Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų – vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, – tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.
Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant – kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys – siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu“ arba „geru pasiūlymu“. Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.
Viliojimas į spąstus – taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus – reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.
Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais“, įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.
Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų“ skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus – būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi – labai dažni.
Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis – yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis“, gestus, replikas ir t.t.
Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti – atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius – ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.
Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.
Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus“ bandant išlukšteni čia.
Filognozijos pradinė mokykla 