Nors lingvistikos mokslas yra teorija, kuri žmonėms neįdomi, noriu pasidalinti kai kuriais savo vertinimais ir pastebėjimais.
Natūralus pasaulis istoriškai išreikštas neryškiai, žmogui per daug ilgais eonais. Skirtingų istorinių epochų kalbos vystosi greičiau, bet visos įvedamos naujovės yra tik skirtingos schemos, su skirtingais sujungimais ir skirtingais išsišakojimais. Pokyčiai ateina kaip kažko naujo įvedimas, išėmimas arba perstatymas. Šitaip kalbos keičiasi ir tampa nesuprantamomis, diferencijuojasi. Kadangi kalba paprastam (sąlygiškai) vartotojui reikalinga informacijos perdavimui ir informacijos saugojimui, tam ji turi turėti tokias sąlygas: ji turi būti bendra ir vienoda visoje grupėje, ji turi turėti pakankamai sudėtingą struktūrą, kad galėtų pilnai išreikšti žmogaus mąstymą, santykius ir supantį pasaulį visuose pažintuose jo gyliuose.
Istorijoje kalbiniai pasauliai keičia vienas kitą ir tuos pasaulius atitinka lingvistinės schemos, kur kažkas prijungiama naujo, išimama arba perstatoma, tačiau tai nepakeičia pačio pasaulio, tik transformuoja proto struktūrą. Kadangi istorija yra atmirusi, su ja bendrumas neaktualus ir nereikia to bendrumo dirbtinai įvedinėti. Jeigu norisi tyrinėti šaltinius, reikia senovės kalbos mokytis kaip atskiros kalbos.
Senovės pasaulio medis gali būti įdomus patyrinėti, bet bendrumai būna tolimi, daug tarpinių perėjimų, atstumas iškreipia ryši, kažkas ateina iš nieko, kažkas nueina į nieką ir čia domėjimasis gali būti tik specialaus pobūdžio, kaip duomenų bazės apie tokį procesą kaupimas, kad žinotum kaip iš principo tai vyksta.
Žmogui, kuris gyvena dabar ir jo gyvenimas su praeitimi neturi nieko bendro, tokius dalykus žinoti nebūtina. Ką duoda žinojimas, kad kažkada anglų kalboje buvo linksniuotės ir linksniai, o dabar jų nėra. Svarbu, kad dabartinis kalbos momentas atspindėtų pilną tuo metu esančio žmogaus patirtį, nesiaurintų jo galimybių ir neužkirstų perspektyvių kelių į ateitį. Tai žmogaus gyvenime per daug antraeilis dalykas. Tikra patirtis vyksta anapus kalbos, o kalba tik įrankis. Noriu kad jis būtų patogus man ir kitiems.

Kita vertus yra specialistai, kurie užsiima kalbų kūrimu ir tvarkymu. Jie turi žinoti kalbos paslaptį ir padaryti ją prieinamą visiems. Koks bazinis principas, pavaizduota schemoje.

Čia pateikta, esminė kalbos struktūra, kuri turi dvi aktualias kryptis, jungimą ir skaidymą. Yra bazinė kalbos sistema: garsai, ženklai ir reikšmės ir jų jungimas į išplėstus rinkinius bei skaidymas į bazinius vienetus. Pagal tai galimas ryšių įvairiomis kryptimis ieškojimas. Kalbos mokymosi principas – paprastas: skaidinių išmokimas, bei jungimas per jų įsisavinimą. Smegenys pridėtos todėl, kad prie šios pagrindinės struktūros prijungia įvairius prielipinius psichizmus, kurie tiesiogiai nesusiję su kalba. Jausmai, emocijos, nuotaikos, būsenos ir t.t.
Kalboje daugiau nieko nėra. Analizė yra sudėtingų rinkinių skaidymas į paprastesnius arba jungimas į sudėtingesnius, taip pat prielipinių struktūrų, atsiradusių dėl smegenų veiklos, tyrimas, sukėlimo arba realizacijos priemonių ieškojimas. Istorinėje perspektyvoje, keičiasi baziniai elementai arba rinkinių struktūros, taip pat psichizmų prielipų konfigūracijos. Galima kažką pridėti, išimti arba perstatyti, kitaip sujungti.
Gramatika ir žodynas ryškiai pasikeičia kas 100 metų. Kai skirtumas yra tūkstantis metų, kalbos skiriasi kaip sunkiai suprantami dialektai.

