Nietzsches įžvalgos

Žmonės, bent kiek susipažinę su F. Nietzsches filosofija, nesunkiai supras, kodėl šis filosofas tiek svarbus aiškinant 20 ir 21 amžiaus globalinius procesus. Nors jo „teorijos“ tiems laikams kai jis rašė atrodo originalios ir naujos, iš tikro jis atskleidė seną kaip pats žmogus psichologinį/socialinį principą, kuris yra visų valdžios santykių pagrindinis mechanizmas. Bendrai žiūrint, jo filosofija nėra tokia jau originali, nes daug idėjų buvo išsakyta jau senovės graikų interpretacijose. Bet Nietzsches tekstai, kurie apibūdintini kaip radikalus subjektyvizmas, nes tvirtina, kad nėra jokios absoliučios tikrovės ar tiesos, yra tik galios santykių nulemtos iliuzijos, šiuos principus išreiškė išsamiausia ir įtaigiausia forma. Sąmonė jam buvo ne tiesos, bet iliuzijos vieta, todėl savaime jos statusas gerokai sumenksta lyginant su tuo, kaip sąmonė buvo aiškinta absoliutistų filosofijose. Tačiau šį sąmonės trapumą, netikroviškumą, Nietzsches manymu, gali išgelbėti fizinės galios sistema. Iliuzija virsta „tiesa“ tada, kai ją perteikia galios pranašumą turinti organizacija, kuri save, nors ir iliuziškai, bet linkusi tapatinti su „tikrove“.

Antras Nietzsches filosofijos aspektas yra naujoviškas silpnumo ir stiprumo traktavimas. Pagal šį skirstymą, jis konstruoja skirtingus silpnųjų ir stipriųjų mentalitetus, kurie reiškiasi tiek pavieniuose individuose, grupėse ir net didžiulėse socialinėse organizacijose, tokiose, kaip karalystės, imperijos, respublikos ir t. t. Daug nesiplečiant, jų esmė tokia: galingesnis mano, kad silpnesnis turi paklusti, nes tokios yra galios santykių nulemtos realijos ir priešintis beprasmiška, vienintelis kelias – susitarti; silpnesnis įsivaizduoja, kad galingesnis turi nepulti, gerbti teises ir autonomiją, net jeigu apginti ir įtvirtinti tų teisių nėra jokių galimybių. Pastaruoju atveju, einama iki to, kad silpnesnis pradeda perrašinėti tikrovę taip, kad galingesnis būtų šios tikrovės požiūriu neteisus ir net psichologiškai turėtų dėl savo pranašumo kentėti ir trokšti savo sunaikinimo. Tai yra, silpnesnis rezga gudrų planą, kaip galingesnio pranašumą atsukti prieš jį patį, kad negalėdami dėl savo silpnumo ir menkumo kito nugalėti, priverstų jį tai padaryti patį. Šis Nietzsches atskleistas silpnųjų planas retai pavyksta, bet tokių atvejų istorijoje yra buvę; ir, be to, bus tol, kol ši planeta bus pilna paliegėlių – svarbiausia valstybiniu lygmeniu.

Taigi, jeigu nėra tiesos, nėra tikrovės – kas tada yra? Pasak Nietzsches, yra tik subjektyvistiniai konstruktai, kurie išreiškiami tikrovės lingvistine, ženkline, vaizdine forma, nors yra tik įsivaizduojama ir trokštama realybė. Imant kalbinį lygmenį, iliuzinis turinys išreiškiamas būtiškomis kalbos priemonėmis, aiškinant kas buvo, kas yra ir kas turi būti. Nenorėdami susilpninti savo padėties, niekada nesako „atrodo“, „galbūt“, bet visada „yra“. Tačiau, kad galėtum įvertinti tokios būties būtiškumą, reikia suvokti visą filosofinę ir mokslinę ontologinę/gnoseologinę/etinę suvokimo teorijų gelmę ir būti teoriškai iki galo sąžiningu: galų gale niekas nežino kaip iš tikro viskas yra, ir iš tikro daug kas, kas yra įsivaizduojama kaip absoliuti būtis – tokia tik atrodo. Žinoma sąžiningumas, ypač silpnam žmogui, nėra didelis privalumas, nes ir taip silpną jis dar labiau susilpnina, todėl visos silpnos valstybės ir imasi įvairių „pranašumo“ konstruktų kūrimo, kuriuos neva suranda absoliučioje realybėje. Bet, kaip atskleidė Nietzsche, tai yra esamos arba įsivaizduojamos galios projekcijos, bet niekada ne tikrovė ir niekada ne tiesa, nors taip pat suvokiama, kad šis subjektyvumas privalo būti pateikiamas kaip tiesa.

