Tam, kad žmogus galėtų suvokti aplinką, aplink sąmonę turi būti tam tikras laukas ir tuo lauku sklindantis signalas. Telepatija yra toks aplinkos pažinimas, kai sąmonė, būdama „čia“, žino, kas yra „ten“. Tarp čia ir ten įsiterpia informaciją pernešantis signalas, kuris kaip formas parodo aplinkos skeletą. Taip yra todėl, kad nėra visa aprėpiančių signalų ir beveik per 99 proc. aplinkos jie pereina kiaurai, kaip rentgeno spinduliai per kūną – ir parodo tiktai „skeletą“.

Pirma „telepatijos“ rūšis, šį sugebėjimą suprantant labai plačiai, yra juslinė, turinti savo jutiminį sensoriumą. Jo išskirtinis bruožas tas, kad jis parodo išorę, bet neparodo tikro „vidaus“. Žinoma, galima sakyti, kad kūnas taip pat tėra skeletas, o aplink jį esantys nematomi laukai – iškupiūruojami. Bet galima pamatyti ir kiaurai kūną, tada jau skeletu tampa sąmonės substancinė ir energetinė struktūra, vadinama „minčių sankaupomis“, kurios yra dar gilesnis branduolys. Paprastai žmogus tokio suvokimo neturi, ir tai vadinama tikrąja telepatija.

Ši telepatija analogiška jutimams tik kitoks objektas ir mechanizmas. Akies gaudomas signalas yra optinės EM bangos, ausies – oru sklindančios garso bangos. Kad būtų galima šitaip „pagauti“ mintį, reikia kad nuo jos taip pat kas nors sklistų. Tas kas nors yra tam tikra terpė, kuri perduoda savo sužadinimą, arba signalą.

Telepatijoje gaudomą signalą galima vadinti gnostiniu fotonu, kuris perduoda vidinės minties formos informaciją. Iš dalies, šis principas labiau panašus į garso signalus, nes garsas perduoda įvairius nuo objektų sklindančius virpesius, kurie informuoja apie jų sąveiką su aplinka ir tarpusavyje. Pati mintis nėra forma, kaip masyvaus substancinio individo; greičiau mintis yra tam tikros energetinės struktūros svyravimai, kurie koduoja minčių informacinius turinius, koreliuotus su išorine aplinka, kuri atvaizduojama žmogaus vidinėje dalyje.

Kiekviena sąveika turi būti laukas – sąveika tarp išorinių minčių ir vidinės žmogaus asmenybės taip pat pagrįsta šiuo principu. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Kitas klausimas – ar žmogus turi tokį sugebėjimą? Nes tokia galimybė gali būti aiškiai suprantama ir net neprieštarauti jokiai teorijai, bet žmogus gali tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturėti, kaip neturi trijų rankų arba sparnų. Tačiau net tokiu atveju galimybė išsiugdyti tokį sugebėjimą yra. Galima mąstyti dviem kryptimis: pirma, rūšinė evoliucija ir jos pagreitinimas genų inžinerija, antra, technologijų sukūrimas, galintis imituoti biologiją technologijomis. Tam reikia: a) smegenyse „užsiauginti“ telepatinio lauko šaltinių sistemą, kuri būtų susieta su rodomąja sąmone; b) reikia, kad ši vidinė struktūra dinamiškai sąveikautų su gnostiniais bozonais. Tam reikia struktūrų pakeitimo, ir prie naujų centrų turi būti priderinta visa sena sistema, kad tinkamai cirkuliuotų informacija, ir visur kur reikia būtų perduodami atitinkami morfizmai. Be genų inžinerijos, paprastesnis sprendimas būtų technologijų įterpimas, tačiau reikia mokėti jas integruoti į sąmonę. Analizatoriaus ir morfizmo kūrimo funkciją galėtų atlikti elektronika.

Čia yra dvi galimybės: gali būti jungiama biologija su technologija, t. y., signalas gaminamas ir skleidžiamas natūraliai, tik gaudomas su technoreceptoriais arba mintį galima ištraukti technologijomis, visiems žmonėms sudėjus implantus ir siunčiant informaciją kitam žmogui tokiu pat principu kokiu ji gaunama. Tai nėra natūrali telepatija, ir tokia sistema daug labiau panaši į distopinio pasaulio telepatiją, kur žmogus neturi teisių ir gyvenimo, o telepatija blogąja prasme užkerta visus kelius į išsilaisvinimą. Todėl technologijoms reikia priešintis, genų inžinerijai reikia priešintis, ir vienintelis priimtinas variantas būtų natūrali telepatija, kuri yra kiekvieno gyvo organizmo teisė – turėti efektyviam išgyvenimui reikalingas priemones, ir turėti jas geresnes nei kitų.

