Pasaulį modeliuoti galima kalboje arba vaizduotėje atskirai, tačiau patogiausia šiuos du metodus sujungti į vieną modeliavimo sistemą. Žodis „pasaulis“ reiškia viską ir bet ką – visą planetą kaip visumą, netgi kitas planetas, visatą ir kiekvieną žmogų ar kokį nors atskirą daiktą. Pirmiausiai kiekvienas objektas turi dalis, sąryšius ir santykius tarp jų. Tai yra sandaros išmanymas, kuris modeliuoja erdviškai ir kiekvienam elementui priskiria tam tikrą pavadinimą, kuris vadinamas daiktavardžiu.

Tada kiekvienas objektas turi susijusias aktyvumo schemas, kurios apima procesus, vyksmus ir viską, ką konkretus objektas arba jo dalis gali daryti. Šitokie aktyvumo variantai išreiškiami veiksmažodžiais. Tame nieko naujo nėra, visi žino kad kalboje yra tokios kalbos dalys. Tačiau vien tai žinoti neužtenka, reikia turėti pilną modelį, tai yra, vienoje schemoje matyti visas galimybes ir tada, matant visumą, vertinti, kokios galimybės kokia tikimybe gali realizuotis.

Pavyzdžiui, galima susimodeliuoti, jeigu reikia susirašyti ant popieriaus (kompiuteryje), visą žodyną (visą!) klasterių forma. Toks klasteris stilizuotai pavaizduotas įdedamame paveikslėlyje.

Čia matome klasterį iš pirmo asmens perspektyvos, kuri gali būti išreikšta žodžiais „aš“, „žmogus“, „vyras“. Tai yra, išeities taškas čia yra „Kas?“. Pats vyras gali būti apibūdintas būdvardžiais „stiprus“, „silpnas“, „protingas“, „kvailas“, „sveikas“, „ligotas“ ir t.t. Toliau eina veiksmų schemos, kurios gali priklausyti nuo dalies su kuria veikiama: tai yra kūno dalis, psichinė dalis, bendrai kūno ir psichinė. Toliau judėjimas, darymas priklauso nuo būdo ir terpės, kuria judama: „plaukti“, „skristi“, „važiuoti“ ir t.t. Galiausiai veiksmas gali būti vienanaris („eiti“, „bėgti“) ir dvinaris („imti“, „stumti“, „dėti“, „vesti“).

Kadangi visi daiktavardžiai skirstomi į maždaug 15 kategorijų arba grupių, tai kiekvieną objektą priskyrus vienai iš jų, galima nustatyti visos grupės ir viso žodyno aktyvumo klasterį. Tada visą pasaulį galima suskaidyti į šioms grupėms priklausančius objektus, išdėlioti juos erdviškai, nukreipti skirtingomis kryptimis ir išskleisti visas jų aktyvumo schemas. Šitaip į klasterius galima išskaidyti visą žodyną apie 100 000 žodžių. Šiuos žodžius protinga skaidyti į kalbos dalis, tada tas dalis susieti klasterių principų, kaip pavaizduota paveikslėlyje. Turėtume 40 000 daiktavardžių jų pagrindiniuose vaidmenyse, 40 000 veiksmažodžių, kurie kartotųsi peršokant nuo vieno prie kito klasterio. 20 000 liktų būdvardžiams, prieveiksmiams ir pagalbinėms kalbos dalims.

Veiksmažodžių bene ryškiausia savybė yra laiko skalė, nes visi procesai, pagrindinio sąmonės proceso atžvilgiu yra praeityje, dabartyje ir ateityje. Bet kadangi praeitis yra tai kas jau buvo, modeliuojant ji nesvarbi ir domina tik dabarties ir ateities klasterių modeliavimas. Visos galimybės yra įvardintos, tad žinant visą žodyną, galima tas galimybes matyti. Labiausiai domina aktualių objektų priešpriešinio aktyvumo schemos ir kokia tikimybė, kad tas objektas, pavyzdžiui, koks nors žmogus arba organizacija, rinksis vienokį ar kitokį aktyvumo kanalą. Šitaip naudinga modeliuoti visą aplinką, visus dominančius žmones, net tuos, kurie nepažįstami, bet kurie gali atsidurti tavo veikimo zonoje.

Daug kas priklauso ir nuo rutininių, įprastų veiksmų, to, kas kam nors yra būdinga arba tipiška. Ką koks nors žmogus daro arba nedaro pagal savo įsitikinimus, nuostatas arba vaidmenį. Tada lengva vertinti, ko iš žmonių galima tikėtis ir laukti, taip pat galima pasiruošti savo atsakymus. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nepatinka arba nepriimtina, kaip atsakysi, reaguosi, arba ką darysi, kokių priemonių imsiesi. Taigi visuose klasteriuose yra rutininės, įprastos trajektorijos ir yra ekstremalios trajektorijos. Taisyklė tokia, kad rutininės aktyvumo schemos daug dažnesnės, nei ekstremalios, bet ekstremalios daug pavojingesnės ir joms reikia būti pasiruošus. Kai vyksmai rutininiai veiksmai, dažniausiai sakoma, kad nieko nevyksta, o įvykiai – tai kažkas neįprasto.

