Rugpjūčio 30 d., 2016 m. išėjo beveik metus reklamuota D. Wilcock‘o knyga „Pakilimo paslaptys: kosminio mūšio tarp gėrio ir blogio atskleidimas“. Kadangi prieš tai rašytų dviejų knygų nebuvau skaitęs, šios knygos laukiau su nekantrumu, nes buvo tvirtinama, kad tai – ilgai laukto „Atskleidimo“, kuris turi įrodyti nežemiškas civilizacijas ir slaptą kosminę programą, dalis. Prieš tai, ne per seniausiai buvau skaitęs naujausią D. Icke‘o knygą, kuri man padarė gana gerą įspūdį, nors ne su viskuo ką jis teigia galiu sutikti. Tačiau knyga parašyta gerai, kaip patyrusio tokio žanro knygų rašytojo. Kažko panašaus tikėjausi ir iš Wilcock‘o naujausios knygos. Ir iš dalies šie lūkesčiai buvo išpildyti. Tačiau ši knyga turi trūkumų.
Mano akimis žiūrint, pirmas trūkumas, kad „atskleidimas“ vykdomas asmeniniame kontekste, todėl pirmą knygos dalį sudaro gana ilga vaikystės biografija (nuo gimimo iki maždaug 20 m. amžiaus) ir nelabai aišku, kuo ši biografija naudingai prisideda prie knygos pagrindinių temų. Jo mintį galima suprasti. Visa ši nežemiškų civilizacijų konspiracijos teorija, visada skleidžiasi žmonių asmeninių gyvenimų kontekste ir ji siejamos su asmeniniu augimu, parodo žmogaus pereitus raidos etapus, kurios galutinis rezultatas – įsiliejimas į NSO tikėtojų bendruomenę, kuri jau seniai yra tapusi ezoterine. Taip pat, viena iš knygos temų, kaip ir sako pats pavadinimas, yra asmeninio pakilimo tema (ezoterikos terminais šnekant, kvantinis šuolis į ketvirtą, penktą ir aukštesnę dimensijas) ir Wilcock‘ui jo vaikystės biografija yra kelio link šio tikslo dalis. Todėl jam asmeniškai NSO, nežemiškų civilizacijų, alternatyvios istorijos, kosminės archeologijos temos yra labai glaudžiai susijusios su jo gyvenimo keliu. Lygiai taip pat ir kitiems žmonėms, kurių gyvenimai neatskiriamai suaugę su tokiomis temomis jų sąmonėse ir šią dalį išmetus, liktų tik sausa, bekraujė teorija, kuri gali apeliuoti tik į smalsų intelektą. Bet daugumai žmonių tai yra jų gyvenimo aistra. Todėl jie nenori šių temų atskirti nuo savo biografijos.
Taip pat ir D. Icke‘as kiekvieną naują knygą pradeda trumpa savo gyvenimo kelio istorija, ypač šio kelio pradžia. Wilcock‘as paskiria tam pusę knygos. Tai yra trūkumas tik todėl, kad Wilcock‘o biografija nėra įspūdinga, nors papasakota nuoširdžiai ir, reikia tikėtis, be melo, nesistengiant nei kiek pagrąžinti savo gyvenimo. Jaučiu, kad panašią taktiką jis naudoja ir ankstesnėse savo knygose, tačiau jų nesu skaitęs, todėl negaliu pasakyti, kiek autoriui tai būdinga. Aišku tik viena, kad visos savo biografijos jis nėra pasakojęs nei vienoje ankstesnėje savo knygoje. O dabar, visi kas šiuo žmogumi domisi, žinos didelė dalį jo gyvenimo kelio pradžios, pavyzdžiui, kad ne visada buvo labai stropus mokinys, turėjo viršsvorį ir rūkė marichuaną bei vartojo LSD, o gal ir ką nors stipriau. Tačiau pasiekęs kritinį momentą, nusprendė šias priklausomybes įveikti. Klausimas tik, kodėl knygoje apie nežemiškas civilizacijas, NSO, alternatyvią istoriją tai turime žinoti.
