Socialinio neteisingumo šaknys

„Protas“ ir deficito priežastys

Kadangi neseniai prasidėjo nauji mokslo metai, norėčiau dar kartą pateikti savo mintis apie mokymosi paslaptis. Dauguma suaugusių žmonių jas žino, tačiau situacija su jaunimu yra šiek tiek kitokia. Kadangi jie vis dar yra apdirbimo stadijoje ir nežino kokia bus pabaiga, kokios įvairių metodų pasekmės, taip pat negali į visą šią sistemą pažiūrėti iš šalies, jie nemato kai kurių elementarių, bet labai svarbių niuansų. Taip yra todėl, kad turint ribotą priėjimą prie aukštesnio lygio dalykų, nežinant kaip atskiri elementai ir detalės sujungiamos į visumą, neįmanoma pamatyti panoraminio vaizdo, kuris parodo visas sistemos paslaptis (pirmiausia tai, kad niekada nebuvo sakoma visa tiesa).

Tačiau šios paslaptys tai nebūtinai kokių nors įstaigų ir jų personalo paslaptys, nes labai didelė tikimybė, kad jie patys nežino šitų dalykų ir paslapties autoriai stovi dar aukštesniame lygyje. Mažoje valstybėje tai gali būti visos valdžios aukščiausi vadovai ir lyderiai, kurie turi galimybę prieiti prie globalinių paslapčių. Tai nebūtinai kokios nors žinios, slapti projektai, politinės ar socialinės programos. Šios paslaptys susijusios su pačiu žmogaus prigimties užvaldymu, kuris yra fundamentalus, nes yra visa ko pagrindas. Šitaip valdant pagrindą, aukštesnėms dalims suteikiamas tam tikras laisvės elementas, kuris kai kuriems nesusipažinusiems žmonėms gali atrodyti kaip tikra realybė. Pavyzdžiui, mokyklos gali atrodyti liberalios, nes leidžia mokiniams pagal savo „gabumus“ rinktis profilį, dalykus, lygį ir t.t. Kas renkasi tiksliuosius mokslus, kas humanistiką, kas menus. Tačiau tai tik laisvės iliuzija, nes „gabumų“ kontrolė priklauso valdžiai. Tai yra, pats psichologiškai gali svajoti ką nori, bet jeigu tam dalykui neduoda gabumų, tai profesionalaus lygio nepasieksi niekada ir bus neįmanoma konkuruoti. Kitaip sakant, valdžios psichosocialinės inžinerijos sistema parenka gabumus ir tu neturi jokios laisvės, turi „rinktis“ tai, ką sugebi. Nesirinksi – pats kaltas, nes programos pagal svajones – nekuriamos. Taigi laisvas pasirinkimas yra tik pasirinkimas to, kas parinkta, nes tai atrodo „racionaliausias“ sprendimas.

Natūraliai turi kilti klausimas: „Kaip tai įmanoma?“, „Ką reiškia gabumų parinkimas?“. Gabumai valdomi su psichotronine lobotomija, kuri gali būti labai stipri, stipri, lengva arba visai nenaudojama. Kai lobotomija nenaudojama, turimas vunderkindo lygis, toliau su lengva lobotomija yra talentai, o visi kiti yra protingi, vidutiniški ir itin negabūs. Reikia suprasti pagrindinę paslaptį, kad visi šie lygiai yra ne natūralūs, ne paveldėti, bet sukurti dirbtinai tam, kad būtų lengviau valdyti visuomenę. Ir mokslai kurių mokomasi – netgi ne esminiai, nes jų turinys yra labai žemo lygio. Mokymasis 12 metų reikalingas ne tiek žinių įsisavinimui, bet psichologiniam dresavimui, kurio tikslas charakterį padaryti paklusnų, lengvai valdomą, prisitaikantį prie sistemos ir nustatytos disciplinos. O tai labai svarbi suaugusių pasaulio dalis, kuriame tenka dirbti vergiškomis sąlygomis, neturint jokių teisių arba nemokant už jas kovoti.

Psichotroninė lobotomija yra priekinės smegenų žievės valdymo implantai, kurie kaktos srityje kuria įvairius slopinimo gradientus, su kuriais apribojamas arba visai ištrinamas žmogaus protas. Su stipria lobotomija ir visai „be proto“ žmonės vadinami „tuščiagalviais“ ne perkeltine ar menkinančia prasme, bet tiesiogiai, nes nuslopinus visą protą žmogus galvoje jaučia tuštumą, t. y., nėra jokių minčių ir jokių vaizdinių. Kaip tai padaroma jau yra techninis klausimas, į kurį neatsakinėsiu, nors panaršius šį blogą atsakymų galima rasti ir apie tai. Man įdomiau, kaip tai veikia psichologiškai ir kokias tai turi socialines pasekmes.

