Savo apribotos sąmonės paslaptį pamatyti galima atlikus tokį minties eksperimentą: Įsivaizduokite iki horizonto nubrėžtą tiesią liniją su strėle gale. Tada šią tiesę padalinkite į atkarpas, kurios vienas metras lygus vienam žingsniui. Įsivaizduokite, kad visą šį atstumą esate nuėję ir suskaičiavę žingsnių skaičių iki horizonto. Tuomet šią tiesę verskite atgal į savo vidinę sąmonę, bet taip, kad liktų išsaugotas atstumas ir žingsnių skaičius. Pradėsite jausti kaip ji transformuojasi, nes ją iškreipia ribojančioji matrica. Metro atkarpos išnyksta, lieka tik neapibrėžtas žingsnių skaičius. Bet čia vėlgi pradedate jausti, kad ėjote vietoje, o raumenų jausmas ir nuovargis einant iki horizonto yra tik smegenų iliuzija. Nėra jokio atstumo ir erdvės, taip pat trukmės ir laiko. Šį suvokimą pabandykite pamedituoti ir suvokti, kad išorės ir vidaus atstumai tėra iliuzija, o taip pat ir mokslas, pagrįstas jų matavimu.
Einama vietoje; kad ir kiek energijos išnaudojama, nepajudama nė per milimetrą. Išorė nėra 10 000 žingsnių, o vidus tik skaičius 0,50, į kurį sutelpa 10 000 m. Tai vidinės žmogaus sąmonės iliuzijos. Negana to, tai dirbtinės iliuzijos, nes proporcijas galima pakeisti, kadangi iš prigimties jos kitokios nei įprastai žmogui rodomos. Jos kitokios todėl, kad žmonija yra užvaldyta ir žmogui neleidžiama turėti tikro realybės suvokimo.
Toks žmogus turi ribotą aprėpčių skaičių, todėl jam įmanomas tik labai primityvus sąmonės gyvenimas. Nei vienas kontaktuotojas nežino kiek iš viso įmanoma aprėpčių, tačiau galima nutuokti bent apie kelis jų išplėtimus.
Pirmiausiai reikia apibrėžti, kas yra aprėptis. Tai yra suvokimo forma, kaip pavyzdžiui, erdvės ir laiko suvokimas. Žmogui tai yra pagrindinės išorės aprėptys. Tačiau jos yra tik lokalinės, arba vietinės ir pagrįstos difference principu, kuris nurodo į skirtumą tarp gretimų būsenų: jos nesutampa ir išsidėsto kaip trajektorija ir atitinkamai kažkiek užtrunka. Norint suvokti erdvės aprėptį, galima susieti ją su tokiu pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad esame vienmatėje erdvėje; toje erdvėje yra du taškai, A ir B; judėjimas nuo vieno prie kito – užtrunka, nes būsenos išsidėsto viena po kitos ir jos yra „lėtos“. Bet tarkime, kad judėjimas vyksta neužtrukdamas, tai yra, akimirksniu. Vadinasi nėra tarp būsenų jokio skirtumo, taškai A ir B sujungti tiese ir visi taškai aprėpiami vienu metu. Tai yra belaikė būsena, kuri neturi difference (skirtumo). Jeigu prie belaikės būsenos pridėtume beerdvė būseną, kai suvokimas visuose taškuose yra vienu metu, tai aprėptis susitraukia į vieną tašką. Nėra ne tik laiko, bet ir erdvės. Vadinasi sąmonė neatskirta nuo savo būsenų ir žinojimo, vadinasi yra visažinė. Nereikalingas joks pažinimas ir mokslas.
Žmogus turi lokalias aprėptis ir jų pagrindas yra difference. Aukštesnis suvokimas difference pašalina, bet lokalumas išlieka. Tad reikalingos dar aukštesnės, globalinės aprėptys, kurios liečia visumą visos tikrovės atžvilgiu.
Čia yra du pavyzdžiai, kuriais galima iliustruoti skirtumą tarp aukštesnio ir žemesnio sąmoningumo. Filme „Rain man“, apie savantą matematiką, viską suvokiantį per skaičius, yra toks epizodas: „lietaus žmogaus“ brolis ant žemės išberia degtukus ir savantas akimirksniu sujungia visą pažirusią degtukų dėžutę ir pasako kiek jų guli ant žemės. Tai yra skaičių matematinio suvokimo pagrindas, kurį turi dauguma matematikos genijų. Šis suvokimas yra aukštesnioji matematinė aprėptis. Jos esmė tokia: iš visumos ir dalių santykių pašalinamas minėtas difference ir skirtumas tarp dalių ir visumos išnyksta, viskas suvokiama kaip vienis. Tai yra, dalys ir visuma nemąstomos atskirai, jos sutampa, todėl visada galima pasakyti dalių skaičių vienu aprėpimu, nesvarbu kiek tų dalių būtų, net ir milijonas suvokiamas be skirtumo. Kadangi šitaip mąstant viskas virsta skaičiais, pasidaro labai lengva skaičiuoti, praktiškai skaičiuojama viskas, tai vyksta savaime.