Tam reikia ieškoti būdų, kaip šią struktūrą savo smegenyse „užsiauginti“, jeigu jos čia nėra natūraliai. Jau sakiau, kad tam turi būti surastas šaltinis ir apie tą šaltinį esantis laukas, pagal analogiją elektrinių krūvių tankiui, aplink kurį sukuriamas elektrinis laukas. Natūraliai smegenyse tai yra vienas iš indukcijos ir moduliavimo kanalų, per kurį žmogaus sąmonei daromas psichotroninis poveikis. Tačiau jis netinkamas telepatijai, nes elektrinis laukas veikia ribotais atstumais ir sąveika įmanoma beveik kontaktiniu būdu, dedant į galvą elektrą valdančius implantus. Turi būti surišti laukai – vienas fermionų, kitas bozonų – kurie galėtų būti į krūvius panašus šaltinis. Negana to, šių laukų ieškoti gali reikti net ne fiziniuose laukuose, kur galimybių mažai, bet gnostiniame pasaulyje, kur veikia visai kiti dėsniai ir į gnostines smegenis galima šią reprezentavimo struktūrą „pritraukti“.

Galima priekaištauti, kad ugdyti sugebėjimą gali būti amoralu, nes jį galima pritaikyti ir „blogam“ tikslui. Šiaip blogam tikslui pritaikyti galima beveik visas pagrindines žmogaus anatomines dalis, pavyzdžiui, ranką, koją arba protą, tačiau niekas nesako, kad koją reikia nupjauti arba telepatui padaryti proto lobotomiją. Tai yra teisė, kurią atimti yra blogis, nes tokių sugebėjimų reikalauja pasaulis, kuriame gyvename. Yra ir dar vienas argumentas. Telepatija kelia baimę, nes žmonių žinojimas apie „slaptus sielos užkaborius“ gali būti pavojingas. Bet žmogus daug sužino ir akimis arba ausimis. Dar viena „akis“ būtų per daug, nes tada žinotų viską? Viskas ne taip jau blogai. Pirmiausiai todėl, kad telepatija yra pasyvi ir aktyvi. Pasyvi telepatija tik perkelia informaciją, bet nieko nedaro, panašiai kaip akis, su kuria neįmanoma daryti jokio poveikio. Poveikis daromas šiek tiek kitaip. Pasyvi telepatija – nieko blogo, tik reikia susikurti sąmonės teoriją ir užsiauginti analizės ir reprezentavimo struktūrą, kuri gebėtų apdoroti gnostinį morfizmą. Šitaip būtų įmanoma pasiekti kokybiškai naują proverži žmogaus evoliucijoje. Ir visai nesvarbu ar tas proveržis būtų natūralus ar dirbtinis.

Telepatija gali būti įvairių kokybių, priklausomai nuo to, kaip atvaizduojamas turinys ir iš kokios vietos paimama informacija, nes žmogaus sandara sudėtinga ir yra daug informacijos formų ir vietų psichikos hierarchijoje. Nuskaityti galima: a) rodomąją dalį, b) kaupiamąją dalį, c) valdomąją dalį ir d) tą dalį, kuri niekaip nesireiškia, ir kurią galima vadinti „tamsiąja“. Žinoma, svarbiausia yra rodomoji dalis, nes čia yra pagrindinis žmogaus centras, ir, mano manymu, čia sukaupiama pagrindinė dominanti informacija. Rodomoji dalis – tai sensoriumas ir kognityviumas, kuriame pasirodo žmogaus proto generuojamas mąstymas. Sankaupos asociatyvinėje hologramoje skleidžia gnostinius fotonus, kuriuos surenka „akies“ kristalinės struktūros ir parodo reprezentaciniame lauke.