Judant toliau, galima preliminariai atsakyti į klausimą, kas yra mokymasis ir nuo ko jis priklauso. Mokymasis yra informacijos perkėlimas iš Sensoriumo į Kognityviumą. Jis priklauso nuo to, ar nesužalotos ir nesutrikdytos jungtys tarp šių žievių. Jeigu perkėlimas vyksta normaliai, tai išmokimas aukšto lygio. Bet jeigu su šiomis jungtimis kas nors padaryta ir nėra efektyvaus informacijos perkėlimo, tai mokymosi procesas sutrikdomas arba visai sustabdomas. Be abejo, svarbu ir tai, kaip vyksta procesai kiekvienos sistemos viduje, pavyzdžiui, ar nėra sutrikimų, dėl kurių atsiranda sumenkėjęs neuroninių jungčių pralaidumas. Ir paskutinis aspektas yra ar smegenų srityje nėra jokių trukdžių, kurie neleistų suformuoti normalų morfizmą atminties gnostiniame lauke, nes per struktūrą perleidus pašalinius laukų gradientus, morfizmas išardomas ir šitaip prarandama įrašyta informacija. Tad matome, kad šie procesai yra priešingi mokymosi tikslui, kuris siekia išugdyti įgūdžius arba žinias, kurie pirmiausiai įrašomi į atmintį. Jeigu ši vieta sudarkoma, žmogus negali išmokti nieko, o tai reiškia, kad jis nurašomas į žemiausią kastą, į kurią surenkami visi vidutinių ir menkų gabumų žmonės.

Žinant šią paslaptį ir pamačius kiek daug valstybės organizacijoje yra tokių žmonių, apima siaubas. Iki  70 %  žmonių yra su sutrikdytu Kognityviumu, kurį sudaro protas/mąstymas, protas/vaizduotė, atsiminimai, visų rūšių modeliavimas. Dėl neaiškių priežasčių silpnai perkeliama informacija iš Sensoriumo į Kognityviumą, silpnai įsimenami įgūdžiai ir žinios, labai netobulai veikia praktinio pritaikymo sistema tiek motorinė, tiek kognityvinė. Kyla klausimas ar įmanoma, kad ši situacija turėtų natūralias, savaimines priežastis. Visi žmonės turi tą patį kūną ir tas pačias organų sistemas ir čia nėra jokių variacijų. Taip pat yra vienodos smegenys ir vienodos kognityvinės smegenų funkcijos, kurių rinkinys turi būti visiems identiškas kaip ir organų sistemos. Jeigu tai būtų savaiminis reiškinys, tai 70 % žmonių būtų „proto invalidai“ iš prigimties. Kodėl tokių atvejų nematome nei su organizmu arba su sensorine smegenų žieve. Tarkime žinoma, kad tam tikras procentas žmonių gimsta su sutrikusiu arba silpnu regėjimu, bet tai niekada neviršija kelių procentų. Gali būti 5-7 %, bet niekada 70 %. Sensorinė žievė taip pat visų yra efektyvi ir veikia 100 % – nėra jokių regėjimo, girdėjimo talentų, nes tai kiek jie yra „intelektualūs“ daugiau priklauso nuo Kognityviumo, o ne nuo Sensoriumo. Bet viskas staiga katastrofiškai pasikeičia, kai iškyla Kognityviumo klausimas. Žmonės tampa iš esmės skirtingais ir tie skirtumai iš karto suskirstomi į pavaldumo kastas. Tam yra vienintelis paaiškinimas – ši stratifikacija yra dirbtinė, psichosocialinės inžinerijos pasekmė ir tai su prigimtimi neturi nieko bendra. Ši stratifikacija yra vergovinės santvarkos pagrindas, kurioje nėra jokio laisvo pasirinkimo, nes gyvenimas parenkamas nustačius tam tikrą gabumų lygį.

