Šiame įraše pabandysime pratęsti pasaulio sistemos analizę, kurios žinojimas yra svarbus norint atsakyti į klausimus kas stovi už psichotroninio ginklo naudojimo prieš nekaltus žmones. Žinodami, koks yra tikras pasaulis, galėsime nustatyti ir kas gali būti tikri nusikaltėliai ir kokia jų vieta visoje globalinėje sistemoje.

Kas yra organizacija?

Visais laikais organizacija vienaip ar kitaip lėmė žmonių likimus, arba kaip organizacijos tarnų, arba kaip organizacijos aukų, todėl verta pamąstyti apie jos prigimtį ir esmę, kad suprastume iš kokio šaltinio ji semia savo galią. Pati organizacija yra linkusi mistifikuoti savo esmę ir slepia ją nuo žmonių, nes tikras žinojimas dažnai kertasi su organizacijos poreikiais ir yra slopinamas. Bet filosofo priedermė yra tiesa, ir jo nedomina jokie galios žaidimai ir galios interesai. Tad vienintelis dalykas, kurio siekia filosofas – ne organizacijos ideologas – yra tikrasis žinojimas. Organizacija dažnai elgiasi su laisvais žmonėmis kaip plėšrus žvėris, ir žinodami, kokie instinktai šį plėšrų žvėrį valdo, galbūt surasime būdų, kaip nuo jo apsisaugoti, kaip jį sutramdyti.

Suprasti kokiam pasaulio lygmeny organizacija yra įsitaisiusi gali padėti paprastas minios ir organizacijos sugretinimas. Minia nėra organizacija, o organizacija nėra minia. Minioje nėra jokios patvarios ir stabilios struktūros ir ji yra tik chaotiška žmonių veikiančių savarankiškai sankaupa. Minia neveikia kartu, joje nėra nieko bendro, nėra to, kas jungtų ją į visumą. Tuo tarpu visi šie dalykai yra organizacijos pagrindas. Minioje yra pavienis žmogus ir nėra aukštesnės struktūros arba organizacijos, o organizacijoje pavienio žmogaus nėra, bet yra aukštesnė struktūra. Atitinkamai minioje veikia pavienis žmogus, o organizacijoje veikia visa organizacija. Tad matome, kad tiek minioje, tiek organizacijoje substancija yra ta pati, žmogus, bet minia neturi aukštesnės formos arba struktūros, o organizacija ją turi. Ši organizacijos forma apibūdinama santykio kategorija. Akivaizdžiai matome, kad organizacija nėra substancija, bet greičiau santykių visuma, kuri substancijai gali būti predikuojama.

Tai nereiškia, kad organizacija yra visiškai nesubstanciali ir yra tokia efemeriška kaip haliucinacija. Tačiau reikalas tas, kad jos esmę sudaro ne substancija, ne žmogus, bet aukštesnė forma, kurią įžvelgti galima tik žmogaus protu ir išreikšti nesubstancine, bet santykių kalba. Jusliniame pasaulyje organizacija reiškiasi tik kaip daugiau ar mažiau koordinuotas veikimas, sujungiantis jėgą ir padidinantis efektyvumą. Šia prasme organizacija yra substancija, bet tai kas valdo organizacijos žvėries instinktus yra visiškai nesubstancialu. Pratęsiant sugretinimą su minia, galima sakyti, kad minia beveik visa yra ištirpusi substancijoje ir joje nėra jokio aukštesnio, tik proto konstruojamo ir suvokiamo lygmens. O organizacija yra ištirpusi savo santykiuose, kuriems palenkiamas žemesnis substancinis lygmuo.

Žemesnių rūšių organizavimąsi lemia socialiniai instinktai, kas rodo, kad primityviai organizacijai nereikia aukštesnio protinio lygmens, tačiau žmonių organizacijos esmė yra įsitaisiusi būtent prote ir žvėries instinktus formuoja būtent jis. Sąvoką protas šiame kontekste suprantame labai plačiai, tai yra visas tas racionalus-instinktyvus pagrindas, kuris lemia žmogaus elgesį: nuo kokio nors įgeidžio iki racionalaus argumento, nes žmogaus sąmonėje viskas yra persipynę, emocijos, jausmai, būsenos, afektai ir racionalus protas, kuris kartais naudojamas tik tarno vaidmenyje, o kartais išeina į pirmą planą. Šis psichologinių duočių mišinys ir yra tai, ką aš šiame rašinyje vadinu „protu“.

