Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų – už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę – tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą – tai yra transcendentalumas.
Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.
Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas – subjektyvus laksatas – fiksatas – objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.
Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:
Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau – tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.
Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos“ lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai – gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties“ proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?“ – tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.
Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija“, kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę“ ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).
Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai“ ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale“. Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela – nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.
Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina“ visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje. Ir t.t.
Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio“ savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.
Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai – iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai – t. y., pilną gyvenimo ciklą.
Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka – telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.
Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo“ yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.
Filognozijos pradinė mokykla 