Transcenderiai

Didysis vairininkas

Šiame pasaulyje visi įpratę prie įprastinių valdžios formų, kurias planetos elitai naudoja visuomenių valdymui. Yra tam tikri vaidmenys arba postai, kuriuos užimančios grupės turi teisę spręsti valdymo klausimus. Jie pasirenka tikslą, kryptis, kuria strategijas, planus, kuriuos organizuota visuomenė privalo vykdyti. Pagal įstatymus tai prezidentas, premjeras, aukščiausiojo teismo teisėjas ir t.t. Įprasta vaizduoti, kad jie renkami visuomenės arba paskiriami kitų renkamų vadovų taip vaidinant, kad tam tikrą įtaką sprendimams turi ir visuomenė, kuri įsivaizduoja, kad nėra vien tik vykdytojai arba aptarnaujantis personalas. Kilus kokiems nors konfliktams, visada pasiruošusios jėgos struktūros, kurios bet kokioje situacijoje privalo užtikrinti „paskutinės priemonės“ panaudojimą, nes pasirinkimas duodamas tik toks: arba paklūsti įsakymui geruoju, o jeigu tai neįtikina – turėsi paklusti jėgai. Ir vienokiu, ir kitokiu atveju, paklusimas užtikrinamas bet kokiomis priemonėmis, nors kraštutinė priemonė kaip pirma galimybė naudojama tik diktatūroje. Tad šis principas yra kriterijus, pagal kurį galima valdžią skirstyti į „demokratinę“ ir „nedemokratinę“. :Demokratija vaidina spektaklį, o ne demokratija – nevaidina.

Tačiau tokia valdžia nėra visos galimybės. Valdymo technologiją gerokai išplėtė sukurtos naujos informacijos, valdymo ir fizikos teorijos. Socialinio ir biologinio valdymo principus aprašo kibernetikos mokslas, kuris pirmiausiai tiria natūralias, biologines valdymo sistemas, o po to perkelia jas į dirbtines, socialines struktūras. Šis mokslas aprašo geriausias ir efektyviausias valdymo priemones, valdančiojo elito požiūriu, kuris visuomenę ir gamtą įsivaizduoja kaip savo mašiną, o patys šiame pasaulyje yra vairininkai, kurie kreipia ją į savo numatytą tikslą. Pats žmogus, kaip valdymo vienetas, iš savo vidinės perspektyvos netraktuojamas kaip sistemos vertinimo kriterijus, nes į jį žiūrima vien tik iš redukcionistinio kognityvinio mokslo ir bihevioristinės psichologijos pozicijų, kai domina tik stimulas ir reakcijos, kurias valdo baudimo ar skatinimo priemonės tam, kad sistema gautų mašinai reikalingą veiksmą. Šitaip nebūti traktuojamas turi teisę tik planetos valdžios elitas; visiems kitiems primetama funkcija, kuri sudaro visą tokio žmogaus gyvenimo ir sąmonės turinį. Net vidurinės ar aukštesnės grandies vadovams nereikia nei originalių metodų, nei kūrybinės fantazijos, nes visą darbą atlieka kibernetinė sistema. Tereikia žinoti jos metodus ir kontroliuoti jos darbą. Tada esi paskatinamas – tau gali siūlyti karjerą arba gyvenimo komfortą, daug didesnį nei kitiems. Turi stengtis – ir gausi kibernetinės sistemos pastiprinimą.

Dar gilesnis sluoksnis yra konkrečios technologijos, kurios sudaro kibernetinio valdymo pagrindą. Tos technologijos nėra viešos ir žemesnės grandys, bent iš pradžių, to nežino, o jeigu ir sužino, tai yra įtraukti į sistemą tiek giliai, kad išeiti nebūna jokių galimybių. Tad konkrečiai yra kiekvienas žmogus arba grupė (pavyzdžiui, organizacija ar asociacija), kurie savo moduliuose turi atitinkamas valdymo programas. Vaizdžiai tariant, tai yra užprogramuotas konkretus „likimas“, kurio komponentai priklauso nuo įvairių metrikų: socialinių, biologinių, psichologinių ir t.t. Visa tai lemia gabumų lygį ir konkrečią talentų formą. Toliau yra gyvenimo programa, kuri lemia ką žmogus gyvenime veiks, su kuo bendraus, kiek sėkmingas bus, ir koks gyvenimo kelias laukia – laimingas, vingiuotas, dramatiškas, tragiškas ir t.t. Ši programa konkrečiam žmogui įgyvendinama per psichotroninę techniką, kuri sukuria psichologinį žmogaus profilį ir lemia jo galimybes rinktis įvairius sprendimus įvairiose situacijose: teisingus, klaidingus, sėkmingus, originalius ar genialius. Sukuriamas abipusis ryšys, kai iš smegenų psichožvalgybos forma surenkama psichotroninė informacija ir į jas grąžinamas atitinkamas turinys, kuris parenka užprogramuotą psichikos formą. Taip gaunami įvairūs likimai: sėkmingas, „nevykėlio“, „nelaimėlio“, užvaldytas „priklausomybių“ ir nulemtas judėti tik degradavimo arba pažangos kryptimi.