Gabumus vaizduojant labai primityviai, jie priklauso nuo kelių komponentų, iš kurių svarbiausias yra atmintis. Tai nėra paprasta atmintis, kurioje laikomi informaciniai vienetai, kuriuos reikiamu metu galima ištraukti ir sujungti. Atmintis yra modelis, asociatyvinė viso pasaulio holograma, kurios viduje yra visa panaudojimui reikalinga informacija, kurią galima perkelti į bet kokią formą. Kitas komponentas yra suvokimo apimtis, kuri natūraliai yra begalinė, tačiau valstybės organizacijos žemesnėje kastoje yra susiaurinta iki kelių elementų. Pavyzdžiui, nevedžiodamas akių žmogus gali suvokti tik kelis žodžius, nors pagal natūralų sugebėjimą turėtų matytis visas puslapis ir turėtų būti fotografinė atmintis. Nuo to, kiek šis sugebėjimas laisvas priklauso gabumų lygis, nes jis reiškia greitesnį informacijos įsisavinimą ir tobulą jos atgaminimą, priklausantį nuo skiriamosios gebos, t. y. ar atsimenama tik abstrakčiame temos lygyje ar galima atgaminti visas detales. Pagal tai atmintys būna semantinės, išskleidžiančios turinį arba ženklų, kai galima atgaminti ženklų sistemą, su kuria informacija koduojama. Be abejo, svarbu ne tik suprasti, bet ir atgaminti bei parodyti kitiems. O tai padaroma kalba. Kalbėjimo gabumai koduojami su pauze, kuri parodo kiek sakinių žmogus nesustodamas gali pasakyti. Šis gebėjimas nėra būtinai protas, nes svarbu ir tai, kas kalbama, tačiau be pauzės šnekantys žmonės natūraliai laikomi sėkmingesniais. Valstybės paslaptis ta, kad šis bendravimo aspektas valdomas taip pat kaip kiti gabumai, kurie tampa psichotroninio sutrikdymo taikiniais. Šitaip, su slopinimo implantais, žmogus padaromas „tuščiagalviu“, arba jeigu bent tam tikri sugebėjimai yra, tai jie pavaizduojami su įvairiais „defektais“. Tada sakoma, kad šis žmogus neturi ką pasakyti arba negali ir yra niekam nereikalingas ir neįdomus.

Nesunku pastebėti, kad tai yra viso pasauli bėda, ir šis klausimas kontroliuojamas visos planetos mastu. Gabumus reikia užsitarnauti arba turi pasisekti gauti didesnes kvotas visai valstybei. Be to, yra tam tikrų tautybių, kurios per visą istoriją šiuo klausimų turėjo daug privilegijų, nes jiems buvo leidžiama matyti platesnį panoraminį vaizdą savo vidinėje sąmonės dalyje. Tačiau, mano manymu, ši situacija neteisinga, nes protas yra žmogaus nuosavybė, o pasisavinimas, sužalojimas, arba ištrynimas yra nusikaltimas. Ir ypač didelis nusikaltimas tai yra, kai jis panaudojamas žmogaus sužlugdymui ir sunaikinimui. Šitaip globalinės mafijos žlugdomos ir valstybės, ir atskiri žmonės. Šios sistemos tikslas yra susikurti aptarnaujančių vergų sluoksnį, kad būtų galima naudotis jų fiziniu ar intelektualiniu darbu. Tai parazitiniai santykiai, kurių toleruoti negalima ir šią sistemą visomis priemonėmis reikia žlugdyti, siekiant išlaisvinti protą ir sąmonę, nes tai yra žmogaus socialinės laisvės pagrindas.

Vunderkindai ir gabumų mašinos

Šią temą galima dar labiau sukonkretinti, iškeliant klausimą „kas yra protas?“ ir „kokioje vietoje jis randamas?“. Tai ne kaukolės forma, ne kūno išvaizda, ne mimika, ne gestai, ne pliurpimas, ne drabužiai, ne mašina, ne praėjimas pro šalį ir t.t…. Ne “protingai pasakyta, nes ir aš taip galvoju”, „ne nieko nesuprantu, vadinasi tai turėjo prirašinėti labai protingas žmogus, nes tai, kas nesuprantama supranta tik „genijai““. Protas pirmiausiai yra patirtis, po to gebėjimas aprėpti ir pamatyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti. Tačiau šį gebėjimą turi visi žmonės – kaip vienodi yra Sensoriumai, taip vienodi yra visų žmonių Kognityviumai. Jeigu kas nors ne taip – tai jau neleistinas įsibrovimas.

