Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara – žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas“, arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį – iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai – praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pasaulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna visada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl – formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios realizacijos – faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemėlapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižymas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo principu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teoretikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas kontinuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu paremtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungimai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima tyrimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, nežinomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios net gali būti susitarimu paverstos „mokslu“. Įsivaizduokime tokią situaciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500 m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma“ jūros gylis 500 m. Tai laikoma „neginčijamu“ faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defektinio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės „gylį“. Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo netobulumo, bet paskelbiamas „faktas“. Susitariama, kad jis „mokslas“. Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek netobulas ir sukuriamas naujas „faktas“ ir naujas „mokslas“. Senas nueina į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių faktų slankumas – tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situacija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas“ nėra tapatūs dalykai. Tai kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios raidės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa“ ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa“ nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip – praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo“ judėjimas. Kad turėtum „mokslo“ statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas – susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai“ geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai.

• Scientizmas