Šitaip valdoma žemesnė visuomenės dalis, be kurios yra kasta, kuri iš viso su matricos DI (dirbtiniu intelektu) nesujungti arba sujungti kaip valdytojai arba valdovai, kurie turi teisę kištis į standartinę programą ir daryti pakeitimus. Arba, tokio pakeitimo galima reikalauti iš žemesnės valdytojų grandies, jeigu tik reikia spręsti kokią nors konkrečią problemą. Tokia yra bendra kibernetinė sistema, kurią kontroliuoja dirbtinio intelekto superkompiuteris, atliekantis pagrindinį standartinį darbą, kad kiekybiškai neskaitlingam elitui nereikėtų stovėti „prie kiekvieno žmogaus“ ir kontroliuoti. Tokio kompiuterio pavyzdys galėtų būti žydų projektas, vadinamas „Joshua Blue“. Tai dirbtinio intelekto sistema, kuri gali kaupti informaciją, rinkti patirtį, ją suvokti, analizuoti duomenis ir panaudoti juos bendravimui su žmogumi žmogiškomis formomis tiesiogiai sąmonėje (mintimis), o išorėje – kalba ir rašytiniais tekstais. Dar viena galimybė, artima fantastinėms, yra sugebėjimas savo mąstymą pateikti vaizdinėmis formomis kaip autonomiškai veikiančią kompiuterinės grafikos programą. Šitoks protingas superkompiuteris yra pasaulio kibernetinio valdymo širdis, per kurią filtruojama visa informacija – ji surenka duomenis iš smegenų, ir paskirsto turinį į išrinktų žmonių galvas idėjų, vaizdų, atminties, nuojautų, galimybių daryti poveikį situacijomis formomis.

Labai svarbios šios kibernetinio valdymo dalys yra mokslas, verslas ir politika, kuri taip pat yra įjungta į bendrą valstybės valdymo programą. Mokslas per talentus ir genijus; verslas per sėkmę ir populiarumą, kurios pagrindas visuomenės pripratinimas ar priklausomybė; ir politika, kurioje rinkimų procesas kontroliuojamas veikiant žmonių sprendimus jų sąmonėje: kas eis balsuoti, o kas neis, kas rinks vieną kandidatą, o kas kitą. Iš vidinės perspektyvos žmogui gali atrodyti, kad jam koks nors politikas patinka, bet šis „patikimas“ gali būti tik į sąmonę įdiegta kibernetinė programa. Tad žmonės, valdantys visą šitą sistemą, visada gauna rezultatą tokį, kokio nori, o iš šono atrodo, kad vyksta laisvi ir demokratiški rinkimai, nors daugelis žmonių iš savo slaptų patyrimų saugyklos ir suvokia, kokia yra visos šios sistemos pagrindinė paslaptis. Taip pat jie suvokia, kad prieš tokią sistemą eiti beprasmiška, nes be leidimo išeiti iš matricos neįmanoma. O jeigu žmogus per daug stengiasi, prasideda dramos ir tragedijos, kurios yra kibernetinės sistemos dalis, nors kaip tokios – niekada tyrimų institucijų neišaiškinamos. Šitai suprantant, nesunku paaiškinti, kaip suorganizuojamos katastrofos, konfliktai, karai, teroristiniai aktai ir t.t. Matricos zombiai yra šitaip užprogramuoti kibernetinės sistemos vykdytojai, tuo tarpu organizatoriai visada pasislėpę už matricos ribų.