Tokie kūrėjai visada imasi gudrybės, kuri yra reikalavimas būti lėkšto fenomenologinio paviršiaus žmogumi, tai netgi vaizduojant kaip moralinį imperatyvą. Kodėl taip elgiamasi suvokti nesunku, juk visi paviršiai, netgi iliuzijos, gali atrodyti kaip tikrovė, bet fenomenologijos statusas išaiškėja, kai atveriamas šio paviršiaus maskuojamas falsifikavimo mechanizmas. Atskleisi mechanizmą – sugrius iliuzijų pasaulis, todėl tokie žmonės linkę nuo gelmės klausimo bėgti į intelektualinių iliuzijų ir falsifikacijų pasaulį. Maža to, tokie „filosofai“ imasi gąsdinimų, kad jeigu pažvelgsi toliau, ir pabandysi atskleisti kas po paviršiumi slepiasi – tapsi „blogio monstru“ ir pagal į savinaiką orientuotos psichologijos matricą turėsi pats save morališkai ir fiziškai sunaikinti. Tai ir yra pagrindinė taktika – į savo priešo sąmonę įterpti savinaikos virusą, matricą, programą arba bombą. Kiek tai pavyksta – kitas klausimas, tačiau neklystant galima pasakyti, jog tai yra tipiška taktika. Jeigu paliegėliai sugeba sustiprinti savo poziciją (tai irgi įmanoma), dažnai iš inercijos šią taktiką naudoja ir toliau, bet jau kaip galios projekciją ne į stipresnį, bet į silpnesnį ir tai yra sadistinio kankinimo pagrindinė technologija.

Vadinasi turime dvi taktikas. Viena yra įbūtinimas, o kita dekonstrukcionizmas. Visi save įbūtina kaip aukščiausią galią arba teisę, o mechanizimų ieško ir juos dekonstruoja tik priešų „absoliučios tikrovės“ vizijose, iš kurių jie semiasi psichologinių galių. Įbūtintojai yra tuo pačiu ir paviršininkai, o dekonstrukcionistai visada yra gelmininkai, kurių tikslas parodyti, kad „gėris“ nebūtinai toks jau geras. Dažniau tai būna paprasčiausias susireikšminimas, kuris save steigia kaip absoliutų tikroviškumo, tiesos kriterijų. Šios taktikos ypač ryškios šiuolaikinėse propagandos priemonėse, kai visos globalinės tikrovės atsiduria įvairiuose ekranuose, kurie savo prigimtimi yra konstrukciniai, ir technologiškai imituoja tokią pačią natūralių vaizdinių pasaulio pamatinį mechanizmiškumą, konstrukcionizmą. Taip, pavyzdžiui, naudojamos stovinčios ir judančios skaitmeninės grafikos, kurios „iliuziniai“ atvaizdai savo fenomenologiniu paviršiumi niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Tačiau melą galima nustatyti patyrinėjus įvairias „gelmes“ – todėl dekonstrukcionizmo triumfas neabejotinas.

Toks pramatymas įmanomas net netechnologinėje sąmonėje, ypač kalbiniuose atvaizduose, kai sąmonė pasineria į lingvistinių mechanizmų pasaulį (gramatika, sintaksė), kuris įvaldytas tiek, kad gali sukurti kokią tik nori tikrovę ir atitikimas nėra privalomas. Taip kalbinė realybė pasiskirsto į gražius (grožinius, tiesos) paviršius, bet nemažesnė reikšmė skiriama ir psichologiniam/kognityviniam kalbos mechanizmų valdymui, kuris nėra jokia paslaptis ir yra bet kokios propagandos ir informacinio karo pagrindinė priemonė ir ginklas. Bet yra tam tikros kognityvinės funkcijos, kurios savo tikra sandara yra kalba (mechanizmas ir turinys), bet mechanizmas nuo suvokimo paslėptas kaip jusliniuose atvaizduose ir matome tik galutinį turinį. Tai yra, tokioje „kalboje“ bet kaip mechanizmu manipuliuoti draudžiama ir reikia pasikliauti pirmaisiais „kūrėjais“, kurie šią sistemą kūrė. Taigi kalba yra ir sensoriumas, tik manipuliavimas fiksato mechanizmu yra nesąmoningas ir anoniminis. Aišku, pažinus šią gelmę, sensoriumo kalbą įvaldyti įmanoma, bet tai jau tų žmonių, kurie įvaldę psichotronines technologijas, privilegija. Daugumai žmonių duota valdyti tik kalbą ir kūną, visa kita – tik nevaldomas fenomenologinis paviršius, kuriuo belieka pasikliauti.