Organizacijos esmė geriausiai matoma organizacijose, kurios kuriamos dėl galios, pavyzdžiui, “valstybės” organizacija. Tokiu atveju protas ant substancijos, ant minios uždeda tokią formą, kuri atitinka instinktyvų-racionalų galios siekimo afektą. Tokioje organizacijoje, o tokios yra beveik visos pagrindinės organizacijos, organizuojantys santykiai yra galios santykiai, kurie formuojami iš įvairaus dydžio galios mašinų. Tokią formą apibūdina tokie žodžiai kaip “hierarchija”, “piramidė”, “monarchinė struktūra” ir bendriausias žodis, kurį jau naudojome yra “organizacija”. Visi šie žodžiai apibūdina formą arba struktūrą, kuri uždedama ant “minios” substancijos, dėl galios.

Įprasta žodį “minia” vartoti menkinama prasme, ir šį žodį gretinant su žodžiu organizacija gali atrodyti, kad organizacija yra privalumas. Bet šie žodžiai gretinami buvo tik paaiškinimo tikslu. Ir minia iš tikro yra ne koks nors esminis gyvenimo būdas, bet tik vienas iš gyvenimo ir žmogaus pasaulio fragmentų, atsirandančių specifinėse situacijose, pavyzdžiui, miesto gatvės arba aikštės situacijoje. Tai nėra esminis būties būdas, nors pavyzdžiui, miesto gyvenimo situacijose “minios” elementas yra labai ryškus. Tačiau iš prigimties žmonės yra linkę bendrauti, ir kai minios elementai ir atomai yra praturtinti bendravimu ir ryšiais, mes turime ne minią, bet bendruomenę, kurioje substanciniai elementai, nepajungiami jokioms aukštesnėms struktūroms ir netarnauja niekam, jie lieka laisvi ir savarankiški. Tuo tarpu organizacijos socialinė struktūra, ypač organizacijos kaip galios mašinos, turi esminių skirtumų. Todėl kalbant apie esminius būties būdus, galima gretinti organizaciją ir bendruomenę, pašalinant visus leksinių konotacijų lygio vertinimus.

Tačiau kokia reali bendruomenės vieta pasaulio sistemoje, pamatysite tolesniame skyrelyje.

Organizacija ir semantinės haliucinacijos

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame tikra hierarchinė organizacijų struktūra, žiūrint iš rezervato lygio yra paslėpta nuo žmogaus akių; bet tokia yra filosofijos galia – ji gali pamatyti pasaulyje net tai, ką atkakliai bandoma paslėpti nuo iliuzijomis apakintų žmonių akių. Pamatyti galima paprastą dalyką, kad organizacijos piramidė yra ne vienanarė, kaip bandoma įtikinti, tai yra, ne tokia kokią ją bando pavaizduoti žiniasklaida, rodydama tik spektaklio ir šou lygio organizaciją, bet dvinarė, sudaryta iš matomos spektaklio dalies ir nematomos tikrosios dalies. Tai yra šiuolaikinės organizacijos kertinis akmuo – viena vertus, rezervatui vaidinamas spektaklis, bet kita vertus, įtvirtinama reali valdžia bendruomenėms, visuomenei ir smulkesnėms organizacijoms.

Kodėl tai svarbu? Dėl paprastos priežasties: spektaklio valstybės gyvenimo taisyklės yra tik spektaklio taisyklės, jos netikros ir naudojamos tik žmonių mulkinimui, o tikra tvarka, kuri nematoma, bet įtvirtinama rezervatuose, dažnai prasilenkia su normaliu žmogiškumu.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbama, galiu pateikti tokį piešinėlį, vaizduojantį “sistemą” kurioje gyvename. Žemiausias lygmuo yra bendruomenė, kurią galima apibrėžti kaip vienoje vietoje gyvenančių, vienas kitą pažįstančių ir tarpusavyje bendraujančių žmonių grupė. Tai yra žemiausias rezervato lygis, esantis organizacijos naguose ir visiškai jos užvaldytas, šis lygis neturi jokios galios daryti sprendimus ir įtakoti organizaciją; dar daugiau šis lygis patalpinamas į tokį semantinių žiniasklaidos haliucinacijų miražą, kad nesuvokia kas iš tikro vyksta pasaulyje. Rezervato perspektyvą į pasaulį formuoja televizinė ir kita žiniasklaida, valdoma organizacijos ir maksimaliai bendruomenę izoliuoja nuo tikrų pasaulyje vykstančių procesų.

