Apie “naują pasaulio tvarką” žiniatinklio erdvėje rašoma ir kalbama daug. Žinant posakį, kad “dūmų be ugnies nebūna”, net su tuo tiesiogiai nesusidūrę, turėtume patikėti, kad planetoje iš tikro kažkas vyksta, kažkokios reikšmingos permainos. Aišku, neverta tikėtis, kad šios permainos kažkaip bus viešai paskelbtos, ir “naujos pasaulio tvarkos” sąmokslininkai visiems atskleis savo kortas. “Nauja pasaulio tvarka” sunkiai apčiuopiama ir ji įvedinėjama po truputį, nesiafišuojant ir per daug apie tai, kas vyksta, nekalbant. Gali būti, kad net pasibaigus sąmokslui niekas nepraneš: “Nuo šios dienos prasideda nauja pasaulio tvarka”.

Vienu žodžiu apibūdinant, keičiasi tai, kas vadinama elito požiūriu į žmogų ir į planetą. Keičiantis tvarkai – keičiasi požiūris į žmogų ir elgesys su juo. Taip pat siektinu grobiu tampa visa planeta. Požiūris sunkiai apčiuopiamas, tačiau išoriškai jis reiškiasi kažkokiais veiksmais. Belieka tuos veiksmus tinkamai įvardinti ir paviešinti. Žinoma, šiuos veiksmus “nauja pasaulio tvarka” slepia po ideologinėmis sąvokomis ir štampais, tačiau akylesnis žmogus supranta kas už žodžių slepiasi ir verbalinei hipnozei nepasiduoda.

Sakoma, kiek žmonių – tiek požiūrių. Net tas pats žmogus gyvenimo eigoje savo požiūrius keičia. Todėl gali atrodyti, kad požiūrio keitimas yra įprastas ir kasdienis dalykas. Kas tame tokio, kad laikas, keičiant požiūrį, skyla į dalį “iki” ir “po” pakeitimo. Esmė ta, kad čia daugiau kalbama apie sisteminį establishment’o požiūrį, kurio pokytis žymį lūžį istorijoje. Šis lūžis yra tai, kas vadinama “elito revoliucija”, kuriai susikūrusios mokslinės-techninės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Sąmokslininkai šias sąlygas ir bando išnaudoti, ir raktinis žodis yra “nauja pasaulio tvarka”, kurią įveda “jie” ir “savo tikslais”.

Gali atrodyti, kad požiūris į žmogų apskritai, nėra svarbiausias “naujai pasaulio tvarkai”. Globalizacija ir planetos masto valdžia yra tokios aukštumos, kad iš jų žmogui pamatyti reikia mikroskopo. Tačiau visgi manau, kad žmogus yra svarbiausias kriterijus, nes sąmokslininkai nusistato santykį tarp savęs ir kitų ir šis santykis yra tarp žmonių; nors santykis yra ir su visa planeta. Sąmokslininkai, dabar jau planetos mastu, kažkuo paskelbia save ir kažkuo paskelbia kitus bei pačią planetą ir suformuoja atitinkamą santykį. “Mes” esame valdžia ir “jūs” mums paklūstate. Šitai sakoma netgi tiems, kurie per visą istoriją nebuvo įpratę paklusti niekam. Dėl to ir kalbama, kad vienas “naujos pasaulio tvarkos” padarinių – galimas 3 pasaulinis karas, jeigu “nesusitars gražiuoju”. Tai, kas vyksta dabar yra tik preliudija, kai šalinamos visos mažareikšmės kliūtys, kol bus akis į akį susidurta su pagrindiniais priešininkais.

Be to, ši sąmokslininkų “valdžia” įgauna tokią formą, kokios nebuvo regėta per visą istoriją. Tokio požiūrio, kad esame “mes” ir planeta “mūsų” dar nėra pavykę sėkmingai įgyvendinti niekam. Galbūt būta tokių svajonių ir nesėkmingų bandymų. Tačiau šie bandymai vis kartodavosi, naudojant ir jėgą, ir klastą. Pats naujausias “naujos pasaulio tvarkos” variantas, kurį galime stebėti, naudoja abu metodus, kai klasta bandoma pateisinti jėgos panaudojimą, kuris pateikiamas kaip “teisėtas” ir “logiškas”. Bet svarbiausia – atsiradusios mokslinės technologinės ir socialinės-ekonominės-politinės sąlygos. Pirmuoju atveju – artėjimas prie technologinio singuliaro apie kurį rašė R. Kurzweil knygoje “The Singuliarity is Near” (2005). Ir antruoju mažais žingsneliais įvedamas socialinis, ekonominis, ir politinis totalitarizmas.

Reikšmingas momentas apibūdinantis šį lūžį yra tas, kad “nauja pasaulio tvarka” užgimė Vakaruose. Demokratijos ir žmogaus teisių civilizacijoje. Bet akivaizdu ir tai, kad šis naujas judėjimas tikrai kilo ne iš demokratijos ir žmogaus teisių, pastarosios sąvokos yra daugiau instrumentinė butaforija. “Naujos pasaulio tvarkos” judėjimas greičiau yra kilęs iš slaptos sistemos, kurioje nėra nei demokratijos, nei žmogaus teisių, bet yra politinis-ekonominis klanas, valdantis proto kontrolės technologijų pagalba. Tokia sistema – irgi buvo Vakarų civilizacijos realybė. Demokratija ir žmogaus teisės buvo ir yra tik vitrinoje pastatytos iškamšos be jokio turinio.