Kita, kažkiek pavojingesnė telepatija yra aktyvus įsibrovimas, su tikslu daryti įtaką, keisti, priversti ir pan. Tai labai panašu į kalbos naudojimą valdymui per lingvistinių efektorių sistemą. Tarp kitko, kalboje tai nėra draudžiama ir tyčiotis iš kitų galima „kiek nori“. Kita vertus, tyčiojimasis pritaikant telepatiją yra žymiai žiauresnis, nes nuo kalbos galima atsiriboti, o telepatinis įsibrovimas veikia kiaurą parą per visas kliūtis. Informacijos nuskaitymas labiausiai domina iš mąstymo ir sensorinės dalies, o įsibrovimo daug dažnesnis tikslas yra užgrobti valdomąją dalį ir pastatyti žmogų į kokią nors keblią ar nepavydėtiną padėtį.

Tokia telepatija, žinoma, turi būti uždrausta, taip pat kaip uždrausta žmogui smogti į veidą, net jeigu gali su kumščiu tai padaryti. Tačiau tai nėra labai aktualu, nes siųsti informaciją daug sunkiau, nei ją surinkti. Minčių sankaupos skleidžia informaciją visomis kryptimis ir padrikai, panašiai kaip fotonų antena. Tad surinkti informaciją gali bet kas, kas tik turi tam priemonių. Šitaip pavyzdžiui, šnipinėjami visi mobilaus ryšio numeriai. O siekiant daryti poveikį, reikia pačiam generuoti signalą, ir pasiųsti jį tik konkrečiam objektui, o tokį dvipusį ryšį užmegzti žymiai sunkiau, nors tai įmanoma komunikacinėje telepatijoje. Todėl pasyvi telepatija – daug dažniau įmanoma arba daug labiau paplitusi. Bet daug pavojingesnės aktyvios telepatijos ne biologinės, o technologinės formos, kuomet žinant visas sąmonės paslaptis ir specialiai pritaikius technologijas, galima lokalizuoti net ir pavienius, lokalius taikinius.

Bet tai jau kriminalinės mafijos sritis, kuri užsiiminėja neteisėtais eksperimentais arba teisėsaugos, kuri vykdo neteisėtas operacijas.

Pratęsiant leidimo/draudimo klausimą, jį galima pasukti ir kitu kampu. Telepatijos išsivystymas reikštų naujos telepatų rūšies atsiradimą. Bet ar tai reikštų, kad naujas žmogus turėtų būti diskriminuojamas, o senas globojamas vien todėl, kad jis – silpnesnis. Tai būtų pažangos stabdymas. Visi turi būti savo vietose, pagal galimybes. Naujos galimybės leistų pamatyti didesnę žmogaus dalį. Ir neaišku kodėl uždangos nuėmimas turėtų būti traktuojamas kaip pavojus? Gal dėl to, kad žlugtų tūkstančius metų gyvavusios iliuzijos?

Ar šias iliuzijas reikia ginti?

Akivaizdu, kad norint įgyti naujų psichinių sugebėjimų, reikia psichiką išplėsti. Tai turi būti padaryta visuose lygmenyse, nuo ląstelinio iki kvantinių laukų. Kai įtraukiami ne visi sluoksniai, integracija gaunama ne pilnavertė. Pirmiausiai, T-Sensoriumas gretinamas su jusliniu sensoriumu, nes čia informacija gaunama iš išorės, bet ne iš vidinių resursų. Kitaip sakant, telepatija yra ne antra, bet pirma signalinė sistema, artimesnė juslėms, o ne mintims. Arba taip atrodo bent jau mechanizmo lygyje. Antra signalinė sistema yra kognityviumas, kuris pasikliauja tik vidiniais sensoriumo resursais.

Šis principas rodo, kad telepatinės psichikos viduje vyksta dviejų tipų sąveikos. Horizontali integracija yra dviejų etapų susiejimas: išorės su jutimais, kurie yra jusliniai ir telepatiniai, toliau šie sensoriumai – su antra signaline sistema, kurią apibendrina kognityviumas. Šis vertina tai, kas matoma jusliškai ir telepatiškai arba sujungia kaip žmogus atrodo iš išorės ir iš vidaus. Anksčiau naudojau netelepatinio žmogaus schemą, kur buvo kalbama apie pirmą ir antrą kognityvinius šuolius, sudarančius „pažinimo ratą“. Šis ratas išsaugomas ir naujoje schemoje, tačiau jame į mąstymą įtraukiama didesnė dalis žmogaus. Norint įsivaizduoti kaip tai veikia, reikia išplėsti matomo žmogaus dalį, kūno formą pakeičiant vidaus, arba psichikos struktūromis. Tada matysis telepatinis žmogaus vaizdas: su minties formomis, vaizduote, fantazijomis, atsiminimais, planais ir t.t. Visa tai būtų atvaizdavimas to, ką žmogus mato pats. Bet yra ir dar gilesnis pažinimas, atskleidžiantis ir tas žmogaus dalis, kurių jis nemato savo rodomojoje sąmonėje.