Proto turinys efektyviausiai atveriamas naudojant kalbą, bet pati kalba – nėra protas. Tai visiems būdinga forma, kuri naudojama pasaulio atvėrimui savo ir kito žmogaus sąmonėje. Kadangi smegenys turi keturias pagrindines funkcijas, tai kalba ir protas neišvengiamai su jomis susijęs. Kalba yra regoje, klausoje, motorikoje, emocinėse reakcijose. Rega mato iš figūrėlių sudarytą tekstą, arba ji mato tekstą, kuris yra figūrėlių rinkinys. Informacijos paėmimas iš šių figūrėlių vadinamas „skaitymu“. Protas yra figūrėlių suvokimo plotas, tai yra kokio dydžio gabalą akys ir regos žievė sugeba suvokti. Didesnis gabalas reiškia didesnio informacijos kiekio įsisavinimas (vadinamas greituoju skaitymu). Toliau tai yra regimosios informacijos įsiminimas turinio arba ženklų forma. Kuo didesnį gabalą paima ir kuo efektyviau įsimena, tuo didesnis protas. Yra įvairių figūrėlių (ženklų) rūšių: šnekamosios kalbos, matematikos ir fizikos kalbos, logikos kalbos, muzikos kalbos, programavimo kalbos. Visos jos pagrįstos tuo pačiu principu ir gali būti vienodai sėkmingai išmoktos. Klausa supranta kalbos garsus ir garsais perduodamą informaciją. Tad šis kalbos aspektas (garsinis supratimas) turi būti greta klausos žievės. Ji suformuoja neuronų modulius, kurių reikia kaip tik šių šnekamosios kalbos savybių suvokimui. Elementai yra fonemos (kalbos garsai), kurios skirstomos į balsius ir priebalsius, besiskiriančius tuo, kaip iš burnos išeina oras. Yra dviejų rūšių figūrėlės: raidės ir hieroglifai. Raidės naudojamos tada, kai reikšmės suprantamos per garsų ženklus. Tai yra pagal tai kokios raidės užrašytos, mes suprantame žodžio tarimą, o su tarimu asocijuota žodžio reikšmė. T. y. per raides regos žievėje iššifruojame garsus klausos žievėje, o ši asocijuota su reikšmėmis esančiomis semantinėje atmintyje. Arba kalbos, kuriose naudojami hieroglifai, ženklas (figūrėlė) tiesiogiai asocijuota su reikšme, o tarimas asocijuotas papildomai iš atminties arba koduojamas specialiais papildomais prie hieroglifo ženklais. Pirma rašto sistema vadinama fonografine, o antra ideografine. Pavyzdžiui, matematikoje daugiausiai naudojami ideografikos principais pagrįsti ženklai, kurių reikia mokytis taip, kaip mokomasi kalbos hieroglifų.

Vienas iš svarbesnių sugebėjimų yra proto parodymas oratoriaus sugebėjimais. Šie sugebėjimai daugiau susiję su motorine žieve, kuri turi kalbos pirminį motorinį centrą ir kalbos prieš-motorinę sistemą, kuri paruošia kalbėjimui reikalingą informaciją. Kaip žmogus kalba priklauso nuo motorinės žievės normalaus veikimo ir nuo to, kaip efektyviai surenkama informacija, kuri yra kalbos garsinių ženklų turinys. Ištrinant protą, padarant žmogų „tuščiagalviu“, pirmiausia blokuojama semantinė sąmonė, kuri saugo visus informacinius išteklius, „istorijas“. Toliau, valdant motorinę žievę, įvedama pauzės sistema, kuri nustato, kiek sakinių žmogus gali pasakyti „neužstrigdamas“. Kaip jau sakiau, tam reikia nestringančio informacijos srauto, ir laisvo burnos raumenų valdymo centro. Visi šie centrai paprastai nėra sutrikdyti, ir natūraliai informacija plaukia laisvu srautu, tačiau kad žmogus neatrodytų „per daug“ protingu, šis srautas slopinamas ir įvedamos tokios pauzės, „kad negali pasakyti net vieno sakinio“. Negali, nes su slopinimo gradientais ištrintas kalbos gabalas, kuriame sąmonės viduje vaizdinio pavidalu surinkta visa informacija, kuri po to linijiniu būdu perkeliama į lingvistinę sintaksę. Žmogus, pavyzdžiui, mato šimtą sakinių informacijos, o kalbėjime juos „skaitydamas“, vieną po kito įgarsina. Taip veikia įeinančios sekos, kurios virsta modeliu arba semantikos gabalu; išeinančios sekos, kurios proto gabalą paverčia tekstu ir vidinis mąstymas, kuriame surenkami vaizdiniai modeliai ir semantiniai gabalai.