Nesileidžiant į dideles sąmokslo teorijas, kalbos pradžią galima aiškinti keliais pagrindiniais būdais. Tai galėjo vykti daug paprasčiau nei galėtų atrodyti. Tariame, kad:
1. Kalba yra žmogaus kūrinys, o žmogus yra natūralios evoliucijos rezultatas. Tada kalbos būtų paprasčiausiai per ilgus tūkstantmečius surinkti komunikaciniai kaupiniai. Pirma stadija begramatinė kalba, sudaryta iš šūksnių ir pavadinimų, vėlesnė gramatinė kalba, kur pavadinimai papildyti gramatiniais santykiais.
2. Kalba – ne žmogaus kūrinys, žmogus – genetinių eksperimentų rezultatas, kuriuos vykdė kitos civilizacijos, kurios arba išsikėlė, arba išnyko. Tada iš tikro, kalba galėtų būti kaip „virusas“ įdiegtas pilnu variantu. Tai gali būti aiškinama tokiomis versijomis. Buvo pirma rasė, kurie turėjo tokią padovanotą kalbą. Bet ši kalba išnyko arba apaugo vėlesnių bendruomenių papildymais ir pakeitimais. Kalba galėjo labai degraduoti, o vėliau būti užmiršta ir paskui iš naujo sukurta, pagal pirmą variantą.
Bet nemanau, kad pradžia atgaminama, ir mane domina tik kalbos dabartis ir ateitis. Nors galima visuose pirmosios kalbos išdarkymuose bandyti ieškoti „prokalbės“ elementų. Tačiau kaip jau ir minėjau, vartotojui – tai neaktualūs klausimai.

Kokia galėjo būti pati atsiradimo sistema – parodyta schemoje. Bekalbė sąmonė turėjo bekalbį mąstymą, kuris vadinamas pirmykšte mintimi. Sukūrus kalbą, atsirado semantinė mintis, kuri susiliejo su pirmykšte mintimi ir tapo šiuolaikinio mąstymo pagrindu.

Kalba kyla iš akių ir ausų sukuriamų juslinių galimybių, kurias apjungia mintis, surenkama proto.
Akys kuria vaizdų pasaulį, kuris perdaromas į ženklus, ausys kuria garsų pasaulį, kuris šiuo atveju sujungtas su žmogaus balso traktu. Balsas sugeba generuoti tik labai ribotą garsų skaičių, kurie skirstomi į balsius ir priebalsius, šie skirstomi pagal vietą ir artikuliacijos būdą. Tada fonemos įvairiais metodais susiejamos su ženklais. Pagrindiniai – fonografinis (ženklas-garsas) ir ideografinis (ženklas-sąvoka).
Bet įsivaizduokite, kad yra begalybė garsų, generuojamu su sintezatoriumi. Kaip suklasifikuoti visus sintezatoriaus garsus. Ribotos sąvokos, balsis, priebalsis, artikuliacijos vieta, artikuliacijos būdas – netinka. Galėtų būti net ir 10 000 fonemų ir daugiau. O tada įsivaizduokite kokios galimybės iš sintezatoriaus fonemų sukurti ženklus, tuos ženklus susieti į rinkinius-junginius-ideogramas ir iš jų padaryti žodyną bei gramatiką.
Žmogaus balsas yra ribotas, bet nėra ribotas garsų pasaulis ir su tais garsais susieta mintis. Garsinė mintis susieta su proto sintezatoriumi, kuris gerokai išplečia galimų fonemų skaičių. Jeigu būtų galimybė komunikuoti tiesiogiai mintis į mintį, kalbos struktūroms nebūtų jokių apribojimų.
Čia pavyzdys, kad suprastumėte, kokia netobula yra naudojama kalba ir kokios galimybės atsiveria DI arba telepatijoje. Būtų įmanoma foneminė-sąvokinė telepatinė kalba. Bendravimui su DI ar technotronine sąmone programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė – iš akustinio transiverio (transmitter – receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo, kaip parodyta schemoje, pateiktoje prieš tai.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme “The Machine“ (2013).

