Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis – emocijos, jausmai, būsenos – buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.
Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove“. Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:
Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė – „aš esu“, „tai yra“ iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.
Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.
Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą – tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką – tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje – tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą – tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį – tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį – iš vidaus ir iš išorės – bei jame suformuoja sąmonę.
Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro“ pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa – tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.
Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas negali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, kurie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta, kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priimtiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.
Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės temos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas, kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.
Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors objektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors dalyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta. Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.
Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra neobjektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Neobjektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija, fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienotvarkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susijusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano. Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situacijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti kuo daugiau pozityvumo.
Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris, bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos, kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas. Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas dalykas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo priešiškumą žmogui.
Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiriboti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai – laikini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jokių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai“, prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisirišimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kažkokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.
Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas. Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užgniaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtingame pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile“. Pavyzdys gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo, prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pamatai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pajautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizikuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti begalybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.
Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau aprašiau – tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui, pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas. Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguojama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos nedaug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo neprisideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi įmanomas.
Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra galimybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religinius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąstymas – kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas – fiziniame/motoriniame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus, objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.
Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo, kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta schemoje.
Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa, kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos. Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pirmiausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungiamas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būsenos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, teigiami atradimai – džiaugsmą.
Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, priešingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jausmus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu, su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.
Filognozijos pradinė mokykla 