Tai yra viena „Pakilimo paslapčių“ tema. Kita tema yra kosminiai ciklai ir tų ciklų nulemtas, turintis įvykti paslaptingas įvykis, kuris esą pakels tam pasiruošusių žmonių sąmonę į aukštesnį lygį. Jis tai vadina pakilimu. Ši jo „teorija“ nėra labai detaliai atskleidžiama, nors apie tai knygos eigoje nuolat užsimenama. Jis tai sieja su kosminiais ciklais, ypač dažnai kartoja 26 000 m. kosminį ciklą, kurios pabaigoje įvyksta „katastrofa“ ir tai atskleidžia įvairūs senovės rašytiniai šaltiniai. Kita versija – saulės sistema yra įskridusi į galaktinį aukštos energijos dalelių debesį, kurio poveikis turi transformuoti žmonių sąmonę. Taip pat, D. Wilcock‘as teigia, kad šią informaciją patvirtina ir įvairūs su juo susiekę insaideriai. Aš trūkumu laikau ne pačią teoriją, bet tai, kaip ji yra atskleidžiama. Su tuo susiję fragmentai išmėtyti po visą knygą ir atskleidžią pakilimo temą labai miglotai, dažnai tenkinamasi tik tuo, kad kartojama neva iš slaptų šaltinių ir pranašysčių gautą informaciją, apie paslaptingą įvykį, kuris turi įvykti 2018-2023 m.
Man silpniausia ir mažiausiai pasitikėjimo sukėlusi dalis yra insaideriai. Šia tema jau esu rašęs įraše „Insaiderių klasifikacija“. Aš insaiderius skirstau į aukšto rango, tokius kaip Snowdenas, žemo rango insaiderius ir šarlatanus. Tad vertinant pagal šią klasifkaciją, jo insaideriai, mano kriterijais, yra ant žemo rango ir šarlatanų ribos. Be to, tai, ką jie atskleidžia yra internetinių konspiracijų teorijų folkloras. Tai ir žemės viduje gyvenančios civilizacijos, slaptų požeminių bazių tinklas Amerikoje ir visame pasaulyje (tai labai tikėtina, kad elitas turi tokius slaptus požeminius miestus katastrofų atvejams). Daug mažiau pasitikėjimo kelia teorija apie „slaptą žvaigždžių vartų“ tinklą, kuri yra idėja paimta iš mokslinės fantastikos serialo „Žvaigždžių vartai“. Ir apskirtai, turint rimtus insaiderius, su tikrais įrodymais, pavyzdžiai iš fantastinių filmų nenaudojami, nors ir daug kas tvirtina, kad Holiwoodas naudojamas slaptos informacijos nutekinimui ir populiacijos pratinimui prie tam tikrų idėjų. Tačiau bet kokiu atveju – D. Wilcock‘o insaideriai pasirodė labai silpnai, bent jau šioje knygoje. Nes pateikiama ne insaiderinė, bet jau spaudoje prieš dešimtmečius viešinta informacija, pavyzdžiui, viešai prieinamos NASA misijų nuotraukos. Insaideris viešina, ne viešą, bet slaptą informaciją, o jeigu jos neturi, tai nėra joks insaideris.
Stipriausia knygos dalis, nors ji atviru tekstu yra menkai pagrįsta, yra alternatyvi saulės sistemos istorija. Saulės sistema yra vietinio žvaigždžių spiečiaus dalis, kuris yra labai geidžiamoje nežemiškų civilizacijų vietoje mūsų „Paukščių tako“ galaktikoje. Viena iš priežasčių ta, kad šioje zonoje atsidaro tarpgalaktinis portalas, kuris reikalingas tarpgalaktiniams skrydžiams. Todėl visos civilizacijos, kurios turi tam technologijas, šį vietinį spiečių, kurio centre yra saulė, siekia kontroliuoti. Pačioje alternatyvios istorijos pradžioje šį spiečių kontroliavo „senovės statytojų rasė“, kuri pasak Wilcock‘o insaiderių paliko saulės sistemos ribose daug reliktų, artefaktų ir senovinių griuvėsių.