Tai ką parašiau yra susiję su žmogaus psichikos sandara, bet tas pats principas galioja ir socialinėms struktūroms, kurios irgi naudoja socialinius informacijos tvarkymo (taip pat klastojimo) mechanizmus. Tai įvairūs informaciniai karai tarp skirtingų populiacijos sluoksnių arba tarp skirtingų populiacijos grupuočių, kurios gali būti vadinamos valstybėmis, tautomis ir t.t. Privilegijuota kasta visada valdo abu komponentus – mechanizmą ir fenomenologija, o nuo žemesnių sluoksnių, kad ši valdymo sistema atrodytų absoliučia tikrove – jis paslėptas. Visi demaskuotojai persekiojami ir gąsdinami skelbiant, kad jie siekia destruktyvių tikslų, nors tas tikslas – tik parodyti gražaus iliuzinio propagandos skleidžiamo paveiksliuko melagingumą ir iliuziškumą. ~Kaip tai turėtume vertinti? Ar žmogus turi teisę žinoti kaip viskas yra iš tikro ar turi būti ideologiniu mulkiu. Ir kaip juo padaryti žmogų, kuris iš tikro pats supranta visas paslaptis ir tokios fufelinės propagandinė tikrovės neperka? Aš už teisę žinoti. Jeigu yra balta – turi būti sakoma balta, o jeigu yra juoda – turi būti sakoma juoda. Ir ne tik apie kitus, bet pirmiausiai apie save. Blogiausia, kad juodas pasaulis save vaizduoja baltu, o visi kiti tampa „velniais“, nors patys tokie ir yra…

Tuo galima ir baigti šį trumpą samprotavimą, kuris pagrįstas Nietzsches teorija, kurios pagrindinė formulė yra tokia: tikrovė = galia + iliuzija. Kitokios tikrovės dažniausiai nebūna, nes visi socialiniai santykiai pagrįsti galios ir įtakos žaidimais, kuriuose sąžiningumas privalumu nelaikomas, nes reikia laimėti bet kokia kaina (asmeniškai ji būna labai didelė – visas gyvenimas), todėl žaidžiama rimtai. Iliuzija yra kalba, teorijos, atvaizdai, ekranai ir t. t. Toliau sensoriumas gali būti laikomas nepajudinamu pamatu, bet tik todėl, kad nuo sąmonės paslėptas sensorinės kalbos mechanizmas ir žmogus pats jo valdyti negali. Betgi šiais laikais mokslininkų atrastos ir tokios galimybės, tad šie atvaizdai taipogi gali būti tik mechanizminės klastotės arba kitaip – Matrica. Galia yra organizacija, psichologija ir technologijos (suvokimo manipuliavimo ir fizinės jėgos). Taigi ir turime Nietzsches išvadą – jokios tikrovės nėra vyksta tik galios žaidimai su propagandiniais fenomenologiniais konstruktais: „Stiprus vis tiek yra silpnas, o silpnas „iš tikrųjų“ yra neįveikiamas galios bastionas.“ Jau sakiau, kad tai gali suveikti, o gali ir ne – nuo to priklauso įvairių grupuočių galios žaidimų išdavos.

Bet kokiu atveju, galutinai atsakyti į nei vieną su tikrove susijusį klausimą neįmanoma, nors galima numatyti pamatinę problemą ar šiose formose, hologramose yra kokia nors absoliuti dalis, tik esanti, ar viskas yra kuriama galios santykių. Jeigu viskas kuriama, šios tikrovės viduje nėra jokio absoliutumo, tik kosminė iliuzinė holograma, kuri gali atrodyti tiek kaip drama, tiek kaip cirkas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s