Bendruomenių visuma valdoma organizacijos yra visuomenė, kuri yra tik abstraktus terminas, apibūdinantis visus žmones valdomus organizacijos. Tai aukštesnis už bendruomenę lygmuo, kuriam galėtų atstovauti “visuomeninės organizacijos”, jeigu jos nebūtų tik spektaklio organizacijos dalis. Visuomenės valdymo būdas taip pat yra semantinės haliucinacijos, kurios neleidžia žmogui pamatyti, kokiame pasaulyje jis gyvena ir kas vyksta už matomo ir propaguojamo spektaklio ribų.

Dabar galime pakalbėti apie pačią organizaciją. Jau sakėme, kad organizacija yra ant žmogiškos substancijos uždėta forma. Ši forma, pasak Nietzsche’s užededama dėl galios išplėtimo, kuris reikalingas organizacijos viršūnėlės perspektyvos įtvirtinimui. Organizacija iš esmės yra galios mašina, kurios jėga pirmiausiai nukreipiama prieš laisvus žmones, vadinamąją bendruomenę ir visuomenę, kuri iš organizacijos vertinimo perspektyvos paverčiama tik eksploatuojamu rezervatu, mūsų pasaulyje pirmiausiai dėl ekonominės naudos. O taip pat tam, kad būtų pavergimo ir valdymo objektas organizacijai – juk organizacija turi kažką valdyti. Taip pat aukštesnės nematomos piramidės galima užduotis – pažaboti ir už pavadėlio laikyti visus laisvus žmones, kurie turi tapti tik už virvučių tampomomis marionetėmis.

Esminis klausimas yra kam reikalinga dvinarė sistema rezervatų visuomenės valdymui? Atsakymas yra paprastas: dvinarė sistema atsiranda tada, kai vertinama iš pačios žemiausios bendruomenės rezervato perspektyvos, kuriai rodomas tik spektaklis, o kas tikra – lieka “už kadro”. Šiame lygyje žmogus nežino net kas iš tikro valdo, ar tikrai tai yra spektaklio organizacijos aktoriai, pavaldūs aukštesnei tikrai, bet rezervate nematomai, piramidei. Ką mes pavyzdžiui, žinome apie Europos ir JAV organizacijų piramidžių tikrą valdžią ir įtaką “Lietuvos” organizacijai. Rezervato žiniasklaidos matricos apie tai nepasako nė žodžio. Bendruomenei tai yra nematoma piramidė, nors tai nereiškia, kad visa tai nematoma aukštesniam lygiui, kuris neprieinamas bendruomenei.

Semantinės haliucinacijos ir spektaklis apakina žmones. Kol nesusiduria su “tikrove”, su tikru organizacijos plėšriu žvėrimi, jis gyvena naivių iliuzijų pasaulyje. Galime pavardinti tas iliuzijas: teisė, demokratija, žmogaus teisės, humanizmas ir t.t. Kaip organizacija “Lietuvoje” susitvarkė su “demokratiniais” rinkimais, turėjome progą neseniai stebėti. Ir situacija tokia, kad iš rezervato lygio organizacijai priešpastatyti neįmanoma beveik nieko. Galima tik apšviesti savo protą žinojimu, atsisakyti būti organizacijos vergu ir pradėti keisti kažką, pradedant nuo savęs, mažais žingsneliais. Tiesa išlaisvina protą, o laisvas protas atveria tokios laisvės didybės kelio galimybę, kurios nepaslėps ir nesunaikins jokios organizacijos ideologinės ir semantinės haliucinacijos.

• Geopolitika