Galima sakyti, kad iš dalies tuo paaiškinta ir vertikali integracija, kuri yra telepatijos ir juslinių formų susiejimas į vieną sensorinį vaizdelį, tik papildytą nauja informacija. Galima bandyti dar aprašyti kaip toks susiejimas atrodo fenomenologiškai, iš vidaus. Mintis neturi jokios savarankiškos formos ir nėra užpildyta jokia spalva ar tekstūra. Jos visos yra „bespalvės“. Minties perdavimas – panašus. Telepatinis sensoriumas ir vidinės semantinės formos – labai panašios, nes tai bene vienintelė žmogaus psichikos forma, kuria galima atvaizduoti semantinę informaciją. Tai kažkas panašaus į kūno jausmą, kuris patiriamas jį bandant suvokti užsimerkus. Tas „jaučiamas“ vaizdas vadinamas „semantiniu kūnu“, kurį galima išplėsti vaizduotės pagalba.

Panašiai rekonstruojamas ir kito žmogaus semantinis vidus – ši rekonstrukcija įsivaizduojama kaip neerdvinė beformė forma, savyje galinti pernešti kognityvinę, arba antros signalinės sistemos, informaciją. Šios informacijos pagal schemą integruojamos vertikaliai, ir gaunamas vidumi papildytas žmogaus atvaizdas. Tada šis objektas perkeliamas į mąstymą ir gali būti interpretuojamas.

Pateiktoje sistemoje, be integracijos tipų, pateiktos ir dvi telepatijos rūšys, apie kurias jau esu rašęs prieš tai. Kognityvinė „telepatija“ juda nuo proto sugebėjimo link tam tikros paruoštos terpės, į kurią projektuoja kognityvinį modeliavimą ir šis modeliavimas vertikaliai integruojamas su žmogaus atvaizdu jusliniame sensoriume. Šiuo atveju T-Sensoriumas dirbtinis išskirtas plotas, kuriame imituojama telepatinė veikla. To nevadinu tikra telepatija, bet gali būti naudinga pradėti ir nuo to, nes tai moko interpretuoti ir geriau suprasti kitą žmogų.

Kognityvinė telepatija tai nėra faktų žinojimas, nes didžioji dalis įžvalgų pagaminama naudojant kognityvinius abstraktus ir kognityvines fantazijas. Tikros telepatijos kryptis yra priešinga, nes joje turi būti gaunamas tikras išorinis signalas, kuris apdorojamas savo smegenyse, pirmoje telepatinėje signalinėje sistemoje. Tada šis signalas sujungiamas su kitu signaliniu sensoriumu, ir gaunamas papildytas žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys pereina į antrą signalinę sistemą ir čia yra vertinamas, apmąstomas.

Aišku, tai tik dalis to, kas vyksta ir kas įmanoma. Čia aprašiau tik pasyvią informacijos surinkimo telepatiją. Kaip jau sakiau, yra ir aktyvi telepatija, kurioje naudojami efektoriai ir yra komunikacinė telepatija, kuri naudojama ne skenavimui, bet bendravimui tarp žmonių, telepatų grupėje. Visko aprėpti šiame įraše nesiekiu.

Telepatija gali būti mišri, apjungianti fizinę ir gnostinę branas. Šiame pasaulyje tai, veikiausiai, vienintelis įmanomas variantas, nes pagrįstas dviejų branų sujungimu. Iš fizinės branos ateina informacija, kuri apdorojama ir perkeliama naudojant indukcinę moduliaciją, o gnostinė brana šią informaciją reprezentuoja. Tai reiškia, kad įmanomas ryšys tarp gnostinės ir fizinės branos, kuris sukuriamas žmogaus smegenyse. Šis ryšys yra kolektyvinis procesas, apimantis didelius kiekius kvantų, nes psichika yra makroskopinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį aprašyti galima ne tik makroskopiškai, bet ir mikroskopiškai, naudojant vieną arba kelis kvantus, kaip kvantinio lauko teorijoje su Feynmano diagramomis.

