Astralinės kelionės
Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę – klausimas neatsakytas.
Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.
Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio – neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio“ kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.
Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma – tokį bendrapasaulį imituoti. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia. Kad horizontai susisiektų – reikia būti labai arti. Gal būt iš viso šis pasaulis yra tik tame pačiame plote, kaip ir fizinis organizmas, o su tolesniu šio pasaulio pratęsimu – niekaip nesusisiekia. Kelionė vyksta, tik ji labai netolima, galima net sakyti vietinė. Tačiau tai nepaneigia pačio pasaulio egzistavimo galimybės, nes informacija iš kažkur turi būti paimama ir ta vieta negali būti lokalizuota.
Laiko rūšys
Dabar galima paanalizuoti laiko sąvoką. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo“, o kažkas dar tik „bus“. Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.
Kaip juda „laikas“ rodžiau paveikslėlyje, įraše „Holoplastinis laikas“. Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį – priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities“ būtų labai daug.
Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma, pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmone, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.
Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.
Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda. Tai yra ateities sukūrimas, nes jeigu ateitimi laikysime tam tikras situacija, tai jos priklauso nuo žmonių valios ir sprendimų, o šiuos galima įtakoti, vadinasi galima daryti įtaką ateičiai. Taip, paskelbus kokias nors prognozes arba pranašystes, paveikiamas žmonių elgesys ir išpranašauta ateitis sukuriama.
Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.
Laiko suvokimas
Laikas gali būti suvokiamas įvairiai, taip pat gali sąmonėje tekėti skirtingais greičiais. Nuo to priklauso ir laiko suvokimas, o kartu galimybė prisijunginėti prie ateities arba praeities, nes visos šios atkarpos egzistuoja to pačiu metu. Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. Bet įsivaizduokite, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, o gal naudojant pakitusias sąmonės būsenas, kokios atsiranda per astralines keliones, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal 100 ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.
Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.
Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tokiu atveju horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau – atrodytų kaip sustingusi tikrovė.
Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduokite egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose, būtų visiškai kitoks laiko suvokimas. Tačiau tada tikrovė būtų tik matrica. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.
Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas – keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.
Kelionė per astralą ir laiką
Kaip matome – keliaujama tiek vienu, tiek kitu atveju. Tiek vienu, tiek kitu atveju turime pačią pirminę realybę ir jos atvaizdavimą per informacijos įtraukimą ir suformavimą. Belieka tik atsakyti į klausimą ar šios anapusinės realybės yra kaip nors tiesiogiai susijusios su laiku, tokiu koks jis yra savaime, anapus. Tai, kaip mes jį suvokiame šiuo metu gali būti iliuzija, kuri užmaskuoja jo tikrą prigimtį. Jeigu ją žinotume, galėtume pabandyti įvaldyti laiką ir keliones juo kaip resursą. Ne viskas įmanoma anatomiškai ir fiziologiškai, tačiau visus šiuos dalykus galima imituoti panaudojant technologijas.
Eksperimentai su laiko suvokimo struktūra yra labai įdomus klausimas. Įprastinė sąmonė egzotiškų patirčių neduoda, nes laiko momentų seka labai stabili, tačiau žmogus gali įgauti įvairių pakitusių sąmonės būsenų, kurių metu šios struktūros pasikeičia. Tai ne didesnės iliuzijos negu įprastinė patirtis.
Filognozijos pradinė mokykla 