Toliau: Kokios gali būti kalbos, ir koks turėtų būti tų kalbų ryšys su supančiu pasauliu, kuris teikia kalbai turinį?

Primityvi kalba yra tokia, kuri apsiriboja vienu siauru pasauliu ir kurioje galioja vienas vertinimo matas, kuris užsisklendžia primityviame binariniame skirstyme – Gėris V Blogis.
Pažangesnė yra ta kalba, kuri mato daugybę skirtingų pasaulių ir daugybę Gėrio V Blogio formų, kurios nesutampa. Toks mąstymas turi susikurti aukštesnę lygmenų ir gradacijų sistemą, gėrio ir blogio apibrėžimų taksonomiją. Turi būti suprantama kiek daug priklauso nuo siauro požiūrio ir savavališko pasirinkimo. Nėra vienos privalomos formos, todėl tenka naudoti apsisprendimų sistemas ir metodus.

Šitas galimybes atitinkanti kalba turėtų būti tikra kalba. Joje teisinga kad įvairiais požiūriais Gėris1=Blogis3=Gėris8=Blogis11. Kitaip sakant, tarp gėrio ir blogio nėra vienareikšmio skirtumo ir vienareikšmės priklausomybės. Žemuose pasauliuose, tikra kalba yra neleidžiama, nes toks mąstymas kelia siaubą. Tačiau yra pasaulių, kuriuose tai – norma.
Begalinė kalba tai kalba, kuri gali atverti begalybę ir kuri kuriasi lygiagrečiai su suvokimo procesu ir neturi jokių normatyvinių, “amžinų“ struktūrų. Tai yra kalba, kuri pavaldi laisvam papildymui ir tas papildymas įvyksta bet kada, po kiekvieno sąmonės išplėtimo. Tai kalba esanti už garsų ir ženklų, net už minčių apkaustytų kalbos formomis, ir susijusi su begaline holoplastine sąmone. Tokia kalba yra kalba sau. Kai šie išplėtimai įsisavinami, juos galima perkelti į tikrą kalbą ir netikros kalbos „taip“ modusą.
Kalbant apie telepatiją, nuojautą, empatiją mano metode tai yra gebėjimas pamatyti galimybių visumą. Bet čia svarbu pasirinkti tinkamą vertinimo lygmenį, nes pagal tai, kaip apibrėžiamos kalbos, kurios labai įtakoja suvokimą, galimi net trys bendri galimybių variantai. Vadinasi kai interpretuojamos sąmonės galimybės, reikia žinoti kokio pasaulio sąmonė tai yra, nes aukštesnio pasaulio įsprausti į žemesnio vertinimus neįmanoma. O žemesnio pasaulio sąmonei aukštesniame per daug erdvės, kurios ji neturi kuo užpildyti, todėl nuojauta atsiremia į tuštumą.
Išorinė žmogaus forma gali būti apgaulinga. O gudrūs žmonės, net bendraudami neišsiduoda savo tikro lygio.
Kitas klausimas – realizacijos fiziniame pasaulyje. Motoriniai judesiai turi ribotas schemas, ir savo suvokimus galima tik “nupiešti“ arba “išpliurpti liežuviu“. Kai tai vyksta neribota kalba, vieno pasaulio žmogui įterptam tarp taip arba ne, atrodo, kad kalba su psichiatrinės pacientu.
Belieka tik klausimas, kokių kalbų reikia ir kokiam tikslui.

• Kalba