Iš esmės, smegenyse yra psichikos laukas, kuris sudarytas iš šaltinio ir iš jo išeinančių „jėgos“ linijų, panašiai kaip elektrodinamikoje, kur žinomas krūvių tankis (q) ir aplink jį esantis elektrinis laukas (E). Psichikos laukas tai tas procesas smegenyse, dėka kurio atsiranda jungtis su gnostiniu pasauliu. Tokio proceso metu žmogus suvokiamas sąmoningos būsenos, nes lokalioje gnostinės branos aplinkoje yra žmogaus psichikos kapsulė. Vystant psichinius sugebėjimus, yra galimybė į gnostines smegenis pritraukti papildomų laukų, kurie sudaro pagrindą telepatinėms reprezentacijoms, į kurias fizinis analizatorius perduoda informaciją. Tai rodo, kad vien sąmonės lauko neužtenka, jis turi būti papildytas smegenų anatomine struktūra, ir analizės procesu, kad induktorius perkeltų atitinkamai gautą ir paruoštą informaciją.

Šį procesą aprašyti galima ir supaprastintai, schemoje atvaizduojant tik vieną ar kelis kvantus, kaip Feynmano diagramoje. Šią schemą interpretuoti nesunku, nes parodomas elementarus principas, kuris yra apsikeitimas sąveikos kvantu. Tas kvantas turi beveik vien bozonų savybes, nors reikia pabrėžti, kad šiame procese aprašomos ne mikrojėgos, bet informacijos perdavimas. Tam, kaip ir sąveikoje jėgomis, reikia apsikeisti kvantais.

Gnostinės branos pusėje, šis procesas vyksta struktūrose, kurias vadinu kompleksais. Čia pasaulis kitoks, nei fizinis ir jo kūnai yra dvasiniai, kuriuose daugiausiai vyksta informaciniai procesai. Gnostinė brana net turi turėti savo „kosmosą“, susietą su fiziniu pasauliu už mūsų planetos ribų. Ryšys galimas per abi vietas, bet kaip jau rašiau, labiausiai tikėtina mišri telepatija, kai iš dalies surenkama ir analizuojama informacija per fizinį pasaulį ir iš dalies – dvasinį. Kad tarp jų įmanoma sąveika, rodo gyvūnų psichikos galimybės.

Fizinėje telepatijoje, kurios organas yra akis, reikalingas optinių fotonų šaltinis, kuris parūpintas pasaulio sandaros. Natūralus yra saulė, prie kurios pririšta mūsų planeta, arba įvairūs dirbtiniai šaltiniai, kurie apšviečia kūnus ir jie tampa matomi. Kas apšviečia mintis, kad jos taptų tokios pat matomos, kaip fiziniai kūnai?

Kitur jau esu užsiminęs, kad gnostinių natūralių šviesulių nėra – yra tik ištisinis vienodai pasiskirstęs gnostinių fotonų laukas, kuris gali sąveikauti su minčių sankaupomis ir šios sąveikos metu šiame lauke sukuriamas susižadinimas, kuris pasklinda visoje gnostinėje aplinkoje. Šiuos signalus galima surinkti su savo telepatine akimi ir iššifruoti juose esančią informaciją. Toks yra pasyvios telepatijos principas. Mintis girdi visi, kas tik turi T-Sensoriumą, lygiai taip pat, kaip neįmanoma paslėpti fotonais apšviesto kūno. Tačiau yra ne tik surinkimo, bet ir komunikacijos galimybės, kurios panašios į kalbėjimą, tik reikia sugebėti aktyviai virpinti smegenyse esantį telepatinio centro gnostinį lauką, kad būtų galima paskleisti specialiai užkoduotą informaciją. Tai panašu į balso stygų virpinimą kalbant, kuris yra labai primityvi, mechaninė fizinio pasaulio „telepatinė“ komunikacija. Dvasiniame pasaulyje tai yra kvantinio lauko virpesių valdymas.

Telepatinių gebėjimų lygį galima skirstyti į klases, nuo žemiausios iki aukščiausios: „1 klasė“ yra visi aukštesnieji gyvūnai, „2 klasė“ yra žmogus, nes turi kognityvinės telepatijos galimybes, „3 klasė“ yra tikros telepatijos pirma pakopa, ne pagrįsta T-Sensoriumo pirmos signalinės sistemos užuomazgomis ir t.t. Kalbant apie aukštesnes telepatų klases, jos pasiekiamos tik susikūrus naujai, visai kitokios psichikos sandaros rūšiai. Jeigu ją pasiektų žmogus, tai būtų jau ne žmogus, bet kita rūšis…

• Telepatija