Pabandykime panagrinėti muzikos vunderkindo protą. Viskas prasideda nuo sensorinio pasaulio, kuriame yra muzikos instrumentai. Kokio nors instrumento talentas sugeba sujungti fizinį objektą ir manipuliavimo juo motorinius judesius, o šie jungiami su skleidžiamais garsais. Kiekvienas muzikinis instrumentas turi tam tikrą išgaunamų natų diapazoną, kuris visas turi būti atmintyje. Žmogus sugebantis įsiminti muzikos kūrinį, parašytą muzikos ženklais, kurie jau yra Kognityviumo turinys, ir perkelti juos į motorinius judesius yra muzikos talentas. Jeigu ši sistema ypatingai efektyvi, nes sugeba sugroti motoriškai sudėtingas kompozicijas arba turi labai gerą muzikinę atmintį ar įvaldęs didelį skaičių muzikos instrumentų yra vunderkindas. Tokie sugebėjimai ypač svarbūs geriems kompozitoriams, kurie išmano instrumentų diapazonus, moka tarpusavyje sieti didelį skaičių instrumentų (kaip orkestre), muzikoje yra išskirtiniai žmonės. Tačiau tokiais galėtų būti visi, o to nėra todėl, kad valstybės valdovai nemano, jog organizacija, kurioje visi užsiima tuo pačiu darbu – efektyvi. Vieni groja, o kiti šluoja gatves, bet tik dėl tokio sprendimo („o kas šluos, jeigu visi gros?“). Muzika, be to, yra pramonė („muzikos industrija“), kuri gauna didelius pelnus. Ir šiai pramonei reikia “darbininkų”, muzikantų. Todėl mokyklose tam tikram procentui išrinktų vaikų, sukuriama muzikinių gabumų programa. Šie gabumai panašūs į kalbinius, nes grojimas panašus į šnekėjimą, tik vietoj kalbos padargų naudojami rankų judesiai, kurie garsus, kaip balso stygos, išgauna naudodami muzikos instrumentą. Ir čia yra tokia pat atmintis, semantinis garsinis gabalas su įeinančiomis ir išeinančiomis sekomis. Tarkime mato natų puslapį ir po to linijiniu būdu su instrumentu išgroja užrašytas melodijas.

Bet muzika yra riboto diapazono psichoakustika, kuri paklūsta fizikinės akustikos dėsniams. Kiekviena nata turi savo dažnį ir jų sąskambiai paklūsta fizikos dėsniams. Galima parašyti analizės algoritmą, kuriame pagal fizines charakteristikas kompiuteris surastų visus gražius sąskambius ir išrinktų iš jų mažorines arba minorines melodijas, kurios pagal psichoakustikos dėsnius daro emocinį poveikį žmogui. Pirmiausiai atskiriami blogi ir geri sąskambiai. Blogi suvokiami kaip nedarnus triukšmas, o geri – kaip graži muzika. Tada patyrinėjamos sekos ir surandama visa muzika, kurią su konkrečiu instrumento diapazonu galima išgauti. Taigi sujungus muzikinį talentą su šiuolaikinėmis technologijomis, galima sukurti labai gražią muziką, jeigu tik yra toks tikslas. Tačiau nebūtinai šio tikslo siekiama, nes per muziką valdomos masinės emocinės būsenos ir jeigu ji skirta žmonėms iš žemų kastų, tai muzika skiriama psichologiniam naikinimui. Atseit, tokia sąmonė „neturi teisės“ patirti nieko gražaus. Be to, jeigu muzika susieta su tekstais, tai jų turinys taip pat perduoda atitinkamą propagandą, su kuria žmonėms, ypač vaikams, plaunamos smegenys, jie emociškai hipnotizuojami patirti neigiamas sąmonės būsenas.

Baigdamas šį skyrelį dar noriu pridurti tai, kas irgi yra neviešinama su gabumais susijusi paslaptis. Kadangi turimos sukurtos psichotroninės SKS (smegenų-kompiuterio sąsajos) sistemos, tai yra galimybė išplėsti smegenų gebėjimus panaudojant idealią kompiuterinę informacijos saugojimo sistemą ir, sujungus ją su smegenimis, gauti „fenomenalią“ atmintį. Tad taip ir gaunasi, kad idealiai groja, idealiai tapo, idealiai kalba, idealiai skaičiuoja Superkompiuteris, o talentai yra tik bio-robotai. Aišku, tokio likimo nenorėtų niekas, net jeigu taip įgyjama šlovė arba susikraunami pasakiški turtai… Niekas nesako, kad nėra „natūralų“, bet kūrybinių industrijų poreikiai irgi daro savo, pirmiausiai dėl pelno…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s