Tokiu principu yra išdėstyti visi žodynai ir šį metodą galima naudoti ne tik modeliavimui naudojant žinomą kalbą, bet ir naujos kalbos žodyno mokymuisi. Mokytis žodyną reikia klasteriais. Pirmiausiai išmokti kelis pagrindinius klasterius, o tada kartoti visas galimybes praktinėse realizacijose tų klasterių ribose. Reikia mokėti išskleisti tuos klasterius galvoje vaizdais ir žodžiais. Svarbiausia taisyklė – niekada nesimokyti žodžių izoliuotai ir atsietai nuo tikrovės modelio. Tai yra visi žodžiai turi būti įdėti į pasaulio vaizdą. Reikia mokėti savo galvoje išskleisti žemės rutulį, sukinėti jį galvoje, didinti ir mažinti ir vardinti visų matomų galvoje dalių pavadinimus.

Pavyzdžiui, paimkime klasterį „namas“, ką jis „daro“?, kas jame vyksta?. Pirmiausiai jis „pastatomas“, tada „stovi“. Tada gali pradėti „griūti“, „birėti“, „trupėti“. Jį galima „remontuoti“. Taip pat jis gali „susprogti“, „būti susprogdintas“. Kas su namu daroma? Jame įprastai žmonės „gyvena“. Žiūrint ekonominiu požiūriu namą galima „pirkti“, „parduoti“, į jį galima „investuoti“. Tai praktiškai visi pagrindiniai aktyvumo schematizmai susiję su šiuo objektu. Šitaip galima susidaryti visą žodyną. Taip pat aplink jį susidaryti visų aplinkinių objektų aktyvumo schematizmus. Tada galima nustatyti kas vyksta įprastai, o kas neįprastai. Šitaip sumodeliavus, galima paruošti paderinti savo aktyvumo schemas.

Toks lingvistinis modeliavimas, daugiau įdomus mokantys kalbos žodyno, arba pavyzdžiui, rašant knygas. Bet taip pat vykdant įvairias operacijas arba kuriant ateities planus, kuriuose reikia numatyti pagal lingvistinį modelį visas galimybes ir paruošti savo atsakymą bet kokiam atvejui. Tai gali būti naudinga ir versle. Norint įvaldyti šį metodą, reikia išmokti matyti kalbą, jos bendra vaizdą ir išskleistas lingvistinių struktūrų schemas. Pavyzdžiui, galima paklausti, o kaip sąmonėje išskleisti 40 000 tūkstančių daiktavardžių? Pirmiausiai juos reikia sugrupuoti, o tada sukurti sąmonėje pasaulio modelį ir jo pagrindines dalis susieti su „daiktų pavadinimais“. Kitaip sakant, žodžius galima išskleisti per vaizdus.

Galima grįžti prie kalbų mokymosi klausimo. Mokantis kalbos, sunkiausia dalis yra žodynas, nes jis labiausiai reikalauja įtempti atmintį. Tarkime kad pasaulyje yra 6 000 kalbų, su įvairiais dialektais. Vadinasi yra tiek pat gramatikų, bet kadangi gramatika turi tik kelis šimtus elementų, tai ją išmokti nėra taip sunku, juolab kad elementai kartojasi. Skiriasi tik garsinis ir raidinis kodavimas. Daug sunkiau yra su žodynu. Jeigu tartume, kad kiekvienos kalbos imama 100 000 žodžių, tai reikštų, kad visų planetos kalbų žodynas sudaro 600 000 000 arba 0,6 milijardų žodžių.

Centrinis planetos kompiuteris, kuris valdomas dirbtinio intelekto, turi visą šį žodyną padalintą į klasterius. Kiekvienas klasteris turi 6 000 variantų ir šios schemos naudojamos įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių sąmonių ir aktyvumo modeliavimui to žmogaus kalba.

Žmogaus smegenys, ypač atmintis tiek žodžių aprėpti negali. Didelis įvykis būna, kai žmogus sugeba išmokti 100 kalbų. Tačiau atmintį sujungus su kompiuteriu per psichotronines priemones, galima į sąmonę įkelti bet kokią kalbą ir bet kokios kalbos žodyną. Toks žmogus, aišku, yra visų lingvistų svajonė. Taip pat svajonė yra šio žodyno, esančio superkompiuteryje, paviešinimas, padarymas prieinamu kiekvienam žmogui. Kiekvienas žmogus savo kompiuteryje galėtų judėti po klasterių medžius ir išsitraukti klasterių derinius įvairiomis kalbomis. Galima žiūrėti visus 6 000 kalbų, o galima susidaryti 3-4 kalbų derinį, bet kokiame medžio hierarchiniame lygyje.

Nors tai yra kiekvienos organizacijos interesas propaguoti vienos kalbos filologiją, tačiau tokia sistema pamažu virsta atgyvena. Filologas mažiausiai turi išmanyti visą kalbų šeimą. Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbų šeimoje yra apie 440 kalbų, įtraukiant ir dialektus.

• Kalba