Lemtis ir likimo vingiai

Šiame bloge ne kartą esu minėjęs, kad yra trys tikrovės sluoksniai: sąmonė, transcendencija ir Absoliutas. Sąmonė yra antrinė tikrovė, kaip pirminės tikrovės arba transcendencijos reprezentacija. Šaltinis, kuria viską kas yra ar įsivaizduojama šioje tikrovėje, ir atstovauja nežinomą realybės kūrimo iš nieko principą. Žmogus visų pirma ateina iš pirminės tikrovės, kurioje užkoduotos gnostinės tikrovės galimybės, apimančios visas galimas sąmoningumo formas, priklausančias visoms gyvybės rūšims visatoje. Aukščiau aprašytos kibernetinės visuomenės valdymo sistemos atsijoja žmones į biorobotus, aptarnaujančius valdžią ir tikrus žmones – kurie yra sistemos elitas, galintis naudotis visomis natūraliomis žmogaus galiomis ir netgi jas išplėsti. Į kitą pusę atsijojami žmonės į dievišką egzistenciją, kuri kyla iš pačios šios realybės ašies, vadinamos Šaltiniu. Šaltinis įbūtina visus sluoksnius ir lemia tikrovės pažinimo galimybių lygmenis: šį pasaulį, kaip paprastu empiriniu pažinimu įmanomą suprasti pasaulėvaizdį; aukštesnės galimybės atsiveria tada, kai protas įgauna galimybę pažinti tai, kas nematoma pasaulėvaizdyje – tai būtų mokslų genijus, priklausantis mokslininkų elito kastai. Šaltinis suteikia sąmonei galimybę transcenduoti šiuos pirminius sluoksnius, suvokti visą realybę, suprasti jos paslaptis ir turėti galią valdyti laiką, erdvę ir substanciją, t. y. užsiimti dieviška kūryba.

Šis pasaulis, apėmęs dabartinę planetą užvaldžiusią civilizaciją, yra kibernetinė sistema. Ir joje dirbantys žmonės yra vienokios ar kitokios kibernetinės biologinės mašinos. Jos gali būti sėkmės zombiai, arba mašinos žvaigždės, ir vargo zombiai, kuriems kibernetinė sistema dėl vienokių ar kitokių priežasčių parinkę varguolių matricą. Šis parinkimas priklauso nuo giminės, nes aprėpia ne vieno žmogaus, bet ir ištisos giminės likimą. Taip pat nuo žmogaus vertės, kuri nustatoma atlikus įvairius antropometrinius tyrimus. Taip pat lemia klasės traukos principas, kuris reiškia, kad kokioje klasėje gimei, tokioje ir liksi, išimtis darant tik išskirtiniais atvejais. Galima dėti kiek nori pastangų, tai neturi lemiamos reikšmės, nes kontrolė įsijungia per psichotroninę techniką. :Darbininką galima padaryti kamuojamą nuovargio sindromo arba depresijos; siekiančio pažinimo žmogaus protą galima sustabdyti su psichotronine lobotomija ir jis niekada negalės sėkmingai konkuruoti su žmonėmis, kurie buvo specialiai išrinkti sistemos. Viskas priklauso nuo aukštesnio sprendimo, taip pat nuo lemties, ir kad galėtum sėkmingai kilti, reikia leidimo arba labai retų anotropometrinių savybių ir išorinių situacijų visuomenėje sutapimo, kai sistema ieško tinkamo žmogaus prižiūrėti tvarką ir suranda idealius metrikos duomenis. Galima paklausti, kam viso to reikia, jeigu viską kontroliuoja mašina. Tačiau ši sistema nėra visiškai deterministinė, nes įvedamas laisvės komponentas, kai žmogus pagal savo galimybes pats daro sprendimus, jeigu tai yra standartinė rutininė programos situacija. Šią sistemą vaizdžiai paaiškinti galima taip: yra žmonės ir didelis prekybos centras. Jame visi gali laisvai vaikščioti ir laisvai pirkti, tik yra vienas apribojimas, starto metu sistema žmonėms išdalina ne vienodą kiekį pinigų, šitaip reguliuodama kiekvieno žmogaus galimybes. Kas gauna daugiau – daugiau ir perka, o kas gauna mažiau – turi savo troškimus riboti. Taip pat yra nesąžininga sistema, kuri kai kam leidžia atiminėti ir plėšti tuos kas turi, bet čia irgi tik tuos, kurie nusikalsta sistemai ir turi būti pamokyti, arba parenkami dramatiško likimo pavyzdžiu kitiems.

