviau tai tampa, kai šios žinios perkeliamos į kalbą. Nes norint viską numatyti, užtenka žinoti >150 gramatikos elementų ir >100 000 pavadinimų elementų. Tada juos sujungi su pasaulio abstraktu ir morfiniame vaizduotės lauke, gali kurti kokį nori modelį. Viso to pagrindas yra visų reiškinių universalizuojamumas.

• Protas