Dabar įsivaizduokime, kad šis dalių ir visumos aprėpimas be skirtumo, perkeliamas į visą tikrovę ir ypač pritaikomas sąmonėms. Visos individualios sąmonės suvokiamos kaip vienos, bendros sąmonės profiliai, bet tarp dalių ir visumos, kaip skaičiuje, nėra skirtumo. Toks suvokimas automatiškai tampa telepatiniu. Tada šią aprėptį papildome beerdve ir belaike globaline aprėptimi ir sukuriame super-aprėptį, kuri yra visada, visur, viskas tą pačią akimirką. Ši sąmonės būsena nėra atskirta nuo nei vieno tikrovės taško, nes tai reikštų difference įvedimą, o tai reiškia – nėra atskirta nuo jokio žinojimo ir yra „aiškiareginti“ ir visažinė.
Nėra skirtumo tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada, tarp esu ir nesu, tarp žinau ir nežinau. Tai yra dieviškos aprėpties aprašymas ribotomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Judant link dieviškumo, siekiama į savo suvokimą įvesti kuo daugiau tokių savybių, kad sąmonė priartėtų prie dieviškos sąmonės. Tam pirmiausiai reikia meditacijomis siekti pašalinti difference iš dviejų pagrindinių žmogaus aprėpčių, laiko ir erdvės. Tada dalis matyti kaip visumą, neprarandant iš suvokimo nei vienos atskiros dalies, šį sugebėjimą paverčiant kiekybiniu matymu. Tada bandant sieti į visumą sąmones, kuriant bendra-mąstymą ir bendra-sąmonę, kurioje yra visos sąmonės vienu metu. Ir paskutinis žingsnis – lokalių aprėpčių pavertimas globalinėmis aprėptimis, kurios susiejamos su visa tikrove. Erdvė, laikas, individuali sąmonė tampa tik bendresnės, globalios būsenos vienas iš ribinių atvejų. Išmokus šitaip medituoti, pradedama artėti prie aukštesnio žmogiškumo ir naujos sąmonės. Ši būsena koreliuoja su dabar-sąmone, erdviškai aprėpiamo suvokimo vienyje.
Jeigu tai įmanoma kaip globali aprėptis, tai tik kaip susiliejimas su aukštesniu sluoksniu, aukštesne brana, kuri turi visiškai kitokią realybės struktūrą ir visai kitokius parametrus, kurioje kitoks pažinimas, sutampantis su visažinyste. Tai yra augimas, kuris vyksta ne sluoksnio viduje, ne fizinėje branoje, bet išilgai sluoksnių struktūros, per juos peršokant kaip per kopėčių pakopas. Augant sąmonei, nereiškia, kad išnyksta visi skirtumai ir visos aprėptys globalinės. Kiekviena brana turi savo skirtingas aprėptis, ir jos yra visiškai kitokios, įprastiniam žmogui nesuprantamos suvokimo formos, kurios net gali turėti savo unikalias difference sistemas, kurios pritaikytos tam pasauliui, kurioje egzistuoja esybė kaip esatis. Tokio augimo šio gyvenimo rėmuose siekti nebūtina, juo labiau, kad tai ilgas ir sunkus kelias, be to, jį eiti reikia pradėti nuo pradžių, pradedant žengti pirmus žingsnius.
Įprastinis žmogus net šioje branoje nežino savo tikrų sugebėjimų, nes yra atskirtas nuo savo tikros prigimties, tikrojo žmogiškumo. Kaip gauti bent akimirką žvilgtelėti į savo tikrąjį žmogiškumą, parodžiau pradžioje. Viskas prasideda ne nuo aprėpčių, bet nuo proporcijų, perdėliojimo. Tikros žmogaus proporcijos yra metrais ne 0, 50 m – 2 m – 10 000 m (vaizduotė-kūnas-pasaulis), bet 15 000 m – 2 m – 10 000 m, kai verčiant tiesę 2 m – 10 000 m pasaulyje į save, ji ne tik „nesi‘warp‘ina“, nesutrumpėja, bet net lieka laisvos vietos.
Ši „vaizduotės“, arba laksato, vieta yra tas tikras pasaulis, kuriame turi gyventi žmogus. Maža to, bendra-pasaulis yra ne kūnai, bet mąstymas, vadinasi savo prigimtimi žmogus mažų mažiausiai yra ketvirtos dimensijos būtybė, kas reiškia, kad telepatija žmogui turi būti natūralus sugebėjimas ir kad įdėjus daug darbo, jam pasiekiamas pakilimas (ascension).
Filognozijos pradinė mokykla 