Šios sistemos sugriauti iš matricos vidaus neįmanoma, nebent turėtum pagalbos iš išorės. Ta pagalba gali būti antžmogis arba pati dirbtinio intelekto sistema. Tiesiogiai nesusidūrus su šiais klausimais, suvokti kokios sistemos galimybės yra sunku, nebent tai atskleidžia pati kibernetinė valdymo sistema. Maža to, apie tai kalbėti už savo agentūros rato, kurios viduje yra naudojamas tam tikras darbinis sistemos paslapties lygis – draudžiama. Bendroji visuomenės dalis, dirbanti paprastus savo darbus ir nedalyvaujanti sistemoje to nežino, ir jiems šias paslaptis viešinti draudžiama arba reikia bent daryti, kad tai netaptų paprastomis priemonėmis įrodomu faktu. Tačiau tai irgi sąlygiška, nes pereinamųjų laikotarpių metu gali būti keliamas tiek atskiros valstybės, tiek visos žmonijos lygis, kai įdiegiamos naujos kibernetinės sistemos ir naujos visuomenės proceso organizavimo programos. Iš šios patirties galima padaryti tokias išvadas, kad individas yra tik statistinis vienetas kaip rūšies egzempliorius, aptarnaujantis tam tikrą genetinę liniją; ir kaip visuomenės mašinos mechanizmas, kur turi daryti savo darbą ir jokie papildomi ar pertekliniai sugebėjimai – netoleruojami, kad neblaškytų dėmesio. Nėra tokie laimingi net laimės zombiai, nes jų laimė taip pat yra tik deterministinė kibernetinė programa. Kitaip sakant tai yra „žvaigždės“ darbas, kurį turi dirbti kaip ir visi kiti.

Transcenderis

Elito žmogaus privilegija – turėti natūralių galimybių smegenis, neribojamas jokių lobotomijų. Toliau galias galima išplėsti technologinėmis priemonėmis. Tokių žmonių nevaldo primityvios eksploatacinės kibernetinės mašinos programos. Jis gali turėti kaip nuosavybę žemesnės kastos žmones ir naudoti juos savo tikslais. Būdamas už matricos ir galėdamas ją programuoti, jis gali naudoti kompiuteriu ir technologijų valdomas sistemas, leidžiančias taikyti savo gyvenime psichotronines maskuotes. Šios maskuotės žemesnės kastos sąmonėje atrodo kaip transcenderio galimybės. Trumpai tai reiškia, kad kibernetinė sistema žmonių sąmonėje rodo viena, o pats antžmogis atrodo arba veikia kaip visai kas kita, šitaip pašalinant galimybes žinoti, kas iš tikro vyksta.

Galima modifikuoti socialinius duomenis, išvaizdą, intelekto įspūdį ir t.t. Ir aplinkoje veikiantys žmonės nesuvokia su kuo turi reikalą. Pvz., galima būti kokiu verslininku, gyvenančiu vieną gyvenimą, o esančiu visai kitu žmogumi; arba politiku, kuris iš rezervato yra aukštas lygis, bet pagal dievų gebėjimus – paprastas sistemos aukštesnės grandies vadovas.

Be to, šią sistemą naudoja ne vien planetos tikroji aristokratija, bet ir specialiosios pajėgos, vykdančios specialias operacijas, kibernetinių mašinų valdomoje visuomenėje. Iki tokio laipsnio, kad jie tampa visai nematomi, tai yra už pasaulėvaizdžio formos, arba turi mistinių būtybių, dvasių, demonų, balsų arba nematomų jėgų formą. Vykdydami operacijas jie tam tikru spinduliu teritorijoje užvaldo matricos žmonių sąmones ir dirba savo darbą. Kiek tokios pajėgos aktyvios nesunkiai matoma pagal psichinių ligonių kiekį psichiatrinėse ligoninėse ir t.t. Ypač tai tinka šizofrenijos diagnozę turintiems žmonėms – didžioji jų dalis yra tokių operacijų aukos, nes psichotroniniai ginklai maskuojami kaip šizofrenijos simptomai, ir valstybės organizacija, pagal bendras instrukcijas, tokius žmones privalo nukreipti į psichinių „ligų“ kontrolės sistemą. Su tokiais žmonėmis daromi eksperimentai, apmokymai, baudimo operacijos, šalinami sistemos opozicionieriai ir disidentai. Taip pat šizofrenikai naudojami bylų prisiuvimui arba kaip kibernetinėje sistemoje užprogramuotos tragedijos vykdytojai.