Kitas etapas yra asteroidų žiedo vietoje, tarp Jupiterio ir Marso, buvusi superžemė, kuri turėjo savo civilizaciją, vadinamą „Imperija“, pavadinimą skolinantis iš fantastinio filmo „Žvaigždžių karai“. Marsas buvo šios superžemės mėnulis, kuriame taip pat klestėjo gyvybė. Tačiau dėl nežinomų priežasčių prieš 500 000 metų ši planeta buvo susprogdinta ir jos likučiai tapo asteroidų žiedu, o Marsas – atskira planeta, kurios visa biosfera buvo sunaikinta ir jis pavirto į dabartinį dykumų Marsą. Imperijos išgyvenę likučiai išsisklaidė po saulės sistemą, ypač mėnulius ir ten įsteigė savo bazes. Dalis jų persikėlė į Žemės Mėnulį, kuris yra tuščiaviduris ir pritaikytas gyventi. Ten apsigyveno Imperijos išgyvenę atstovai, iš kur jie tuo pačiu kontroliavo žemės vystymąsi. Tačiau prieš 55 000 metų Mėnulio bazė taip pat buvo užpulta ir jie gelbėdamiesi persikėlė į žemę ir rašytiniuose šaltiniuose vadinami „puolusiais angelais“. Tokiu būdu karingai ir priešiškai nusiteikę ateiviai atsidūrė žemėje ir pavergė tos žemės gyventojus. Žemėje įvyko dar keletas katastrofų apie kurias čia nekalbėsiu, kurios išnaikino didžiąją dalį ateivių, tačiau net dabar jų palikuonių yra planetoje ir jie slapta valdo visas planetos vyriausybes, sudarydami tai, kas vadinama „šešėline valdžia“.
Visa tai, aišku, yra gražiai papasakotas pasakojimas, kuris pagrįstas tik labai menkais įrodymais, bet kaip alternatyvi saulės sistemos civilizacijų istorija yra įdomus. Faktų ir nufotografuotų senovės griuvėsių mėnulyje arba Marse Wilcock‘as neturi, bent jau knygoje nepateikia, todėl galima suabejoti jo šaltiniais, kurie vadina save insaideriais, bet nepateikia nieko slapto, tik versijas ir hipotezes. Tai, ką Wilcock‘as naudoja yra NASA misijų darytos nuotraukos, kuriose matosi įvairios geometrinės figūros mėnulių paviršiuje, iš orbitos nufotografuoti „obeliskai“ ir panašūs įrodymai. Jie daryti iš labai didelio atstumo ir daug kur gali būti paprasčiausias šešėlių žaismas arba natūralios geologinės struktūros. Todėl reikalingos archeologinės ekspedicijos į artefaktų tikslias vietas, o tai oficialiai dar nebuvo padaryta, nes bent jau viešai, tam reikalingų technologijų kosmoso agentūros neturi. Tačiau insaideriai tvirtina, kad yra slaptos kosminės programos, ir tose programose šios misijos buvo įvykdytos. Ir terminas „senovės statytojų rasė“ paimta iš čia. Tvirtinti žodžiais galima ką nori, tačiau kai reikia įrodyti patikimais įrodymais – kyla problemos. Knyga šio klausimo galutinai neišsprendžia, todėl šio atskleidimo negalima pavadinti net mažu žingsneliu, nes realiai jis iš tikro labai mažas. Mes juk ne vaikai ir mums reikia ne mitų ir ne pasakų, bet tikrų alternatyvios Saulės sistemos civilizacijos istorijos įrodymų. Tie kas nori gražių istorijų, tiems pilna prirašyta mokslinės fantastikos, kuri irgi skaitoma, bet tik dėl pramogos.
Įvertinau šią knygą 4 žvaigždutėmis iš 5, bet vertinant labai griežtai, buvo galima duoti dar mažiau. Tada D. Icke‘as gautų 4 žvaigždutes vien už tai, kaip jis savo knygas rašo.
Filognozijos pradinė mokykla 