Nesunku pastebėti, kad planetoje vyksta “didysis žaidimas” paskatintas ir sukeltas jau minėtų sąlygų. Šis žaidimas yra globalinis, ir yra sėlinančios “naujos pasaulio tvarkos” apraiška. Bet vyksta ir “mažasis žaidimas”, kuris paliečia ar palies beveik kiekvieną ir išryškės tas globalistų “naujas požiūris” į žmogų, atspindėsiantis minėtą istorinį lūžį. Atsivers praraja tarp požiūrio į žmogų iki ir po šio eschatologinio lūžio.

Šiame bloge mane labiau domina “mažasis žaidimas”, kuris yra “naujos pasaulio tvarkos” vykdomas karas prieš laisvą individą ir laisvų individų visuomenę. Individo padėtis buvo sunki per visą istoriją, prieš jį persvarą įtvirtinti buvo vieni juokai, tai galėdavo padaryti bet kokia minia. Dar lengviau tai pasiekti organizuotai jėgai. Net ir naujaisiais laikais laisvė buvo ribojama socialinių, ekonominių ir politinių sąlygų. Tad ką jau kalbėti apie niekšiškas proto kontrolės technologijas, kuriomis sistema disponuoja šiuo metu.

“Mažasis žaidimas” yra ne kas kita kaip išbandoma psichotroninės vergovės sistema, kuri įtvirtinama užgrobiant žmogaus smegenis. Ne veltui vienas iš pagrindinių šiuolaikinio mokslo uždavinių yra ištyrinėti žmogų, išnarstyti ir išpreparuoti po dalelę ne tik kūną, bet pirmiausiai žmogaus smegenis. To reikia tikrai ne tam, kad planetos valdžia galėtų “padėti žmogui”, bet tam, kad būtų galima įvesti totalinę žmogaus kontrolę. Tam yra sukurti tarptautiniai projektai ir skirtas finansavimas. Žmogaus tyrinėjimas net neslepiamas, tačiau paslėptas po propagandine verbaline hipnoze. Galima paminėti pagrindinį tyrimą kodiniu pavadinimų Blue Brain. Projekto tinklalapis yra adresu http://bluebrain.epfl.ch/. Projekto tikslas sukurti kompiuterizuotą žmogaus smegenų modelį, kuriame būtų išaiškinta kiekvieno atskiro neurono funkcija (panašiai kaip buvo iššifruotas genetinis žmogaus kodas).

Nuo kompiuterinio smegenų modelio iki kompiuterizuoto gyvo žmogaus smegenų valdymo – vienas žingsnis. Todėl kiborgizacijos klausimas ir pavojus tampa labai aktualus. “Nauja pasaulio tvarka” paėmusi į savo valdžią visą planetą, praktiškai neturės jokių kliūčių savo haliucinacijoms ir fantazijoms. Gali sumąstyti, kad laisva darbininkų klasė nereikalinga, ir geriausia visus darbininkus paversti kiborgais, kurie sunaudojami darbui ir išmetami į šiukšlyną kaip bio-laužas.

Labai nesunku įsivaizduoti elitą “naujoje pasaulio tvarkoje” kaip dievų kastą, o apačias tik kaip eksploatuojamus kiborgus ir pakeičiamą biolaužą. Planeta būtų graži, gal net žydintis sodas, tačiau tai būtų tik fasadas, slepiantis neišpasakytą žiaurumą, niekšybę ir blogį dalies žmonijos atžvilgiu. Ar turi kas nors teisę šitaip elgtis su žmogumi? Ar galime leisti, kad taip atsitiktų?

Tikrovės kietumas ir neperregimumas “dievų kastai” yra nekenčiamas apribojimas. Dedamos visos pastangos, kad ši kliūtis būtų pašalinta ir tuo užsiima “elito revoliucijai” tarnaujantys mokslininkai. Žmonija taip pat yra nevaldoma realybė, kurią per visą istoriją buvo bandoma paversti kontroliuojamu mechanizmu. Tačiau singuliarinės technologijos pasiekia tokį lygį, kad žmonijos tikrovė gali išnykti kaip miražas ir valdoma holograma. Nevaldoma žmonija “elitui” visada buvo siaubas, nes valdymo santykis ir yra tai, kas iškelia į elitą. Todėl pati naujausia “naujos pasaulio tvarkos” atmaina yra iššūkis ir žmonijai ir visai planetai, kuri priklauso kiekvienam žmogui, nes visi iš jos išėjome ir visi į ją sugrįšime. Jokie “elitai” kaip tarpininkai, įsiterpiantys į šį santykį – nereikalingi.

“Naujos pasaulio tvarkos” vieta yra istorijos šiukšlyne.

• Geopolitika