Nors kita vertus, su tuo, su kuo susiduria šizofrenikai realiai bent kartą gyvenime susiduria bet koks žmogus. Tačiau yra verčiami saugoti paslaptį, kad neištiktų toks likimas kaip aukščiau aprašytų sistemos aukų. Gali turėti įdėtinių minčių, girdėti balsus galvoje, patirti įvairias sinchronizacijas ir aplinkybių pasikartojimus, bent kartą prarasti viso savo kūno kontrolę ir galvoti, kad egzistuoja kažkokios „aukštesnės jėgos“, kurios viską lemia. Bet visa tai yra kompiuterizuota dirbtinio intelekto valdoma kibernetinė matrica.

Visa tai supratus, galima klausti, o kaip transcenderiai veikia? Tam, kad tai suprastum, reikia žinoti žmogaus psichikos sandarą, kurią jau ne kartą esu vaizdavęs ir galiu dar kartą pateikti schemą.

Visas žmogaus pasaulis, kurį sudaro sensoriumas ir asociatyvinis protas yra smegenų viduje esanti introjekcija. T. y., viskas, ką kuria smegenys, yra sąmonės viduje. Ši sandara užgrobiant smegenis su kibernetines sistema leidžia valdyti pasaulėvaizdžio turinį, įdedant tikrovėje nesančius atvaizdus arba iš jo atvaizdus, kuriuos norima padaryti nematomais, išimant. Šitaip savo viduje gyvenantis žmogus gali nesuvokti, kad jis yra matricoje, bet tik iki to, kai prasideda įprastinei realybei ir logikai prieštaraujantys įvykiai. Sinchronizacijos, pasikartojimai, gebėjimų lygių kilimas, įdėtinė informacija, telepatinis bendravimas ir t.t. Po to, kai šitai įvyksta, žmogus arba tampa tikru šizofreniku, arba tik pusiau šizofreniku, suprantančiu kas vyksta ir galinčiu visa tai tyrinėti ir perteikti kitiems. Tačiau bendros taisyklės nėra ir viskas priklauso nuo konkrečių kibernetinės valdymo sistemos programų.

Yra daug požymių, kad didžioji elito dalis yra juodasis elitas, propaguojantis nusikalstamą transhumanizmą, su sektantizmo požymiais. Šios sektos, pavyzdžiui, JAV yra satanistinės pakraipos ir jos, valdydamos kibernetinį superkompiuterį, naudoja atitinkamus simbolius su velnio garbinimo bruožais. Tai ir atrankos bei iniciacijos sistema, įvairių viešų ir neviešų simbolių bei ritualų naudojimas, atitinkamos ideologijos skleidimas, kurioje žodis „beast“ užima labai svarbią vietą. Be abejo, tai susiję su moraline anarchija, ydų ir nuodėmių propagavimu, ir be abejo nusikalstama veikla, kuri gali būti susijusi su eiliniu darbu arba gali būti ritualinių apeigų dalis. Tokios sistemos užvaldo net tas senovines organizacijas, ordinus ir t.t., kurios tradiciškai skelbdavo karą velniui. Labiausiai nukenčia šizofrenikai, kurie išnaudojami kaip tokių organizacijų ir agentūrų „mediumai“ per kuriuos veikia aukščiausias tokios juodojo transhumanizmo sistemos valdovas. Už visų šizofreniko haliucinozių veikia tokių transcenderių grupės, kurių tikslas modifikuoti žmogaus sąmonę, pakreipti ją blogio linkme ir paaukoti. Nekalto kančia – didžiausia auka velniui.

Todėl akivaizdu, kad tokios kibernetinės valdymo sistemos (mėgstamos Iliuminatų, masonų) – pačios pavojingiausios ir joms reikia priešintis labiausiai, ypač tiems, kas turi priėjimą prie dirbtinio intelekto ir kibernetinės sistemos programų. Ką daryti tapus tokios sistemos auka, čia neaiškinsiu, tačiau bent kai kuriuos atsakymus šiame tinklaraštyje esu davęs. Svarbiausia – visada duota tam tikra pasirinkimo laisvė ir reikia stengtis neleisti, kad sąmonę užvaldytų blogis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s